Rytoj 17 valandą Dusetų dailės galerijoje (Zarasų raj.) atidaroma Anykščiuose gimusio Romualdo Inčirausko kūrybos darbų paroda.
Pasaulis iš metalo
Romualdo Inčirausko lietuvių metalo meno arenoje neįmanoma nepastebėti. Jei ne dėl monumentalių kūrinių viešosiose erdvėse – „Meška“ Telšių turgaus aikštėje ar bareljefais nuklotos Telšių šv. Antano Paduviečio katedros durų, monumentalių projektų, kurie ilgam išlieka juos regėjusių atmintyje („Telz“ – Telšių žydų bendruomenės atminimui skirtas projektas, mano manymu, apskritai vadintinas vienu rimčiausių šia tema sukurtų kūrinių Lietuvoje), tai kad ir dėl medalių, padariusių įtaką daugeliui, ar tiesiog – dėl originalios skulptūrinės plastikos.
Taigi, priežasčių atkreipti dėmesį į R. Inčirausko kūrybą yra daug. Visgi viena svarbiausių ir patraukliausių šio autoriaus ypatybių – nuolatinis atsigręžimas į atmintį. Į praeitį, sakant, kad visa tai, kas buvo – niekur nedingo, nesvarbu, kaip seniai tai būtų nutikę. Yra reikšmingų ir būtinų dalykų, kurių negalima pamiršti. Yra atsitikimų, jau kelis tūkstantmečius formuojančių žmonijos pasaulėžiūrą, kaip Pasaulinis tvanas – ir iš Inčirausko medalių bei reljefų dažnai žvelgia Nojaus (gerai jau, Noės) akys ar atpažįstamas banguotos barzdos fragmentas. Yra Žemaitija, kraštas, kuriame jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena ir kuria autorius; Žemaitijos istorija – vienas giliausių šaltinių kūrybai, iš kurio galima semti be galo. Telšių miesto legendos, švedų patranka, tebegulinti Masčio ežero dugne, milžinas Džiugas, supylęs piliakalnį, skridęs ir pašauktas vardu nusileidęs ant žemės debesis – kaip kažkada elgdavosi visi padorūs debesys. Siužetų gausa Inčirausko nebaugina, atvirkščiai – jam belieka įpavidalinti juos į savo rūsčią skulptūrinę formą, kuri tačiau suminkštinama savotišku autoriaus humoro jausmu. Istorija metale atgyja įvairiausiais būdais: nuo pilnų pagarbos tikėjimui ir praeičiai jau minėtų katedros durų iki naujausio kūrinio „Durbės, Žalgirio ir kiti vaikystės mūšiai (1954 – 2010), kuris, akivaizdu, kilęs iš pomėgio lipdyti žaislinius kareivėlius iš plastilino. Kas iš berniukų vaikystėje nekariavo įsivaizduojamuose mūšiuose? Su švelnia saviironija Inčirauskas savo pamėgtus žmogelius, dalyvavusius ne viename ankstesniame jo darbe kaip sudedamasis kūrinio elementas, paverčia kareivėliais. Iš kitų medžiagų: vaikišką plastiliną keičia bronza ar aliuminis. Šita kariauna – statiška, plastiška ir šiek tiek juokinga, visgi kelia pagarbą ir pasitikėjimą. Išrikiuota ant skrynios, su patrankom ir vėliavom ji taip pat pasakoja apie praeitį, nenumaldomai veikiančią mūsų dabartį. Svarbus yra laikas, riktuojantis mūsų mintis ir darbus. Buvęs laikas, esamas laikas ir būsimas; Inčirausko darbuose dažnai (ir jau labai seniai) sutinkama ne tik siužetinė praeitis, bet ir laiko „turėtojas“ – laikrodis. Įvairiais pavidalais jis įmontuojamas į objektus iš metalo plastikos, paverčiamas plastine forma, interjero elementu ar architektonišku akcentu.
Atskiros kalbos nusipelno Romualdo Inčirausko medaliai. Medaliai, praradę savo pavidalą, išdidžiai atsisakę apskritos formos ir išėję į erdvę bei išsiplėtę plokštumoje. Autorius savo novatorišku, drąsiu požiūriu į medalio plokštumą savo, kaip medalininko, karjeroje išsiskiria jau daugelį metų: „portretuojamieji“ atsuka žiūrovui nugarą, yra atpažįstami iš išpjauto silueto ar signatūros. Medalių fragmentai įžūliai išlipa iš plokštumos į erdvę, o pati plokštuma, atsisakiusi tradicinio apskritimo, tampa nenuspėjamų formų. Kažkada jau rašiau, kad „R. Inčirauskas savo kūriniuose tarsi sulydo konstruktyvius, griežtus kompozicinius principus su savitai traktuojamomis biblinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis, ekologinėmis temomis, pasirinktą temos aspektą perteikdamas intuityviai, fragmentiškai, bet kartu ir tiksliai, griežtai stilizuodamas kūriniuose vaizduojamus objektus. Jo medaliai tarsi balansuoja tarp vaizduojamosios ir taikomosios dailės: viena vertus, tai tarsi „paveikslai iš metalo“, apgyvendinti savitai transformuotų, drąsiai stilizuotų figūrų, o iš kitos pusės – būdami apibrėžtos paskirties, jie talpina savyje informatyvųjį ir grafinį – skriptualinį lygmenis.“ Belieka pakartoti tą patį, priduriant, kad išlaikydami apibrėžtą paskirtį, Inčirausko medaliai vis mažiau išlaiko apibrėžtą formą ir vis laisviau žiūri į medžiagą. Karalius Saliamonas ir Sabos karalienė, pavyzdžiui, nuo šįkart tradicinės, apskritos medalio plokštumos žvelgia gražiai kičiniais porcelianinių lėlių veideliais ir blizga stiklo akutėmis. Arba matosi tik moters akys, o visa kita paslaptingai paslėpta už burkos – na gerai, arba už stilizuoto nuometo. Juokauti galima ir nedideliame formate, ir rimtomis temomis – ir medaliuose tai puikiai matosi. Beje, autorius tikriausiai ir pats puikiai suvokia savo svarbą lietuvių medalininkystėje, ir medalio svarbą metalo mene – kitaip nebūtų sukūręs darbo „Medalis medaliui“, kuriame galima rasti visus minėtus bruožus: rimtą požiūrį į žanrą, techniką ir savotišką šelmystę. Šis rimtumo, religingumo ir savito humoro mišinys – specifinis Romualdo Inčirausko kūrybos bruožas.
Religingumas Inčirausko darbuose, beje, yra vienas svarbiausių komponentų: tikėjimas autoriui reikšmingas ir reikalingas. Tikėjimas, be kurio žmonija būtų visiškai kitokia, nei yra; tikėjimas kaip atspirtis, kaip kolona, ant kurios laikosi pasaulis. Tačiau tikėjimas, nors ir persmelkia kūrinius, yra ne parodomasis. Jis kažkoks esminis ir neįkyrus, bet būtinas. Suskambantis citatomis iš Senojo ar Naujojo Testamentų, personažais ir siužetais. Įsigėręs į buvusios Telšių Ješivos plytas, kurios dabar tarnauja kaip kūrinių pamatas.
Pastovus ir sąžiningas, pasišaipantis pats iš savęs ir visų kitų, valdantis formą ir plokštumą Romualdas Inčirauskas kuria savo originalų – griežtą ir tvirtą, kartais rūstų, kartais šelmišką metalinį pasaulį.
Jurgita Ludavičienė
