Aštrus galvosūkis – kaip sumažinti užtvankos keliamą žalą?

Kai iš Anykštos upės ties Malūno gatve buvo pašalinti sugriuvusios užtvankos likučiai ir sutvarkyta vaga, žuvims bei kitiems organizmams atsivėrė kelionių laisvė. Pasak aplinkosaugininkų, panašūs projektai upėms suteikia didžiulę naudą, nes išardžius užtvankas gamta gali susigrąžinti savo turtus. 

Anykštos užtvankos būklė ilgą laiką buvo avarinė – iš malūno ir hidroelektrinės buvo likę tik tėkmę stabdantys griuvėsiai. Panašių, apleistų ir neprižiūrėtų, užtvankų pilna visoje Lietuvoje ir jos kelia galvos skausmą tiek aplinkos apsaugos specialistams, tiek savivaldybių atstovams. Ekspertai pripažįsta, kad dažnai šis sovietinių laikų palikimas nebeatlieka jokių žmonėms naudingų funkcijų, o gamtai yra tarsi pūliuojanti rakštis. 

Būtent dėl užtvankų dažnu atveju upės ekosistema pavirsta į ežero. O tvenkiniai yra jau nebe lašišų, šlakių ar eršketų karalija – čia geriausiai jaučiasi tingūs karpiai, karšiai ar karosai.

Vis dėlto žuvivaisos specialistai tiki, kad, pavyzdžiui, Šventoji puikiai tinka saugomoms žuvims gyventi ir daugintis, nes jau gerą dešimtmetį kone kasmet į šią upę leidžia aštriašnipių eršketų jauniklių. Nors upę kerta ne viena užtvanka – didelė kliūtis tiek saugomiems eršketams, tiek lašišoms ir kitoms žuvims. 

„Nors Šventosios užtvankoje Anykščiuose yra įrengtas žuvitakis, tačiau akivaizdu, kad jis nėra efektyvus – juo aukštyn upe nukeliauja tik maža dalis žuvų. Aukščiau užtvankos lašišų būna kur kas mažiau. Taigi, akivaizdu, jog dalis migruojančių žuvų įveikia Kavarsko hidroelektrinės užtvanką, bet atplaukusios iki Anykščių toliau nebegali tęsti kelionės“, – kalba Anykščių regioninis parko biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas (ekologas) Simas Aštrauskas. 

Be to, šliuzo tipo žuvitakio eksploatavimas miesto centre savivaldybei kainuoja nemažai lėšų. 

Problemą paryškino ekspertų parengta studija 

Šventosios upė sulaukė Lietuvos mokslininkų dėmesio, kai neseniai buvo atliekama Lietuvos užtvankų įvertinimo studija. Per Anykščius tekančios upės reikšmė visos Aukštaitijos gamtai yra labai didelė. 

Atitinkamai, kiekvienas šioje upėje žmogaus suręstas statinys varžo natūralią tėkmę ir lemia gamtai žalingus ekosistemos pokyčius. Kita vertus, mokslininkai pripažįsta ir socioekonominę užtvankų, hidroelektrinių vertę. 

Praėjusių metų pabaigoje paskelbta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija parodė, kad didžiausią žalą Lietuvos gamtai daro ir mažiausią socioekonominę vertę turi Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos. Tačiau hidrotechnikos statinys Anykščiuose taip pat pateko tarp penkių užtvankų, kurių žala akivaizdžiai nusveria vertę. 

Prie studijos prisidėję hidrotechnikos inžinieriai pažymi, užtvankos gyvavimo ciklas priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji yra pastatyta. Žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų atlaikyti ir 100 metų. 

Tačiau prasta statinio priežiūra gali gerokai sutrumpinti jo gyvavimo ciklą. Kitų šalių patirtis rodo, kad užtvankos priežiūra ir remontas dažniausiai kainuoja kur kas daugiau negu jos išardymas ir vagos sutvarkymas. O užtvankų, kurias vertėtų išardyti, mūsų šalyje netrūksta. 

Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra kone 1,5 tūkst. užtvankų. Detaliai ištyrus 203 užtvankas paaiškėjo, jog 37 proc. arba maždaug 2 iš 5 yra blogos ir avarinės būklės. 43 procentų užtvankų būklė patenkinama, 16 proc. – vidutinė ir vos 1 proc. – gera.

Išlaisvintos upės – vertingesnės

Nuolatinis užtvankų remontas ir priežiūra – nemaža finansinė našta savivaldybių administracijoms, kurių skyriai paprastai yra įpareigoti rūpintis tiek rajono savivaldybei, tiek valstybei priklausančiais hidrotechnikos statiniais. 

Todėl Aplinkos ministerijos užsakymu UAB „Aplinkos inžinierių grupė“, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos Hidrobiologų draugijos parengta studija ir jos išvados yra tarsi kelrodis, kaip būtų galima išspręsti užtvankų sukeliamas problemas. 

Dalį užtvankų įvertinę pagal sukuriamą socioekonominę vertę ir daromą ekologinę žalą, ekspertai padėjo suprasti, kurios iš jų visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai, o kurias dar vertėtų palikti stovėti ar tinkamai pakeisti – įrengti žuvų pralaidas ir panašiai. 

Socioekonominė vertė skaičiuota atsižvelgus į rekreacinės vertės pokytį, potvynių valdymo funkciją, statinio būklę, nekilnojamojo turto vertės pokytį, finansinį naudos ir kaštų santykį. 

Ekologinė žala buvo skaičiuojama pagal žuvų rūšių paplitimą, potencialiai tinkamą upės plotą tvenkinio zonoje bei aukščiau tvenkinio, galimus nėgės išteklių nuostolius dėl hidroelektrinės veiklos, galimą ungurių produkcijos praradimą dėl hidroelektrinės turbinų mechaninio poveikio rizikos, skirtingus migruojančių žuvų rūšių ir tvenkinio žuvų išteklius bei įkainius.

Paaiškėjo, kad kai kuriais atvejais išlaisvintos upės ekologinė vertė yra net kelias dešimtis kartų didesnė lyginant su tvenkinio verte.

Užsak. Nr. 439