Atviriems pokalbiams yra virtuvės

Vyriausybė vėl sugriežtino karantino reikalavimus, tebekalbama apie ypatingosios padėties įvedimą. Metas. Archajišką tradiciją išsaugoję lietuviai Kūčioms visada sugrįžta pas mamą. Šienas, dvylika prėskų patiekalų ir ilgas vakarojimas turbūt yra būdingas dar tik lenkams. Europa Kūčių nešvenčia…

Jau prieš Velykas „chunveibinai – pionieriai“ šūkavo, kad geri vaikai tėvų nelanko,
Nepasisekė ir jiems, ir mums.
Jau metai, kaip durniuojam su ,,korona“ – pagal ,,kovidų“ skaičių esam jau antri Europoje. Tik neaišku kodėl – ar lietuviai šiam virusui itin neatsparūs, ar mūsų testai „grybauja“. Prisiminkime Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės testavimosi istoriją, kai po teigiamo testo du pakartotiniai testai buvo neigiami. Medicinos profesoriai kalba, kad kas trečias greitasis testas gali būti neteisingas. Apskritai abejojama greitųjų testų metodikos pagrįstumu.
Kaip ten bebūtų, bet ,,korona“ jau vaikšto Anykščių gatvėmis. Mano pažįstami (visi, laimei, sirgo lengvu ,,kovidu“), pasakoja, kad po akistatos su virusu, gydytojai, jų net neapžiūrėję, neįvertinę sveikatos būklės, uždarė biuletenius ir pasiuntė į darbą. Tiesiog. Dabar šeimos gydytojui suteiktas leidimas vien iš pokalbio telefonu, be jokių viruso tyrimų, diagnozuoti „kovidą“ ir pasiųsti pacientą, o drauge ir jo šeimos narius, į izoliaciją. Keli žmonės Anykščių rajone nuo ,,koronos“ numirė. Tiesą sakant, dauguma jų numirė greičiausiai ne visai nuo ,,koronos“, nes buvo seni, ligoti – vienas vyriškis gulėjo ,,ant patalo“ po insulto. Jaunesnioji ,,koronos“ auka, (,,prie ruso“ ji būtų seniausia buvusi pensijoje), kaip sakoma, „vedė abejotino teisingumo gyvenimo būdą“. Tegul ilsisi ramybėje, pabaigusi žemiškus vargus.
O štai mums dar reikia tuos vargus kažkaip pabaigti. Geriausia būtų pabaigti kaip filme ,,Titanikas”. Prisimenate, kur Leonaras Di Kaprio, vandeniui veržiantis pro laivo bortus, savo mylimąją ramina: „Tu mirsi ne dabar, o būdama sena, savo lovoje, vaikų ir anūkų apsupta“… Aišku, čia ne citata, o romantiškos filmo emocijos įkvėptas prisiminimas. Tačiau skambėjo maždaug taip ar kažkaip panašiai.
Laimingi buvome, kai pagalvoji, XX amžiaus pabaigoje, jeigu galėjome raudoti dėl tragedijos nutikusios prieš šimtą metų.
Šiandien, prisiminus Evangelijos žodžius, reikia verkti dėl savęs ir savo vaikų.
Sovietmečio kartoms susitaikyti su realybe lengviau. Rezistencija glūdi ląstelių atmintyje ir lengvai atpažįsta signalą. Dėl to tautiečiai, per pirmąjį karantiną buvę drausmingi ir paklusnūs, dabar visiškai atsipalaidavę. Nes žmonės nelabai tiki, kad nuo ,,koronos“ pamirs. O žlugus verslui, iš nevilties lengvai galima ir pasikarti. Arba bent prasigerti.O tai yra blogiau.
Pavasarį, per TV žvelgiant į pristatytas grabų aikštes prie Italijos ligoninių, abejonių, ar reikia laikytis karantino, niekam nekilo..
O koks pavojus gali kiti žmonių gyvybėms, jeigu Premjeras, paleisdamas Vyriausybę, paleidžia ir COVID –19 sukeltos situacijos valdymo komitetą? Tegul Šimonytė susidaro savo naują. Tada aš suprantu, kodėl prie prekybos centrų tiek automobilių.
Žinau, kodėl žmonės imasi savicenzūros, viešai nesako, ką galvoja. Atviriems pokalbiams, kaip gūdžiu sovietmečiu, yra virtuvės.
„Na ir kam tokius kaip tu persekioti? – juokiasi gerais norais grįstu pragaru iki šiol tebetikintis kolega. – Ką tu tokio nepaprasto turi ar žinai?“
Aš tai jau tikrai nieko neturiu. Visa, ką turiu, yra suskaičiuota ir perskaičiuota mokesčių inspekcijoje. O ką žinau, parašyta ,,Anykštoje“. Tačiau esu iš tų žmonių, kurie jautriai reaguoja į bet kokį asmeninės laisvės suvaržymą. Dėl tos priežasties manęs nežavi stebėjimo kameros kavinėse, kurios, neva mano pačios saugumui, įrašinėja, kaip krapštinėjuosi tarpdantį. Nedžiugina ir vaizdą įrašantys įrenginiai keliuose.
O google Maps Timeline programėlė, kuri nežinia kaip prisikabino prie mano mobiliojo ir džiaugsmingai kas mėnesį pateikia ,,svarbiausių akimirkų suvestinę“ – tai yra vietas, kur lankiausi, mane tiesiog dirgina. Mano darbui būtų kur kas naudingiau, jei google praneštų, kada į paiešką ,,vaizdai“ vedžiau nuorodą ,,generolas Želigovskis, rašytojas Bukovskis“. Bent žinočiau, kiek laiko praėjo nuo gyvenimo pagerėjimo.
Gali būti, kad susiedama didėjantį informacijos apie gyventojus rinkimą, pandemiją, karantinus ir iš jų einančius suvaržymus – dalykus, kurie tarsi ir nieko bendra tarpusavyje neturi – nesąmoningai pasauliui pažinti griebiuosi impresionisto Žoržo Sera technikos. Dailininkas, remdamasis tuo, kad žmogaus akis iš toliau neskiria smulkių spalvos taškelių, jais kūrė vientisą vaizdą.
Esu tikra, kad stresinėse situacijose verta pasikliauti būtent nuosavų ląstelių atmintimi ir pasąmone.