Ateiviai iš čižiko pasaulio

Kuomet tik sugrįžtu į gimtąjį Butėnų kaimą, kuomet keliauju senąja „ūlyčia“ visada ilgėliau stabteliu ties neįprastų akmenų mozaikomis išmargintu mūriniu tvartu, žvilgteliu, tiesiog žvilgsniu paglostau erdvų kiemą ir prisimenu čia veik kasdien vykusius mūsų vaikystės žaidimus. Linksmus, įdomius, gal net kiek spartietiškus, tikrų tikriausią, pirmapradę mankštybą, kurioje apsieidavome be mergaičių… Populiariausias čia būdavo čižikas, ir tiesiog neįtikėtina, kad niekas jo taisyklių nuosekliai neužrašė, primiršo, ir šio smagaus žaidimo tradicija nutrūko.

Spartietiškas ėjimas 

Mes tik aštuonmetėje sužinojome, kas yra Sparta, sužinojome apie bendruomenę, kurioje silpniems nėra vietos ir patys visur ir visada stiprūs būti siekėme, o kur “užlūžę” iš paskutiniųjų stengėmės savo silpnumo neparodyti. Greičiau prabils akmuo, negu padejuos spartietis berniukas”. Taip, ar kažkaip panašiai sakydavo mūsų istorijos mokytoja Aldona Jagminienė.
Į mokyklą ir atgal žengdavome dideliais žingsniais. Jei pirmyn dar galėjai pasirinkti vieno ar kito bičiulystę, atgal visi droždavom nemenku pulku. Lėtesnių apsukų vyrukams dažnai tai būdavo pats tikriausias iššūkis, mat reikėdavo suspėti su neregėtu, raketos spartumu žengiančiu pora metų vyresniu, bet mūsų klasioku Dangeru. Kartais tekdavo į jo tempą taikyti net pabėgomis. Dabar gi pagalvoju, kodėl tada taip stengėmės žūt būt nei per pėdą neatsilikti. O tas šiek tiek užsikertantis vyrukas nervingai skubėjo pirmyn, vis į laikrodį žvilgtelėdamas. Skubėjo tam, kad namuose su jo giminei būdingu karštumu galėtų kuo greičiau griebtis kokio nors ūkiško darbo. Dažnai ne pagal amžių vyriško. 

Pasakėčia apie batus

Žieminiai batai tuomet kaštuodavo apie 30 rublių. Milžiniški pinigai, kurie per žiemą sutirpdavo nuo šlapio sniego ir, rodos, nuo ryto iki vakaro nenustojančių judėti berniukščių prakaito. Vakarop, kiaurai permirkę, kaip vilnonės kojinės, o dažnai ir pirštinės, batai užkeliami ant karštai prikūrento “stačiamalkio” viršaus ir iki ryto tiesiog į ragą sudžiūdavo, išbaldavo. Tuomet juos gerai įtepdavome, nujuodindavome vaksu ir vėl pirmyn… Nudrožus iki Žaliosios ar gerokai palaksčius po kiemą, apavas vėl išsitampydavo, suminkštėdavo. Atodrėkio šilumoje, žiemos pasauliui visai patižus, juos mainydavome auliniais – guminiais arba kerziniais batais. Tuomet žygiuodavome kaip tikrų tikriausi būsimi kareiviai… 

Charlamovas, chokėjus…

Visi žinojom, visi buvom girdėję, kas toks Michailovas, Ragulinas, Charlamovas, visi žinojome, kad jie labai neblogai žaidžia ledo ritulį, kurį daug paprasčiau – visai net ne rusiškai vadindavome chakėjumi. Tas žaidimas, visokie čempionatai ir “Izvestijų” turnyras dažnai buvo rodoma per televiziją. Tuoj po 1970 – ųjų sovietų komandos įveikusios politinius barjerus ėmė žaisti su užjūrio “profesionalais”, sužinojau tada apie Filadelfijos “Flajers”, Pitsburgo “Pingvins”, Bostono “Bruinz”, Bufalo “Seirbs”, Monrealio “Canadiens” ir galėjau iki soties pasidžiaugti kuomet šitie laimėdavo. Niekuomet nebuvau sovietinių “chokesitų” pusėje.
Kuomet didesnes sodžialkas ir balas stipriai užtraukdavo ledas, išeidavo žaisti ir visi mūsų kaimo berniukai. Apsiginklavę daugiausia iš riestos karklo ar kokio kito medžio pašaknies pasidarytomis, o labai retai pirktinėmis (šitos neatlaikydavo karštų batalijų ir labai greit sutrupėdavo, sulūždavo) lazdomis, kaip pakliuvo apsirengę, su paprastais batais. Vienas kitas su pačiūžomis, bet jiems, nors greitesniems, nelengva būdavo prieš narsius pėstininkus atsilaikyti. Vartinininkas gi dažnai ir veltiniais ar storesnėmis kelnėmis apsišarvuodavo. Rutulys – “šaiba” – būdavo tikrų tikriausia ir saldu saldu būdavo, jei ji atskriejusi greitu juoduliu kur nors pataikydavo. Aistra gerai pasirodyti, aistra laimėti būdavo gi gal net didesnė, nei anų televizorių ekranuose matytų profesionalų. Demokratijos pamokos ir gebėjimas žaidžiant be teisėjų visada sutarti ir susitarti.

Pavasarinis čižikas 

Ten už upės, kairiojo Šventosios kranto kalvynų bendraamžiai šį žaidimą vadino kleikomis, o mes dar skambiau ir egzotiškiau – čižiku. Vos pradžiūdavo Zobarsko kiemas, didelis pulkas panašaus augimo berniūkščių – dar visai vaikų ir jau paaugliukų – susirinkdavo mušti čižiko. Duodavome iki pat vasaros šiltmečio, kol visus mūsų žaidimus pasiglemždavo upės magija. 
Tas kiemas buvo idealus – vienoje pusėje šioks toks kalnelis, o kitoje, į senojo akmeninio tvarto, dar nuo Žvirblio Augustino užsilikusio, švelniai gulė į lomelę. Tikdavo ir kerepėtui, ir liūliui žaisti, bet populiariausias buvo čižikas. Nors buvom sužaidę šimtus partijų, bet po kokių trijų dešimtmečių paklausęs apie žaidimo eigą bei taisykles savo nuolatinių partnerių – brolių Alvydo ir Zenono Zabarskų tiesiog apstulbau. Jie beveik nieko nebeprisiminė. Tik išgirdę šiokį tokį mano liudijimą apie kastinį, šertinį, atsipirktinį šį tą prisiminė. Bet ir tada, atminties galioms atsibudus, nepavyko prisiminti, kaip gi buvo skaičiuojama. Kur dešimtys, kur šimtai, kokia suma įkrisdavo į komandos taupyklę, jei pavykdavo sugauti neilga medine lazdele stipriai kastą arba šertą, tiesiog zvimbiantį pagalėlį. Kuris nors labai retai kartais užtaikydavo ir į pakaušį. Et, geriau jau prisiminkim mušinėjimąsi kamuoliu, kurį pradėdavome pritūpdami ir linksmai šūktelėdami “Černij baba…”