Atsiliepimas į Šimonių girios bendruomenės pirmininkės Barboros Domarkaitės laišką

Inkūniečių bendrijos pirmininkas Valentinas Šapalas „Anykštai“ atsiuntė atsiliepimą į Šimonių girios bendruomenės pirmininkės Barboros Domarkaitės laišką „Dėl beržo Inkūnų bažnyčios šventoriuje“ (,,Anykšta“, 2024 12 31), kurį ji adresavo Inkūnų parapiją administruojančiam klebonui Ričardui Baniui ir Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjai Daivai Gasiūnienei.
Priminsime priešistoriją: V. Šapalas kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybę, prašydamas leidimo nukirsti Inkūnų bažnyčios šventoriuje augantį beržą, kuris kelia pavojų medinei šventovei ir gavo iš savivaldybės leidimą medį kirsti, bet už tai buvo nurodyta sumokėti beveik 400 eurų (,,Anykšta“, 2024 12 20). Šiam ketinimui paprieštaravo Šimonių girios bendruomenė, todėl klebonas R. Banys nusprendė, kad beržas nebus nukirstas, nes dvasininkas nenori eskaluoti konflikto parapijoje.

Galima būtų užbaigti šią beprasmę ir niekur nevedančią popierinę diskusiją dėl to berželio šventoriuje ir daugiau nieko nesakyti, nes lyg ir viskas jau pasakyta, bet to negaliu daryti, nes, kaip žinoma, neatsakymas į melą, nesipriešinimas jam rodytų, kad su melu yra sutinkama. Tokiu atveju, teisiniais terminais tariant, tampama bendrininku. O juo nesu ir nenoriu būti nei aš, nei Inkūniečių bendrija. Taigi, apie viską iš eilės. Panagrinėkime minimą laišką plačiau ir giliau. Šimonių girios bendruomenė, kas tai? Bendruomenė paprastai susiburia ir ją sudaro tam tikro kaimo, miestelio, miesto žmonės, kurie toje vietovėje gyvena. Kur gyvena Šimonių girios bendruomenės nariai? Tik jau ne Šimonių girioje. Kas Vilniuje, kas Kaune, kas Panevėžyje ir t. t. Esu tikras, kad toje vadinamoje bendruomenėje turbūt nėra nei vieno nario, gyvenančio Šimonių girioje. Nuo Inkūnų iki Šimonių girios bent pora kilometrų, ir dar upė perstoja tuos du objektus. Šimonių giria nuo seno turi labai aiškiai apibrėžtą teritoriją. Tai arba žmonės nežino, kur gyvena, arba „pjauna grybą“, liaudiškai sakant. Kai kas iš tokios melagystės ir žmonių klaidinimo net bando ir versliuką daryti, melagyste pasinaudoti, įsivardiję save kaip gyvenantį Šimonių girioje ir organizuodami tam tikrus renginius tariamoje Šimonių girioje – visgi patraukliau ir romantiškiau atrodo. Ir naivuoliai užkimba. Taigi, pavadinimas organizacijai parinktas ne pagal jos narių gyvenamą vietą, o grynai reklaminiais tikslais, kad gražiau, pompastiškiau skambėtų, bet tai klaidina visuomenę. Viskas toli nuo tikrovės.

Koks gi tikslas buvo steigiant šią, bendruomene vadinamą, organizaciją? Mano nuomone, priešintis Inkūniečių bendrijos veiklai, kiršinti žmones, ardyti jau kuris laikas nusistovėjusią šio krašto žmonių santarvę bei ramybę ir siekti grynai asmeninių tikslų. Ir nieko daugiau. Nei šio krašto gerovė, jo infrastruktūra, bažnytėlė, parapija, „Atminties“ parkas, kapinės ar pan. dalykai, juo labiau tas nelemtas berželis bažnyčios šventoriuje, šiems žmonėms greičiausiai nerūpi.
Šis beržas tapo labai parankiu įrankiu, nes jo kirtimas sukėlė labai daug šaršalo. Tai supratau dar prieš kalbėdamas su klebonu dėl jo kirtimo. Bet negi galėjome atsisakyti tokio žingsnio – apsaugoti bažnytėlę nuo potencialaus jos suniokojimo vien dėl to, kad tai sukels šaršalą. Žinoma, kad ne. Mums ši bažnytėlė, kurią tokiu sunkiu metu, antrojo pasaulinio karo metais, pastatė mūsų tėvai ir seneliai, yra brangenybė, šventovė, joje mes ne tik pabendraujame su Dievuliu, bet randame ir dvasios atgaivą. Ji mums sovietmečiu, rūsčios okupacijos metais, buvo vienintelis atgaivos šaltinis. Kartu su šaltinėliu, kuris dabar tampa privatus ir galbūt greitai mums bus nebeprieinamas.
Grįžkime prie Šimonių girios bendruomenės. Jos įkūrėjos, atsikėlusios į šį kraštą, buvo pakviestos tapti Inkūniečių bendrijos narėmis. Tikėjomės turėsią daugiau talkininkų ir pagalbininkų, bet gavosi priešingai.

Praėjus keletui metų, šios ponios pradėjo nebepritarti mūsų – Inkūniečių bendrijos – pradėtiems ir tęsiamiems darbams, t. y. Įstatuose fiksuotiems tikslams, ėmė viskam prieštarauti ir galop veikti prieš Bendriją viešai, rašyti skundus, šmeižti ir pan. Negana to, bandė perimti visą Bendriją ir įvesti savo tvarką. Nepavyko, ne ant tokių pataikė. Kai kuriuos narius už atvirai priešišką Inkūniečių bendrijai veiklą teko pašalinti, kai kurios pačios susiprato, nes su Bendrijos tikslais neturėjo nieko bendro, ir pasitraukė iš jos. Tarp kitko, kurti naują bendriją joms pasiūliau aš pats (sakau, jei nenorite dirbti mūsų bendrijoje, nebepritariate mūsų tikslams ir darbams, susikurkite kitą bendriją ir susiraskite sau tinkamą veiklą, mes jums netrukdysime), tuo metu nieko blogo neįtardamas, maniau, kad susiras sau tinkamą veiklą ir apsiramins, nebekenks mums. Pasirodo, klydau. Nes jų tikslas yra kitoks – kurio iš pirmo žvilgsnio nesimato. Turbūt neatsitiktinai šios ponios prieš keletą metų, jau braškant mūsų santykiams, sakė, kad reikia susitarti ir klausė manęs, kaip mes toliau valdysime Inkūnus (suprask, ir visą parapiją). Mane toks klausimas didžiai nustebino. Sakau, niekaip nevaldysime, Inkūnai (ir visa jų aplinka) yra savivaldūs, čia nuo seno gyvena laisvi žmonės, jie žino, kaip ir ką jiems reikia daryti. O administraciškai mus, parapijos kaimus, valdo Anykščių, Andrioniškio ir Debeikių seniūnijos, Inkūnai (kiti kaimai) joms priklauso. Ir viskas, tai koks dar čia mūsų valdymas turi būti. O pasirodė, kad toks klausimas buvo esminis, toli žvelgiant į ateitį. Nežinau, kokie veiklos tikslai yra įrašyti Šimonių girios bendruomenės įstatuose, jų nemačiau, bet labai abejoju, ar yra kas nors tokio, kas yra susiję su Inkūnų bažnyčia, parapija, žmonių gerove, kelių infrastruktūra, krašto istorija, paveldu ir kitais pan. dalykais. Visi šie dalykai yra Inkūniečių bendrijos veiklos tiksluose. Bendrijos įstatuose yra aiškiai parašyta, cituoju: 1. „Inkūniečių bendrija (toliau – Bendrija) yra visuomeninė organizacija, vienijanti ir telkianti Romos katalikų bažnyčios Inkūnų parapijos buvusius ir esamus parapijiečius, jų palikuonius, išeivius iš šios parapijos ir visus tuos, kurie save laiko šios parapijos bendruomenės dalimi. 3. Bendrija artimai bendrauja ir bendradarbiauja su Inkūnų parapijos klebonu, Anykščių rajono savivaldybe, Anykščių, Andrioniškio ir Debeikių seniūnijomis, kitomis valdžios institucijomis, visuomeninėmis ir kitomis pagal Lietuvos įstatymus registruotomis organizacijomis, taip pat užsienio šalių katalikiškomis, kultūrinėmis organizacijomis“. Bendrijos tikslai: 13. „Rūpintis gyvenamosios aplinkos, kelių, tiltų, elektros tinklų ir kitų visuomenės komunikacijos priemonių sutvarkymu bei plėtojimu, Inkūnų parapijos ir krašto gamtos saugojimu“. Taigi, mes veikiame pagal Įstatus ir užsiimame šia veikla, ir mums nereikia jokių papildomų derinimų su p. Barbora ar jų įkurta Šimonių girios bendruomene, kurios veiklos tikslas yra Šimonių giria.

Ponioms tai netinka. Netinka tai netinka, tai gal bent netrukdykite mums. Mes gi jums netrukdome organizuoti už valdiškus (t. y. mūsų visų) pinigus „Miško festivalius“, ieškoti vabaliukų ir paukštelių buveinių Inkūnų miškuose ir paupėse, čirpinti smuikeliais miškų kirtavietėse, kabinti baltas marškones iškirstose biržėse ant paliktų sėklinių medžių, statyti indėniškus vigvamus (tipius), kabinti piratų vėliavas savo sodybose ir pan. Darykite, tik netrukdykite mums dirbti ir nekenkite. Jos, didžiosios miškų saugotojos, pačios kerta miškus net draustinyje, o kai kaimo žmogelis savo senelių miške pasikerta malkų ar kokį vieną kitą medelį savo poreikiams, tada jos kelia triukšmą, skundžia tokį žmogų valdžios institucijoms. Tai kokia čia jų logika ir moralė? Dar gražiau: skundžia, kada kerta, bet skundžia ir kada sodina naują mišką nenaudojamose, krūmais apaugusiose pievose. Kokie čia standartai? Sakote, ES reikalauja atkurti buvusias pievas? Reikalauja, tai atkurkite visas pievas, kurios plytėjo apie Inkūnus ir toliau pagal Šventąją abiejose jos pusėse, kuriose ganėsi šimtai galvijų, bet bankrutuojant kolūkiams, buvo užsodintos miškais. Gražios buvo Inkūnų pievos, jose augo bene visi žolynai, kuriuos tik buvo galima rasti Lietuvos pievose ir pamiškėse. Garsiausi žolininkai, mokslininkai čia važiuodavo jų pasižiūrėti, patyrinėti, pasirinkti. O ir vietiniai gyventojai dar prieškaryje čia planavo įkurti vaistažolių fabriką, tik karas sutrukdė tai įgyvendinti. Tai dabar iškirskite visus tuos miškus ir atkurkite buvusias pievas. Bet gi miškų kirsti irgi negalima? Tai ką darysite?

Truputį nukrypdamas į šalį, manau, yra verta paminėti ir tokį kuriozinį faktą, susijusį su Šimonių girios bendruomenės parodomąja veikla. Prieš daugiau nei metus buvo sukeltas vos ne pasaulinio masto „avralas“ (rašė spauda, rodė TV, buvo iškviestas ir atvykęs Aplinkos ministras, jam miškų sergėtojų buvo parodyti nuogi užpakaliai ir pan.), baisus aliarmas dėl taip vadinamos Vakarų taigos iškirtimo, tiksliau – atvejinio kirtimo, o liaudiškai retinimo. Nežinau, kas ir kodėl tą mišką įvardijo Vakarų taiga, aš ten jokios taigos neįžiūriu. Ši vadinama taiga ribojasi su mano turimu mišku, ji, nepatikėsite, buvo pasodinta mano tėvų. Aš gerai prisimenu, kada dar vaikas būdamas, nešiojau pušaičių daigus ir padavinėjau tėvams, kurie tą „taigą“ ir pasodino, vėliau prižiūrėjo, atsodino. Anksčiau, mano vaikystėje, čia buvo ariami kaimyno a. a. V. Lukausko laukai. Tai jeigu tokio amžiaus (man dar ne tūkstantis metų, o gal aš nežinau?) miškas jau yra laikomas taiga, tai tada koks trečdalis Lietuvos yra Vakarų taiga. Tai gal tada ir mano bei kitų inkūniečių turimas miškas yra Vakarų taiga, kuris pasodintas anksčiau negu kaimyno žemėje? Bet man to niekas iki šiol nesakė. Gal netrukus ponia Barbora ateis ir man pasakys, kad aš negaliu nei medžio jame kirsti ir iškvies Aplinkos ministrą (o kirsti reikės, nes medžiai jau subrendę, net perbrendę, pradeda pūti). Ar čia yra kokios logikos? Inkūniečių bendrija tokia parodomąja, nieko neduodančia veikla neužsiima ir neužsiims, mes darome konkrečius darbus, kurie duoda naudą ar grožį žmonėms. Bet mes ponioms Barborai, Simonai ir Renatai bei kitoms netrukdome, tegu užsiima ir tuo, jei tik ūpo yra.
Taigi, iš to, kas jau pasakyta, matome, kad šios ponios ir jų įkurta organizacija neturi nieko bendro su Inkūnų parapija ir bažnyčia, bet va kelti šaršalą dėl šventoriaus beržo nori. Kaip ir dėl kitų mūsų darbų, ir dar klaidina nežinančius.

Grįžkime prie p. Barboros laiško gerb. Klebonui, „Anykštos“ redakcijai ir Anykščių savivaldybės atsakingai darbuotojai. Jis parašytas prieš pat šv. Kalėdas. Visi normalūs žmonės tokiu metu ruošiasi didžiausiai metų šventei: atsiskaito, atsilygina už skolas, atsiprašo nuskriaustųjų, įžeistųjų, katalikai prieina išpažinties, puošia eglutes, švarina namus, galų gale, ruošia valgius, kepa pyragus. O ponia Barbora tuo metu ruošia, kasa karo kirvį, ir iškasa. Matydama, kad traukinys jau nuvažiavo, t. y. leidimas kirsti beržą Savivaldybės jau yra duotas, ir jo taip paprastai nebesustabdysi, imasi kitos gudrybės, nes kaip nors nori įgelti Inkūniečių bendrijai ir jos pirmininkui, parašo viešą laišką gerb. Klebonui, kuriame reikalauja pakeisti savo ankstesnį sprendimą – nebekirsti beržo. Štai taip. Ir koks gi argumentas ar argumentai pateikiami prašant tai padaryti? O gi joks. Mat pagal Barborą, nukirtus tą berželį, nebebus pavėsio, kurį ale jis duoda.

Na, vienas juokas, vienišas berželis šventoriuje pietinėje bažnyčios pusėje sukurs pavėsį. Juk pavėsį beveik visą dieną duoda pati bažnyčia ir daug kartų didesnį, ir šalia esantis miškas, gaivą – upelis, tik eik ir vėsinkis. „Kietas“ argumentas tas pavėsis, kad būtų galima pakeisti sprendimą. Mat p. Barborai tariamas pavėsis yra daug svarbesnis ir brangesnis nei bažnyčia. O ką gi veiksite tame pavėsyje, jei nebus pačios bažnyčios? Ponia Barbora aiškina, kad beržas stovi pietinėje bažnyčios pusėje ir iš tos pusės nebūna stiprių vėjų, vėjai iš šiaurės. Tai kad ne. Gal p. Barbora prastai orientuojasi pasaulio šalyse. Beržas stovi pietvakarinėje bažnyčios pusėje, o šioje vietovėje paprastai visos vėtros kaip tik ir siaučia šia kryptimi, iš pietvakarių į šiaurės rytus, kur ir stovi bažnytėlė. Iš šiaurės pusės, kur auga miškas, niekada nebūna stiprių vėjų, nesu matęs Inkūnų krašte iš šiaurės pusės išversto medžio, todėl šiaurėje esantis miškas yra visai nepavojingas, be to, jis yra tolokai nuo bažnyčios. Ką visa tai – Barboros laiškas, pilnas klaidinimų, klebonui, ir dar tokiu metu, – rodo? O gi labai paprastą dalyką – kad p. Barbora ne tik prastai orientuojasi geografijoje ir vėjų kryptyse, bet ir gal nėra ir tokia katalikė, kuria dedasi, jeigu nesuvokia Kalėdų esmės ir prasmės? Toks jos viešas, sakyčiau įžūlus, laiškas yra didelė nepagarba Klebonui, pareikšta prieš tokią svarbią šventę, šv. Kalėdas. O gal ir noras suerzinti, išmušti iš vėžių. Dar kartu papilant nemažai melo ir ant Inkūniečių bendrijos pirmininko. Beržas tik įrankis, nes jis neturi jokios vertės (išskyrus malkinę, tuom ir taps) ir tokių beržų aplinkui bažnyčią, tolėliau, dešimtys ir šimtai.

Pažiūrėkime kitus ponios Barboros laiško teiginius. Jie nė kiek ne gudresni. Rašo, kad Inkūniečių bendrijos pirmininkas V. Šapalas iškirto medžius, neteisėtai įvedė elektrą prie kapinių, „uzurpavo“ valstybės žemę ir pan. Visiškas melas ir nusikalbėjimas. Jokių medžių aš neiškirtau. Priešingai, jos draugė, didžioji miškosaugininkė Renata ištvatino mišką Šventosios landšaftiniame draustinyje, kur nieko negalima kirsti, neteisėtai pastatė kažkokį geležinį žėglį bažnyčios pašonėje ir dar ruošiasi vykdyti didžiąsias statybas šalia garsiojo Inkūnų šaltinėlio. Skaitome toliau. Pabandykite Jūs, brangieji, neteisėtai įsivesti kur nors elektrą be leidimo, be ESO žinios ir kitų dalykų. Nepavyks, net nebandykite. Kas yra vedęs elektrą, puikiai žino, kad tokios kalbos yra visiška nesąmonė. Bet kai kam tokios „genialios“ mintys karts nuo karto kyla. Jeigu tai būtų po švenčių, tai dar būtų galima suprasti, o dabar prieš pat Kalėdas.
Žiūrėkime dar toliau: rašo, kad V. Šapalas „uzurpavo“ valstybės žemę ir įsteigė skulptūrų parką. Žodis „uzurpavo“ pagal visiems suvokiamą prasmę, tą patvirtina ir Lietuvių bendrinės kalbos žodynas, reiškia „pasisavino kieno tai teises, valdžią“, o kaip aš galėjau uzurpuoti (pasisavinti) valstybės žemę, tai čia nesuvokiamas dalykas. Na, gal man tam trūksta fantazijos.

Dėl to vadinamo žemės uzurpavimo p. Barbora su savo bičiuliais Inkūniečių bendriją prieš keletą mėnesių apskundė bent kelioms valstybės institucijoms. Atvažiavo bent trijų institucijų atstovai, pareigūnai, pavaikščiojo, pasižiūrėjo, pasikalbėjome, pagyrė, kad gražius darbus darome ir išvažiavo. Po poros dienų Inkūniečių bendrijai atsiuntė išvadą, dokumentus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad niekas nepažeista, viskas teisėta. Teisėta, bet ponioms vis vien tai nepatinka, nes joms kryžiai ir koplytstulpiai „Atminties“ parke yra „stovylos“, „baobabai“, „balvonai“. Matyt, joms būtų labai smagu juos nugriauti.

Ir dėl elektros įvedimo kapinėse panašiai buvo pasielgta: iškvietė seniūną, kitus Savivaldybės darbuotojus. Atvažiavo, pažiūrėjo, nieko neleistino nerado. Ponia Barbora savo laiške dar teigia, kad aš visą tai darau grynai dėl savo asmeninių interesų, projektų. Kokių interesų ir kokių projektų? Gal p. Barbora gali įvardinti? Negali, nes to nėra.
Kiekvienas sveiko proto žmogus mato ir supranta, kad visi mūsų bendrijos padaryti darbai (o jų tikrai nemažai) yra skirti vietos bendruomenei, visuomenei, bendrajam gėriui, o ne man asmeniškai. Ne sau gi šulinį iškasiau, elektrą įvedžiau, parką įsteigiau ir pan. Aš iš viso to neturėjau ir neturiu jokios naudos, ir man jos nereikia. Priešingai, dėl Bendrijos veiklos aš nuolatos apturiu nuostolių, jau nekalbu apie įdėtą darbą, sugaištą laiką.

Toliau laiške p. Barbora aiškina, kad aš nesitariau dėl beržo kirtimo su ja, ar Šimonių girios bendruomene. O kodėl aš turėjau su ja tartis? Kas ji tokia? Ji nėra mūsų bendrijos narė, nei bažnyčia, nei parapija, nei kitais mūsų bendruomenei svarbiais dalykais ji nesirūpina, netalkina, veikloje nedalyvauja. Ar ji, Šimonių girios bendruomenė tarėsi su mumis dėl miško Šventosios landšaftiniame draustinyje iškirtimo, geležinio žėglio statymo šalia bažnyčios, ūkininko ūkio ar turizmo sodybos steigimo šalia šaltinėlio? Ne. Tai kodėl mes turime tartis su ja ar jais dėl jiems nesvarbių dalykų? Šimonių girios bendruomenės interesas yra Šimonių giria. Tai ja ir rūpinkitės. Juk Svėdasų ar Viešintų bendruomenės nereikalauja iš mūsų bendrijos derinti su jomis beržo kirtimą. Šis klausimas – beržo kirtimas – jau yra dešimtis kartų aptartas ir nagrinėtas, kas norėjo ir dar turi atmintį, visi žino. Šio bažnyčiai pavojingo medžio likvidavimas buvo aptartas dar prieš 6-7 metus su tuometiniu klebonu Virginijumi, Inkūniečių bendrijos nariais, po eglių šventoriuje išvertimo. Su dabartiniu klebonu irgi sutarta, leidimas kirsti iš Savivaldybės gautas, viskas, reikia dėti tašką ir likviduoti pavojų. Bet ne, ponios nerimsta. Liko neatsakyta į esminį klausimą – dėl ko kyla nesantaika.

Skaitant straipsnius „Anykštoje“, daug kam gali kilti mintis ir klausimas, kodėl taip vyksta, kur yra tos nesutarimų, susipriešinimo šaknys, esmė? Esmė ir šaknys yra gana aiškios, tik deja, ne visiems matomos ar suprantamos. Apie jas jau buvau truputį užsiminęs anksčiau, bet pabaikime iki galo, kad būtų visiškas aiškumas. Visų tų nesutarimų esmė ir šaknys yra žmonių išpažįstama ideologija, pasaulėžiūra, tikėjimas, turimos vertybės. Inkūniečių bendrija susikūrė prieš 22 metus (organizacija „Šimonių girios bendruomenė“ – prieš 2,5 metų) ir atstovauja tradicinei katalikiškai ideologijai, tradicinei lietuviškai pasaulėžiūrai, tradicinei šeimai, išpažįsta katalikų tikėjimo, lietuvių tautos turimas ir puoselėjamas vertybes. Visa tai yra mūsų veiklos pagrindas, visa tai yra užrašyta mūsų bendrijos įstatuose (dalį citavau aukščiau).
Ponia Barbora ir jos draugės, vadinami ateiviai (kad jos taptų savais, vietiniais, ne ateiviais, jos ar jie turi prisitaikyti ir integruotis į vietos bendruomenę, priimti jų tvarką ir vertybes, o ne mums brukti savo atsineštas ar sugalvotas), nori seniesiems gyventojams, vietos bendruomenei primesti savo atsineštas ar suprastas tariamas vertybes. Tai primena okupantų veikimo būdą. Kiekvienas okupantas, atėjęs į svetimą kraštą, stengiasi primesti savo ideologiją, savo vertybes, savo susikurtą gyvenimo būdą ir pan. Nežinau, kas yra įrašyta Šimonių girios bendruomenės įstatuose, kokie veiklos tikslai, kokios jų vertybės, bet jų, šios organizacijos kūrėjų, asmeninės vertybės, ideologija jau yra aiškios. Susidaro įspūdis, kad jos išpažįsta leftistinę, neokomunistinę, kosmopolitinę, dženderistinę ideologiją. Ji mums svetima ir nepriimtina.
Kalbėkime pagaliau atvirai ir tiesiai. Atrodo, kad jų tikslas – ne beržo išsaugojimas, o kuo didesnis bendruomenės sukiršinimas ir greitesnis Inkūnų parapijos uždarymas, bažnyčios pavertimas koncertų sale, o gal dar kuo nors.

Juk parapijiečių pastatyta klebonija jau be mūsų žinios atiduota žmonėms, kurie neturi nieko bendro nei su Inkūnais, nei su parapija, gyvena už pusantro šimto kilometrų nuo Inkūnų. Klebonija parapijai, jos bendruomenei nebepriklauso, ja negalime naudotis. Mūsų tėvai ir seneliai, kurie statė ją, prisikėlę, amo netektų pamatę tai. Tai turbūt vienintelė klebonija Lietuvoje, kuri nepriklauso vietos bendruomenei. Bendruomenė, maldininkai, klebonas po šv. Mišių net nebeturi kur užeiti sušilti. Naujasis klebonijos šeimininkas turi tiek įžūlumo neleisti Bendrijai statyti kryžiaus parko teritorijoje, užkasinėja kryžių statybai paruoštas duobes, bando atsitverti „savo“ teritoriją. O juk ši žemė yra Inkūniečių padovanota Inkūnų bažnyčiai ir parapijai, ir ji sudaro vieną ištisinį sklypą, yra bendra, visų. Štai kokie gudručiai bando šeimininkauti Inkūnuose. Gal ir bažnyčią ruošiamasi kam nors atiduoti, gal čia mečetė atsiras? Kuo daugiau šaršalo, tuo greičiau bus galima pasiekti tikslą, todėl taip ir elgiamasi.
Kai kam labai patogu būtų turėti viduryje miškų savą koncertų, renginių salę, kad po „Miško festivalio“ ar pasivaikščiojimų pamiškėse, paupėse galima būtų ateiti į koncertų salę pasiklausyti kokios nors „modernios“ muzikos, o gal po to ir karšto vyno taurę išgerti. Romantiška, tikrai taip. Taip jau buvo bandoma daryti prie kun. Mindaugo. Juk bažnytėlė (Savivaldybės dėka, ačiū jai) aplopyta, aptvarkyta, uždengtas naujas stogas, perdažyta, įdėti nauji langai. Skanus kąsnelis.

Kodėl taip sakau, kalbu apie ateivius, jų tikslus, ideologiją, iš kur tai žinau? Šis aiškumas ir žinojimas atėjo ne iš karto, o palaipsniui, bendraujant, kalbantis, susirašinėjant laiškais, diskutuojant, stebint jų veiklą ir elgesį daug metų. Tam padeda ir turima profesinė patirtis. Dėl ideologijos bei turimų vertybių skirtumų ir kyla visi nesutarimai, dėl to ir negalima bent kiek efektyvesnė bendra veikla. Nes Inkūnuose gaunasi kaip Krylovo pasakėčioje: vieni tempia į orą, kiti į vandenį. Šie žmonės ne tik kad nėra integravęsi į šį kraštą, to jie ir nenori, bet jie iš tikro ir nėra vietos gyventojai. Jie į savo nupirktas sodybas atvažiuoja tik vasarą, tik savaitgaliais, kada geras oras, pailsėti, papramogauti. Na, dar per Šv. Vincento atlaidus ateina į bažnytėlę pasirodyti ir pasižmonėti, o vėliau dingsta už Inkūnų horizonto. Ir taip vėl iki kitų atlaidų. O sumaištį galima kelti ir internete, šiltai sėdint didmiesčio kambaryje, naivuoliams aiškinant, kokie jie yra šaunūs katalikai ir miškų, beržų saugotojai.

Vietiniais gyventojais, parapijiečiais galima laikyti tuos, kurie nors ir šiuo metu dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių gyvena toli nuo Inkūnų, bet yra kilę iš šio krašto, kurių tėvai ir seneliai statė ir šią bažnytėlę, kurie bet kuria proga atvyksta į Inkūnus, net kelis šimtus kilometrų, ateina į bažnytėlę, nuolat lanko ir prižiūri šeimos, giminės kapus, remia mūsų veiklą, serga už šį kraštą, pergyvena dėl bažnytėlės būklės, yra su mumis dvasinėje bendrystėje. Jiems klausimų dėl kokio tai beržo nukirtimo nekyla, nes jiems vertybė yra ne samanomis apšepęs, išpuvusiomis šakų ertmėmis beržas (kai kam tai labai sveikas ir „fainas“ beržas, gal sveiko beržo nematė?), bet gimtoji bažnytėlė. Ji mums šventovė.

Tokia tad yra tikrovė, tokia tiesa. Vieni ją mato, kiti ne, vieni nori ją matyti, kiti ne. Visi turi pasirinkimo teisę. Ir vis tik tą beržą teks kirsti arba kažkas turi prisiimti asmeninę atsakomybę už galimą bažnytėlės suniokojimą. Antras stebuklas kažin ar įvyks (jau anksčiau esu rašęs, kaip vėtros kelios eglės buvo išverstos ir paguldytos abipus bažnyčios). Savivaldybė, pagaliau supratusi padėtį, tokios atsakomybės prisiimti nebenori. Inkūniečių bendrija padarė ką galėjo (jei reikės padarys ir daugiau) šiuo klausimu, todėl atsakomybės prisiimti irgi nenori, ir esant tokioms aplinkybėms negali. Gal ją prisiims p. Barbora ar vadinama Šimonių girios bendruomenė? Būtų gerai, turėtume į ką kreiptis nelaimės atveju dėl nuostolių atlyginimo ar bažnytėlės atstatymo.