Atidirbti už pašalpas pensininkė ragina rimbu ir meduoliu

Surdegio miestelis ir kaimas Troškūnų seniūnijoje – už 10 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Troškūnų. Įsikūręs į šiaurės rytus nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai linijos. Vakariniu kaimo pakraščiu teka upelė Vašuoka – Viešintos kairysis intakas, per miestelį teka upelė Šaka – dešinysis Vašuokos intakas. Ribojasi su Petkūnų, Važdėlių, Pasausių, Mitošiūnų, Mitrų, Jovarų, Umėnų, Šlapių, Pakapės ir Miškalaukio kaimais, Zavadiškio viensėdžiu.

Miestelyje 2000 m. buvo 108 sodybos – 268 gyventojai, 2011 m. – jau tik 158 gyventojai, 2014 m. – 90 gyventojų. Surdegio kaime dabar gyvena 45 žmonės. Surdegio geležinkelio stoties gyvenvietėje – 3 namai ir 2 gyventojai.
Miestelis nuo 2009 m. yra Surdegio seniūnaitijos centras. Nuo 2011 m. Surdegyje yra Geležinkelio, Liepų, Pušų, Saulės, Sodų ir Troškūnų gatvės.

Piemenys lauže kepė sūrį

Anykščių krašto vietovių žinyne rašoma, kad Surdegio vietovės pavadinimas kildinamas iš bendrinio žodžio „sudegęs“ ir pasakojimų, kad čia gyvulius ganę piemenys kepė lauže sūrį, bet kol sugaudė bandą, šis jau buvo sudegęs.
Surdegio dvaras minimas XV a., tuomet jį valdė Ščytaičiai ir Staveckiai. Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog 1510 m. vietinis dvarininkas Bogdanas Ščytas-Staveckis pastatė medinę Surdegio koplyčią, o gal ir bažnyčią, tik nežinia, ar ji buvo katalikų, ar stačiatikių, ar unitų. 1530 m. šalia koplyčios šaltinėlio apsireiškus Švč. Mergelei Marijai, ten buvo pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia. Senajai medinei koplyčiai sudegus, apie 1780 m. dvarininkas Ksaveras Siesickis pastatė Surdegyje medinę katalikų bažnyčią.
XIX a. pradžioje Surdegio dvaras priklausė Koscialkovskiui, nuo 1845 m. – Vincentui Tanskiui. Jam taip pat priklausė ir gyvenamieji namai prie vienuolyno. Surdegio kaimas augo prie šio dvaro, 1859 m. jame buvo 4 sodybos ir 40 gyventojų, o 1896 m. Surdegyje jau gyveno 185 žmonės. XIX a. pabaigoje Surdegio dvaras priklausė Jelizavetai Komar, bet 1894 m. jis buvo išparduotas dvidešimčiai savininkų ir sunyko.

Suteikė žvejybos teisę
Rubikių ežere

Stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynas Surdegyje buvo įkurtas XVII a. pradžioje dvarininkės Onos Staveckos-Bilevičienės-Mlečkienės iniciatyva. Fundatorė jam padovanojo žemės, atidavė Važdėlių kaimą, perdavė naudoti Anykščių malūną ir suteikė žvejybos teisę Rubikių ežere. 1625–1636 m. buvo pastatyti mūriniai rūmai su cerkve, kurioje įtaisytas stačiatikių stebuklingu laikytas Švč. Dievo Motinos paveikslas (ikona).
Nuo XVII a. vidurio apie 200 metų Surdegio vienuolynas buvo vienas svarbiausių stačiatikių veiklos centrų ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir visame Baltijos regione. XIX a. viduryje Surdegis buvo visos Kauno gubernijos stačiatikių dvasinis centras, iki 1842 m. – vienintelė vieta Kauno gubernijoje, kur bendrauti būrėsi visi joje gyvenę rusai. Kai kurių šaltinių duomenimis, Surdegio vienuolyną gausiausiai rėmė ir išlaikė Rygos (Latvija) stačiatikių bendruomenė, neturėjusi savo cerkvės, jis taip pat gaudavo finansavimą iš carinės Rusijos iždo.

Po bažnyčia trykštantis
šaltinėlis turi stebuklingų galių

1917 m. vokiečių administracija Surdegio bažnyčią su buvusio vienuolyno pastatais atidavė katalikams. Į Surdegį paskirtas kunigas filialistas Matas Nakas netrukus ją pašventino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. Iš pradžių bažnyčia buvo filijinė, nuo 1926 m.iki šiol yra parapijos centras, priklausė Raguvos dekanatui, dabar yra Anykščių dekanato parapija.
1918-1921 m.Surdegio bažnyčios kunigas filialistas Anicetas Meškauskas suremontavo bažnyčios išorę, kad ji nebeprimintų cerkvės, sutvarkė po pastatu iki šiol trykštantį šaltinėlį, kurį tikintieji laiko turinčiu stebuklingų galių, aptvėrė šventorių. 1932 m.už parapijiečių aukas buvo nupirktas ir pakabintas varpas. 1934 m.Surdegio klebonas Juozapas Gendrėnas suremontavo bažnyčios vidų, įrengė naują altorių, 1937 m.buvo įrengti 10 balsų vargonai. 
Tituliniai parapijos atlaidai švenčiami per Žolinę – rugpjūčio 15 d., taip pat parapijoje žinomi Sekminių ir Šv. Barboros (gruodžio 5 d.) atlaidai. 

Surdegyje gimę šviesuoliai

Surdegyje 1928 m. gimė tautodailininkas, medžio drožėjas Vitalis Kirsnys, 1930 m. – kunigas Jonas Labakojis, 1931 m. – aktorius Algimantas Masiulis, 1932 m. – ekonomistas Arvydas Pajuodis, 1933 m. – mokslininkas muzikologas Karolis Rimtautas Kašponis, 1935 m. – žurnalistas Algirdas Kratulis, 1940 m. – pedagogas ir publicistas Povilas Lapeikis, 1951 m. – mokslininkas inžinierius Valentinas Skaržauskas, 1966 m. – pedagogė ir visuomenininkė Violeta Mackelytė-Zablockienė.

Pašalpas gaunantys gyventojai
dirba naudingus darbus

Šių dienų Surdegio gyventojai, iš kurių dauguma neturi darbo ir pragyvena tik iš socialinių pašalpų, yra priversti už 350 litų pašalpą per mėnesį atidirbti po 40 valandų visuomenei naudingus darbus.
Gegužės 22 dieną grupė moterų ir vyrų tvarkė teritoriją prie Surdegio bažnyčios: vieni šienavo pakeles, rinko šiukšles, kiti į traktorinę priekabą krovė buvusios mokyklos pastato likučius. Nukreiptus atlikti visuomenei naudingą veiklą prižiūrėjo aktyvi visuomenininkė Aldona Bernadišienė. „Iki pensijos dirbau felčeriniame punkte, o dabar jau kaip sena bobutė sutikau pavadovauti už pašalpas atidirbantiems surdegiečiams, – „Anykštai“ sakė A.Bernadišienė. – Bet pasakysiu atvirai apie šitą „chebrą“. Kai tik gauna pašalpas, dvi savaites jie dirbti neateina, kol nepasibaigia pinigai. Kai artėja šventės ar rinkimai, tai aš juos gražiai maldauju ateiti tvarkyti aplinkos. Jie prižada, prisiekia, bet būna ir neateina. Nors mano darbas ne iš peties, bet be galo nervingas…“
Pasak ponios Aldonos, dirbti turintys žmonės net neatsineša savo darbo priemonių. „Dalgius imu iš savo vyro, kuris išplaka dalgius, tai tada ir yra galimybė apsišienauti miestelio teritoriją“, – guodėsi A.Bernadišienė.
Kaime, pasak A.Bernadišienės, likę tik pensininkai, vienas kitas darbingo amžiaus žmogus ir mokyklinio amžiaus vaikai. „Jokios jaunimo veiklos Surdegyje nėra. Žmonių traukos centru liko tik bažnyčia ir biblioteka. Darbščius žmones kviečiasi dirbti stambūs ūkininkai Anveras Arzimanovas ar Vladislovas Šeštokas, o tie, kurie dirba tik iki algos, niekur nepritampa“, – apie gyvenimą nuošaliame Anykščių rajono kampelyje pasakojo A.Bernadišienė.

Pardavėja vargšams
nuperka duonos

Surdegio miestelyje yra tik dvi parduotuvės: Anykščių vartotojų kooperatyvo ir ūkininko Sauliaus Černiaus. Pastarosios parduotuvės pardavėja sakė, jog apyvarta padidėja tuomet, kai žmonės gauna pašalpas, pensijas ar atlyginimus. „Daugiausia perka duoną, dešrą, pieną ir kitus pagrindinius maisto produktus. Aišku, kažkiek perka ir alkoholinių gėrimų. Dabar, kai sušilo oras, daugiau perkama vaisvandenių“, – vardijo pardavėja, nenorėjusi sakyti savo vardo.
Paklausta, ar gyventojai prašo prekių skolon, moteris juokėsi: „Visko atsitinka… Jeigu matau, kad žmogus neturi nė cento duonai, tai aš jam nuperku ir taip pagelbėju“, – tvirtino pardavėja.
Pasak pardavėjos, tie, kas turi automobilius, apsipirkti važiuoja į miestų prekybos centrus. Kaimo parduotuvėje lankosi tik tie, kas negali toliau išvažiuoti.
Pardavėja sakė, kad tarp dviejų parduotuvių vyksta konkurencija dėl pirkėjų, tačiau S.Černiaus parduotuvėje nėra ūkiškų prekių, todėl jų žmonės traukia į kooperatyvo parduotuvę.

Paprašė pirmininko,
kad skirtų namą

Žolę dalgiu pjaunantis Vladas Bernadišius sakė visą gyvenimą dirbęs elektriku ir važinėjęs po įvairius miestus, o kai sukūrė šeimą, atsirado vaikų, paprašė Surdegio pirmininko skirti jam didesnį būstą ir taip apsigyveno Surdegyje. „Žmona jau neleido važinėti dirbti kitur, liepė būti „prie jos“, – juokėsi 70 – etis pensininkas.
Paklaustas, kaip vertina darbą kolūkyje, V.Bernadišius pateikdamas skaičius palygino dabartinį pragyvenimą su kolūkio laikais: „Prie kolūkio buvo gera… Dviratis kainavo tik 70 rublių, o dabar turguje kokį „trandalietą“ be 300 litų neįpirksi. Kolūkyje uždirbdavau 150 rublių, bet jo vertė kokia buvo…“
V. Bernadišius sakė, kad turėjo ūkininko pažymėjimą, 32 ha žemės, bet laikui bėgant ūkininkavimo atsisakė. „Reikia technikos turėti, sveikatos, vaikai gyvena Vilniuje, tai kam man ta žemė reikalinga. Tėvų žemę pasidalinau su broliu ir savo dalį dabar nuomoju ūkininkui“, – aiškino senukas.
Paklaustas, ar eis balsuoti antrajame Lietuvos prezidento rinkimų ture, V. Bernadišius sakė, kad dar neapsisprendė. „Pirmame ture nepataikiau, o tie du, kurie pateko į antrą turą, man nė vienas nepatinka“.

Dabartiniai vaikai nežino
savo pareigų

40 metų Surdegyje matematikos mokytoja pradirbusi Bronė Andrikonienė sakė, kad seniau vaikai buvo daug drausmingesni, nes mokyklą lankė daugiausiai vargingai gyvenančių šeimų vaikai. O šiuolaikiniai – šiek tiek padaužos, gudresni, labiau išsilavinę, naudojasi įvairiomis technologijomis, bet nežinantys savo pareigų, tačiau gerai išmanantys teises. „Man senai taip atrodo, kad seniau viskas kitaip buvo“, – atsiduso prieš 14 metų savo darbinę veiklą baigusi mokytoja B.Andrikonienė.