Garsas apie mažą, atokų netoli kelio Anykščiai – Viešintos įsikūrusį Andrioniškio seniūnijos kaimelį Giežionėles sklinda toli. Spaudos draudimo metais čia susibėgdavo knygnešių keliai, čia gyveno lietuvybės puoselėtojų Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių šeima. Ant kalvelės tebestovi apie 1820–1850 metus statytas namas, svirnas, dabar – Didžiulių šeimos memorialinis muziejus. Nors kaime nėra nė dešimties gyventojų, jo žymiausią sodybą per metus aplanko apie 800 Lietuvos istorija ir kultūra besidominčių žmonių.
Gyventojų skaičius beveik
nesikeičia
Pasak Andrioniškio seniūnės Laimos Repečkienės, kaime registruoti 7 gyventojai. „Tiek ir gyvena“, – šypteli seniūnė, pastebėdama, kad ne visada išvykėliai į užsienį ar didmiesčius išsiregistruoja. Įdomu ir tai, kad 1923–aisiais ir 2011 – aisiais metais kaime gyveno tiek pat – 12 žmonių. 1923 metais tie 12, matyt, spietėsi vienintelėje L. ir S. Didžiulių sodyboje, o šiandieną tie 7, išskyrus muziejų, gyvena pasklidę trijose trobose.
Muziejų prižiūrinti A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus darbuotoja Jūratė Pačinskienė gyvena gal už 50 metrų nuo Griežionėlių kaimo ribos. Pasak jos, Didžiulių žemės ribojosi su jos senelio žeme ir seneliui net nebūtų prisisapnavę, kad jo anūkė taps Didžiulių trobos muziejaus šeimininke. Moteris palydi į muziejų. Jame šalta, žiemiškai drėgna, tačiau įžiebus elektrą galima apžiūrėti ekspoziciją ir išlikusias autentiškas garsios šeimos relikvijas. Šimtmečio senumo pianinas, pačios L. Didžiulienės nerta staltiesėlė, kaminas – rūkykla ir nagingo staliaus sumeistrauta spinta… Už jos – talpi draudžiamos lietuviškos spaudos slėptuvė, kurios aptikti taip ir nepavyko carinės Rusijos žandarams…
Pirmosios lietuvės beletristės gyvenimo credo nusako jos pačios žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose … Bet jei kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui – tai jau būtų daug lengviau gyventi…“. Reikia, kad šiuos žodžius, išrašytus ir ant antkapinio paminklo gretimo kaimo Padvarninkų kapinėse, išgirstų ir perprastų kuo daugiau žmonių. Dėl to pasistengė rašytojai ir buvę mūsų rajono laikraščio žurnalistai Milda ir Vygandas Račkaičiai, išleidę L. Didžiulienės raštų dvitomį ir biografinę knygą „Kaip lašas mariose…“ M. ir V. Račkaičiai, J. Pačinskienė artimai bendrauja su gausiais L. ir S. Didžiulių palikuonimis, dažnai apsilankančiais Griežionėlėse. Beje, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka turi vienintelę išlikusią L. Didžiulienės receptų knygą „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Šiemet minimos 160-osios L. Didžiulienės gimimo metinės.
Mirus Greižionėlėse gyvenusiam sūnui Vytautui Didžiuliui, sodybą paveldėtojai perdavė „Kalnapilio“ kolūkiui, tačiau namai buvo apleisti. Tik kitų, dar gyvų, Didžiulių vaikų dėka apie 1964–uosius jį pavyko restauruoti ir 1968–aisiais atidaryti muziejų, kuris tapo Anykščių muziejaus padaliniu. Sunkiai sekėsi muziejui surasti darbuotoją, kol 1970 – aisias muziejaus prižiūrėtoja dvidešimčiai metų tapo Domicelė Petniūnaitėtė, tebegyvenanti visai šalia muziejaus. Pas ją ir palydėjo J. Pačinskienė.
Muziejaus patriarchė ir
gyveno muziejuje
Pasitiko pažįstama miela žilagalvė moteris, ne kartą ir man atvėrusi duris į Didžiulių pasaulį. Kilusi iš Pagojės kaimo, gyvenusi Meldaikių kaime netoli Viešintų, Panevėžyje, o 1970 –aisiais pradėjusi dirbti muziejuje ir viename jo kambariuke apsigyvenusi. „Muziejuje prieš tai buvęs gaisras, tai išdegusi siena nuo lauko tik lentom buvo užkalta, prisimena moteris. – Aš šito nežinojau. Žiemomis būdavo beprotiškai šalta, nes pakurta krosnis daugiau šildė tik muziejaus kambarius, o mano kambarėlyje daryti kokį nors apšildymą neleido. Pradžia buvo sunki, nes apie Didžiulius ne ką težinojau“. Tik vėliau susidraugavusi su Didžiulių palikuonimis, ypač su Panevėžyje gyvenančia Irena Aldona Jurevičiene, ji drąsiai ir kitus vedė į Didžiulių šeimos pasaulį.
D. Petniūnaitei, kaip ir Didžiuliams, gyvenimas negailėjo skaudžių išbandymų. Moteris prisiminė savo meilę vyrą Bronislovą, su kuriuo šeimą sukūrė prieš pat karą, o pirmaisiais pokario metais liko viena su 9 mėnesių sūnum. Pati pėsčia ėjo į Panevėžį vyro vaduot iš į savo armiją paėmusių rusų. Jis pabėgo, tačiau netrukus žuvo su Lietuvos partizanais. 1972–aisiais likimas pasiglemžė ir sūnų, palikusį dvi anūkes. Teko marčiai padėti jas auginti. Tačiau dabar, senatvėje, jomis atsidžiaugti negali, nes kaip viena be jų rūpesčio ir pagalbos pragyventų? Beje, Lina dirba Anykščių muziejuje.
Prieš pat Didžiulių muziejų stūksojo kolūkio fermos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę jos buvo nugriautos, o viename mūriniame kampelyje tuometinis rajono vadovas Algimantas Dačiulis leido įsikurti D. Petniūnaitei. Šiandien namelis neatpažįstamas, vasaromis – šeimininkės mėgstamomis gėlėmis pasidabinęs…
Įsikūrė už Norvegijoje
uždirbtus pinigus
Šalia memorialinės sodybos, kitoje keliuko pusėje, gyvena kaimo senbuvė Marijona Pumputienė su sūnum Andrium, o šalia ir sūnėnas Nerijus Galvonas su šeima. Šeštadienį prieš pietus ši šeima mėgavosi buvimu kartu. Šeimos galva dirba Vilniuje „Paroc“ gamykloje, Vakarė lanko Anykščių „Eglutės“ darželį, o Erika mokosi Viešintų pagrindinėje mokykloje.
„Čia buvo tik vagonėlis. Įsikūrėme prieš 6 metus tetos Marijonos žemėje už Norvegijoje uždirbtus pinigus“, – sakė Anykščiuose gimęs vyras, pastebėdamas, kad bandė gyventi ir su tėvais, ir su uošviais, tačiau geriausia jaunai šeimai gyventi nepriklausomai. – Daugiau kaip 5 metus N. Galvonas dirbo Osle, statybose, tad ir sau namelį stato ir įrenginėja pats. Viduje – šilta ir jauku, tačiau iki apdailos darbų pabaigos dar toli, riboja finansinės galimybės. Aurelija ne tik augina vaikus, tačiau dar ir studijuoja socialinius mokslus.
Pasak N. Galvono, beje, amžinybėn išėjusio politiko, verslininko Vytauto Galvono giminaičio, Vilniuje jis uždirba tiek, kad gali pragyventi, o arčiau geriau apmokamą darbą susirasti beveik neįmanoma. „Siūlo minimumą, tačiau jeigu uždirbčiau apie 300 eurų, dirbti nebeapsimoka. Tuomet geriau gyventi iš pašalpų“, – sakė N. Galvonas.
