Atradėjo jausmas – geriausias mokslininko darbe

Fizinių mokslų daktarė Regina Morkūnaitė – anykštėnė, gimusi Kazachijoje. Vaikystėje daug lėktuvu skraidžiusi ir mačiusi visą žemės grožį iš viršaus, apsisprendė šį grožį tyrinėti.
R. Morkūnaitę ypač žavi Anykščiai, Šventoji, tad šį kraštą mokslininkė tyrinėjo ne kartą.

Domisi mediniais namais

„Pati gimiau ne čia, bet baigiau vidurinę mokyklą Anykščiuose. Dėl to Anykščius norisi tyrinėti labiau – tie vaikystėje išvaikščioti takai… Dabar juos galiu palyginti su tada buvusiais. Daugelį dalykų prisimenu ir tuomet jie vis užkliūna“, – kalbėjo dr. R. Morkūnaitė.

Vienas tokių dalykų, į kurį mokslininkė vis atkreipia dėmesį, – tai mediniai namai, tebestovintys Anykščiuose. Juos R. Morkūnaitė sako fotografavusi anksčiau ir galinti palyginti su dabar stovinčiais.

„Dabar yra populiaru tas juodas mūras, tvoros. Iš kraštovaizdžio pusės tie dalykai tarsi stringa, – kam tos baisios tvoros? Namo statybos principas yra neužstoti kalvos, reginio, kaimyno. Toks yra ir darnaus kraštovaizdžio principas. Užsienyje tokie dalykai jau yra, o pas mus šiek tiek kitoks laikotarpis. Galiu palyginti tai, ką fotografavau prieš 10 metų ir dabar tuos pačius medinius namus, kurie yra paremontuoti. Įdomu tai patyrinėti – tam nereikia jokių prietaisų, tik žinių“, – apie vieną domėjimosi sričių pasakojo pašnekovė.

Mokslininke tapti neplanavo

Pasiteiravus, ar geografijos mokslai traukė nuo vaikystės, R. Morkūnaitė sakė, kad atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas: „Vaikystėje daug skraidžiau lėktuvais. Tai paveikė vaizduotę, o tuomet… Koks kitas variantas belieka? Tiesa, galvojau apie literatūrą, istoriją, žurnalistiką. Gimiau ne Lietuvoje, tėvai mane čia parskraidindavo, palikdavo ir išskrisdavo. Dabar galbūt yra didesnis pasirinkimas – nuo vaikystės tėvai atžalas į kelis būrelius vežioja, jiems yra labai daug pasirinkimo galimybių. O tada buvo kitaip. Paveikta vaizduotė, patirtas didelis malonumas matant ir skraidant“, – apie gimusią meilę geografijos mokslui „Anykštos“ skaitytojams pasakojo mokslininkė, kuri prisipažino, kad visai neplanavo mokslininke tapti.

„Stojimas į universitetą buvo laimingas laikotarpis. Žinoma, buvo ir nusivylimų, paskui – rutina, ugnelės nebėra. Tai būdinga daugeliui žmonių. Aš negalvojau, kad būsiu mokslininkė. Buvo pasiūlymas dirbti gamtos apsaugos komitete, bet buvau „nešvarus kadras“, nes gimiau ne Lietuvoje. Kažkiek pasiblaškiau ir paskui įstojau, – sakė R. Morkūnaitė ir pridūrė, kad įdomiausia geografijos mokslo dalis – ekspedicijos: – Tas santykis su gamta, kai važiuoji į pajūrį, paplūdimį stebėti smėlio audrų, tas atradėjo jausmas! Pačiupinėti, pamatyti, pajausti, pamatuoti, surinkti medžiagą, atvežti. Visi maišeliai su smėliu, gaudytuvai – tai labai įdomu. Įdomu suprasti galutinį variantą: kodėl šitą lauko pusę pusto, o šitos – ne. Štai šitai buvo įdomiausia. Juk gimiau aš pusdykumėse. Tad niekur nepasidėsi, kažkodėl tai turi pakartoti.“

Įdomūs upelių pavadinimai

Mokslininkės teiravomės, koks vis tik buvo įdomiausias darbas, kurį teko atlikti?
„Žaviesi vienu gamtos kampeliu, jis labai įdomus, viską padarai ir, atrodo, viskas, daugiau nieko nebegaliu. O tada imiesi kito. Tas darbas toks – dulkės, pats visas dulkėtas, estetikos nedaug. Viename kaime gyventojas net pakvietė nusiprausti“, – šypsojosi pašnekovė ir išdavė, kad vandenį tyrinėti kur kas maloniau, nes juk gali nusiprausti! Tyrinėti atodangas, upelius yra ne taip sunku.
„Labai įdomiai Rasa Rutkauskienė rašė apie nedidelius upelius, iššifravo jų pavadinimus. Pavyzdžiui, Piestupio upelio pavadinimo padavimas – Piestupy gyveno ragana, ji turėjo piestą ir, kas patekdavo į tą slėniuką, tą ji su tuo piestu sutrindavo. Labai nemėgo vaikų ir viliodavo vyrus bei juos suviliojusi sutrindavo. Tai labai įdomu šifruoti, eini vėl į kitą klodą. Kažkas padaro įspūdį, užkliūna, ir į tai giliniesi“, – apie savo darbą pasakojo dr. R. Morkūnaitė.

Šventoji – nuostabus raštas

Ypač R. Morkūnaitę žavi Šventosios upė. Mokslininkė sakė, kad su viena hidrologe yra parašiusi apie ją knygutę.
„Unikalu, kad Šventojoje yra daugiausia salų, taip pat labai įdomiai yra išsidėstę intakai – jie yra simetriški, iš abiejų upės pusių, tarsi eglutė. Šventoji pasižymi senvagėmis – yra labai daug liekaninių protakų ir ežerų. Tai jos būna nutolusios nuo upės, tai prie jos prisijungusios. Kai iš viršaus žiūri – matyti nuostabus raštas. Senvagėse moterys skalbdavo savo žlugtus, su jomis siejamos ir įvairios legendos“, – kalbėjo R. Morkūnaitė.

Mokslininkė, pasakodama apie Šventosios upę, paminėjo ir neseniai sutvarkytą Žvejų gatvę, dešinįjį krantą bei pastebėjo, kad upė jį dar grauš: „Mažiausias ciklas, kada upė nustoja graužti krantą, yra ketveri metai. O Žvejų gatvėje prieš porą metų pastatė sienelę, kuri įgriuvo, tad dar porą metų upė jį grauš. Nežinia, kaip atlaikys. Čia galima dėti tinklą, gruntą ir vėl tinklą“, – kaip išvengti natūralios gamtos jėgos, svarstė dr. R. Morkūnaitė.

Tiek anykštėnų, tiek mokslininkų nesutarimo objektas yra ir ant Šventosios upės stovinti užtvanka. Mokslininkė šia tema turi tvirtą nuomonę: užtvanka turi likti.
„Viskas dėl žuvų, viskas žuvims. O tai – istorinis paveldas. Nėra taip sudėtinga padaryti žuvitakius. Net Rimantas Vanagas savo knygoje aprašė, kaip sėdėdavo ant užtvankos stovinčioje kavinėje vakare ir grožėdavosi. Anykščiai yra regioninis parkas ir miestas – Lietuvoje tokie yra tik trys. Tai yra saugomas miestas, istorinis paveldas. Nugriovus užtvanką ir visa pakrantė nukentėtų, toje vietoje dumblas smirdėtų dar trejus-ketverius metus“, – dėstė pašnekovė, kuri paminėjo, kad šalia Šventosios, pagal geomagnetinius matavimus, atrado ir tinkamiausią paplūdimį sveikatingumui. O jis – prie geležinkelio.

„Jeigu yra du skirtingi sluoksniai, pavyzdžiui, upinis smėlis, o giliau – kietesnis sluoksnis, priemolis, toje sandūroje atsiranda kontrastai, praeina bangos, vanduo siūbuoja ir tuomet sveikatingumui yra blogiau. Ir nors ten, toje vietoje prie geležinkelio, yra pelkė, ji pagal sveikatingumą yra geriausia. Labai įdomu, kad prietaisai parodė būtent tą vietą. Tačiau, kadangi ji apaugusi, toliau daryti paplūdimį yra tinkamiau“, – kalbėjo R. Morkūnaitė.

Lajų takas – tinkamoje vietoje

Dar vienas objektas, kėlęs aistras – tai Medžių lajų takas, įkurdintas Anykščių šilelyje. R. Morkūnaitės manymu, lajų takas yra padarytas ten, kur ir turėjo stovėti.
„Daug skaičiau, girdėjau daug diskusijų – ar vieta tinkama, nes yra sakralumas, kurį ištisai gynė geografas, profesorius Paulius Kavaliauskas. Man patiko mintis, kurią girdėjau prigimtinės kultūros seminaruose, kuriuose kalbėjo archeologas, dr. Vykintas Vaitkevičius: jei į tą vietą plūsta žmonės, jei ten yra traukos vieta, vadinasi, teritorijos darna yra nepažeista. Tas sakralumas eina ir nuo tų pačių žmonių, kurie vieta žavisi. Tai ir yra indikatorius, kad viskas parinkta teisingai. Be to, ten jau buvo infrastruktūra“, – nuomone dalijosi geografijos mokslų daktarė, įvairiuose leidiniuose paskelbusi per 50 mokslinių publikacijų.
Žavisi mokslininkė ir Storių kalvomis, Nevėžos ežeru, kuris, anot jos, ramina, mažina agresiją.
Taip pat – Anykščių bažnyčia, kuri yra pastatyta taip, kad matosi iš visur.
Fizinių mokslų daktarė taip pat yra ir menininkė – piešia pieštuku, tapo, rašo eiles.