Kristaus prisikėlimo rytą, per šv. Velykas, Anykščiai ir visa Lietuva neteko iškilaus žmogaus. Kovo 31-ąją užgeso kraštietės vienuolės, disidentės, Laisvės premijos laureatės Felicijos Nijolės Sadūnaitės gyvybė.
Itin šiltai apie Anykščius kalbėjusi sesuo Nijolė amžinojo poilsio atgulė sostinės Jeruzalės kapinėse. Jai buvo 85-eri.
Anykščiai – brangesni už Romą
„Žinokite, šiandien mano sapnas buvo žymiai ilgesnis, nei tie 85 nugyventi metai. Jie va taip – puff – ir nuskrido“, – prisipažino vos daugiau nei prieš pusę metų Anykščiuose viešėjusi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų kongregacijos vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė.
Nors N. Sadūnaitė 1938 metais gimė Kaune, tačiau augo Anykščiuose, čia baigė J. Biliūno gimnaziją, buvo baigusi medicinos seserų kursus. Jos mama kilusi nuo Svėdasų krašto. Paskutinį kartą ji Anykščiuose lankėsi praėjusių metų spalio mėnesį, kuomet pristatė savo knygos „Skubėkime daryti gera“ naują leidimą. N. Sadūnaitė prisiminė, kaip vėsiais vasaros rytais bėgdavo išsimaudyti Šventojoje ir mėgaudavosi šilelio ramybe.
„1945 metais su tėveliais ir trejais metais vyresniu broliuku vežimu traukėmės iš Dotnuvos, patekome į Telšius. Tėvelis dėstė kunigų seminarijoje. Tėvelį vieną dieną išsivesti tardymui atėjo KGB. Jo nebuvo, o kai jis grįžo, slėpėmės rūsiuose, naktį bėgome ir – į Anykščius.
Taip mes Anykščiuose atsiradome 1945-ųjų pabaigoje, kai man buvo 7-eri. Čia, Statybininkų gatvėje, Anykščių šilelyje, aš užaugau. Gyvenome Anykščiuose iki man suėjo 18 metų. Anykščiai man – pasakų pasaka, o anykštėnai – patys nuostabiausi žmonės“, – tuomet bibliotekoje kalbėjo N. Sadūnaitė, sakydama, kad Anykščiai Jai – brangesni už Romą.
„Tikrai nesijaučiu nusipelniusi Lietuvai“
Žymiausia XX amžiaus Lietuvos disidente vadinama N. Sadūnaitė dėmesio centre „Anykštos“ leidiniuose atsidūrė ne kartą. Ji buvo ir trečiojo žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ („AF“), išėjusio 2008-aisiais, „veidas“.
„Atsimenu, kai pradėjome leisti ,,Aukštaitišką formatą“, svarstėme, kas turėtų būti pirmojo žurnalo viršelyje. Buvau už tai, kad ant pirmojo numerio viršelio būtų Nijolės Sadūnaitės nuotrauka – man atrodo, kad Ji yra reikšmingiausia iš mūsų amžininkų Anykščių krašte. Po diskusijų žurnalą papuošė rašytojo Sauliaus Šaltenio fotografija, o N. Sadūnaitės nuotrauką spausdinome ant trečiojo numerio viršelio“, – prisiminė vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė.
Tuomet ,,Aukštaitiškam formatui“ disidentę kalbino žurnalistė Daiva Goštautaitė.
„Na, ką tu! Tikrai nesijaučiu nusipelniusi Lietuvai. Žmonės dėl jos gyvybę atidavė, po trisdešimt metų kalėjimuose praleido. O aš ką? Lageris, tremtis – romantika, tik vaikų darželis, palyginus su kitų kančiomis“, – tuomet sakė N. Sadūnaitė.
Kaip ji sako, didžiausia meilė, kokią gali jausti žmogus, – tai Tėvynės meilė, ir mirti dėl jos jai niekada nebuvo baisu. Mirusieji dėl Tėvynės – ne tik didvyriai, bet ir šventieji kankiniai“ (Goštautaitė D., Nijolė Sadūnaitė: „Idealai miršta, kai niekas už juos nemiršta…“).
Kankintojus vadino „broliais“
Sesuo buvo persekiojama KGB, 1974 metais suimta, kai namuose daugino „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 11-ąjį numerį (pogrindžio leidinys, ėjęs 1972–1989 metais, kurį N. Sadūnaitė platino, daugino, vežė į Maskvą perduoti disidentams, kad šie savo kanalais perduotų į JAV, – red. past.).
KGB rūmuose buvo tardoma 10 mėnesių. 1975 metų birželio 17-ąją buvo nuteista trejiems metams griežtojo režimo lagerių ir trejiems metams tremties be teisių.
Išgirdusi teisėjo nuosprendį, kad jai skirta šešeri metai nelaisvės, N. Sadūnaitė paklausė: „Teisėjau, o kodėl tiek nedaug man skyrėte?“, o kameroje, dėkodama Dievui, giedojo giesmes, taip erzindama sargybinius: „Jie mane net praminė „ilgai grojančia plokštele“.
Lageryje N. Sadūnaitė kovojo už kalinių teises, badavo protestuodama prieš žiaurų elgesį su politiniais kaliniais.
Apie lageryje patirtus siaubus disidentė kalbėjo su humoru, o savo kankintojus, persekiotojus vadino broliais, jų gailėjo, užjautė. Sakė, kad jei jie būtų augę tokiose šeimose, kokioje augo ji, šitaip nebūtų elgęsi.
1980 metais grįžusi į Lietuvą, ji toliau daugino ir platino „,Kroniką“ , buvo toliau persekiojama.
1983 metais kartu su „Kronika“ N. Sadūnaitė perdavė į Vakarus savo prisiminimų užrašus. Jie 1985-aisiais JAV išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“, o 1987 metais Vakaruose išleista jos knygelė ,,Gerojo Dievo globoje“. Abi knygelės buvo išverstos į septynias kalbas.
1988 metais N. Sadūnaitė įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę, o pasaulio šviesuomenei spaudžiant ir įsikišus JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, 1989 metais buvo reabilituota.
Kalbėjo pirmajame mitinge
1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su disidentais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.
Praėjus kelioms dienoms po mitingo, N. Sadūnaitę suėmė KGB. Prievarta įsisodintą į automobilį vienuolę 30 valandų vežiojo po Baltarusijos miškus, buvo sutrikdyta jos sveikata.
N. Sadūnaitė buvo apdovanota Sausio tryliktosios atminimo medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Laisvės premija, jai buvo suteiktas Teksaso (JAV) garbės pilietės vardas.
Nėjo į kompromisus
Sesuo ,,Aukštaitiškam formatui“ yra sakiusi, kad tik atsiradus tvirtam ryšiui tarp šeimos narių, užaugs vaikai, kurie mokės ne tik kurti laimingas savo šeimas, bet ir tinkamai valdyti šalį. O jei žmogus tiki, jis bus tvirtas kaip deimantas.
Ir sulaukusi garbaus amžiaus, disidentė N. Sadūnaitė buvo šviesaus proto, domėjosi šiandieninėmis aktualijomis, nebijojo aštriau pasisakyti. Ji gynė terorizmu kaltintą Eglę Kusaitę, kuri kalėjime išbuvo sulaikyta dešimt mėnesių ir galiausiai buvo išteisinta. 2018 metais Seime atsiimdama Laisvės premiją, N. Sadūnaitė sutrikdė ceremoniją nepatogiu klausimu, kur yra ir ar dar yra gyva Deimantė Kedytė. ,,Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės”, – kalbėjo N. Sadūnaitė.
Ji pasisakė apie mokyklose imtą dėstyti gyvenimo įgūdžių programą, buvo prieš vienos lyties atstovų santuokas, abortus:
„Žmogus – virš Dievo: paleistuvaukime, žudykim“, – Anykščių bibliotekoje praėjusių metų spalį baisėjosi N. Sadūnaitė.
