Bikuškio dvaro rūmai pastatyti ant Alaušo ežero kranto.
Dr. Regina Morkūnaitė
Architektūriniams ansambliams, kaip dvarai ir dvareliai, skirta nemažai publikacijų, juose neapsieita be apylinkių charakteristikos. Juk dvarai kūrėsi gražiose vaizdingose vietose: prie ežerų, tvenkinių, kartais iškyšuliuose ir tarpugūbriuose. Tokias vietas galima vadinti feng shui vietovėmis – šis terminas pasisavintas iš kiniečių meno ir filosofinių knygų. Jei Europoje praėjusių amžių palikimą liudija pilys (Blua pilis Prancūzijoj Lauro upės slėnyje; Vindzoro pilis prie Temzės Anglijoje; Marienburgo pilis Lenkijoje; pagaliau Trakų pilis Lietuvoje), tai Aukštaitijoje žavimasi medžių unksmėje užsislėpusiais dvarais.
Aukštaitijoje, ežerų ir kalvų krašte, yra Bikuškio dvaras (Utenos rajone), užsislėpęs parke ant vakarinio Alaušo ežero (1054 hektarų ploto) kyšulio, šalia Sudeikių miestelio, kuris kūrėsi vėliau už Bikuškį, nes 1719 metais pastatyta bažnyčia. Įdomu, kad 19 amžiuje Sudeikius aplankęs M. Valančius rado ją dengtą šiaudais, o žvirbliai joje kėlė triukšmą (Kalvotoji Aukštaitija, 1988). Aštuntame dešimtmetyje Bikuškio dvare dar buvo 17 amžiaus mūrinių pastatų liekanų, kumetynas, tvartas, pirtis, vėliau atsirado svirnas, kluonas, dvaro namas, kalvė, net spirito darykla. Šiuo metu čia gyvuoja penki (kartu su dvaru) statiniai.
Dvaras peizažinio tipo parke
Anykščius ir Uteną supantis kalvotos moreninės ežeringos aukštumos žemėvaizdis yra vaizdingiausias ir sudėtingiausias mišriųjų miškų zonoje ir turbūt Rytų Europos lygumoje. Mūsų – Švenčionių, Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvos – moreninės aukštumos susidarė pradėjus tirpti ledynams ir atitinka ištisinį buvusio ledyno pakraštį. Įvairios kilmės ledyno pakraštinių darinių ruožų reljefas būna įvairiai kalvotas, daubotas; kauburiai, smulkios ir stambios bangos, kalvos, net pailgos rumbės, smulkūs ir stamboki gūbriai. O Alaušo ežeras yra vienuoliktas pagal dydį Lietuvoje, turi dvi salas, pasižymi apaugusiais krantais bei puikiais atabradais (K. Kilkus, „Lietuvos ežerai“, 2012). Jei apie klimatą, tai tokio žemėvaizdžio, pakilusio apie 50–100 metrų aukščiau už aplinkines molingas ar smėlingas lygumas, vidutinė metinė temperatūra 0,5–1,0 laipsniu žemesnė, kritulių per metus iškrenta apie 50–80 mm daugiau, o sniego danga dvigubai storesnė, negu žemumose (Č. Kudaba, „Lietuvos kraštovaizdis“, 1977).
Turim, ką turim, jei juokaujant, tai prie klimato kaitos greičiau adaptuojamės nei žemumiečiai. Bikuškio dvaras paskendęs sodinto parko ir savaime išaugusioje žalumoje, šlamančių ežero meldų pašonėje.
Dvarų erdvėje išsidėstę ne tik kultūriniai (centrinis dvaro pastatas, klėtis, svirnas, bokšteliai, oficina ir kt.), bet ir gamtiniai dariniai (vingiuojančios medžių alėjos, takai, pavieniai lapuočiai, vejos). Apie didelį vejos vaidmenį galima spręsti vien iš to, kad daug pievų turintys parkai yra visada patrauklesni už mažiau jų turinčius. Tokiu atveju atsiranda galimybė suderinti trokštamą darną ir estetiką, neužgožiant vienų kitais. Tuo labiau norisi tikėti darnos principais tarp gamtos ir kultūrinių erdvių, kai dvarus kūrė apsišvietę, iškilūs žmonės.
Peizažiniams parkams, kuriems priklauso Bikuškio dvaro žaluma, būdingas glaudus ryšys su vietos reljefu, neišryškinta kompozicijos ašis, paplitusios vingiuotos alėjos ir aptakių formų tvenkiniai. Tokie parkai ypač suklestėjo pas mus Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje (pvz., Palangos, Lentvario ir kt). Na, juk lankytojai be patogios infrastruktūros (takeliai, aikštelės, vėjiniai malūnai, suoleliai, bokšteliai, skulptūros, laiptai) turėjo pastebėti, kokios yra vaizdingos, slėpiningos aukštų liepų ar kitų medžių alėjos, dažnai vedančios link dvaro. Seni ūksmingi medžiai gali net ošti pagal vėją, įtraukdami mus ir mūsų dėmesį lajų kryptimi, kurios saugiai veda link šviečiančio dvaro. Lajos gali pridengti nuo karščio, nuo smulkaus lietaus. Dažnai akylesni pastebi, kad lajomis medžiai gali taip susipinti, kad savo vaizdu sudaro paslaptingą koridorių į dvarus, rūmus, įpareigoja net nutilti: tiek netaukšti apie niekus, pasiruošti, kad tave pasitiks žmogaus proto ir rankų sukurtas grožis, didingas ir išmoningas.
Bikuškio dvaro istorija, kūrėjai
Bikuškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 14 amžiaus viduryje. 16 amžiuje dvaras priklausė Radviloms, vėliau Trakų vaivadai Tadui Oginskiui, o 18 amžiuje – Prošinskiams.
Jie iš valdovo Stanislavo Augusto Poniatovskio išsirūpino privilegiją prie dvaro įkurti miestelį. 1782 metais Elžbieta Prošinskienė šalia ežero pastatė koplyčią, kurią prižiūrėjo kunigas – dvaro kapelionas. Ir dabar koplyčios vieta dar vadinama „šventorėliu“. Nuo 18 amžiaus pabaigos dvaras priklausė Levakams, 19 amžiaus pradžioje – Beneckiams, vėliau – Beneckių palikuonims Drazdauskams.
Dvare veikė spirito gamykla, didelė kalvė, taip pat dvarui priklausė daugiau nei 500 hektarų žemės. Įvažiuojant, dešinėje dabar stūkso paminėta spirito gamykla, net įdomu pastebėti, kaip tas darnos principas realizuojasi: kurioj pusėj ir kurioj dvaro aplinkos vietovaizdžio dalyje ji buvo pastatyta, ogi netoli žemyn einančio šlaituko.
20 amžiaus pradžioje sodybą valdė Puzinauskai, prieškariu – gydytojas Povilas Svilas, vedęs Puzinauskaitę. Po antrojo pasaulinio karo priklausė Sudeikių kolūkiui, nuo 1974 metų – Utenos statybos trestui, o 1976–1979 metais Bikuškio dvaro sodyboje vyko didelės rekonstrukcijos. Rekonstruotas dvaro namas, nugriautos 17 amžiaus mūrinių pastatų liekanos, kumetynas ir tvartas, pristatyti laiptai, iškilo pirtis, įrengta sporto aikštelė. 1992 metais klaipėdietis R. Svilas atgavo Bikuškio dvarą: rūmus, svirną, kluoną, 77 hektarų žemės. Po jo mirties dvarą testamentu paveldėjo Gintaras Eugenijus Gruodis su Dalia Gruodiene.
Dabartiniai savininkai Mantė ir Marius Januškevičiai (kalbėjomės su jais) paminėjo, kad šis dvaras buvo netoli Pakštų dvaro. Alinaukos dvaras, kuriame gimė Kazys Pakštas, buvo sudedamoji 500 hektarų ploto valdančio Bikuškio dvaro. O čia gimęs žymus geografas, geopolitikas turėjo viziją Lietuvą perkelti į Centrinę Ameriką, pasižymėjo teoritizavęs daug originalių sociumo ir kultūros pertvarkos idėjų.
Dabartiniai savininkai Mantė ir Marius Januškevičiai pagal profesines veiklas yra informacinių technologijų ir verslo ekspertai, kurie įsigijo Bikuškio dvarą iš paskutinių paveldėtojų G. ir D. Gruodžių – pastarieji dėl senatvės atsisakė darbuotis, įsigijo kitur sodybą. Mantė ir Marius su neslepiamu entuziazmu aprodė klėtį, vertingiausią Bikuškio dvaro paveldo prasme, statinį, taip pat ledainę. Savininkai apgailestavo, kad vietoj arklidžių yra futbolo aikštelė. Paminėjo, kad visa dvaro teritorija buvo sudaryta iš dviejų stačiakampių, tai rodo racionalų dvaro išplanavimą. Vienas stačiakampio plotas buvo darbinis, kitas – parodinis. Parkas (dabar uosių alėja, pasitaiko ir klevų) buvo sodintas nuo 17 amžiaus, o liepų alėja, kuri mums pasirodė ryškesnė, nutįso link ežero. Liepos augo ir palei ežerą viršutiniame šlaite, tarsi rodydamos poilsiui kitą atgaivą – plačius atabradus, nendrynus ir meldynus, kuriuose girdėjosi paukščių giesmės.
Ar tikrai tarybinių laikų dekoras bevertis?
Dvaro dabartiniai savininkai paminėjo, kad priešais dvaro frontalines keturias kolonas esantis fontanas įrengtas sovietmečiu (apie 1983 metus), dabar jis neveiklus ir tuščias.
Savininkai minėjo, kad paveldosaugininkai mano, jog fontano neturėtų būti, nes pats Bikuškio dvaras įtrauktas į Kultūros nekilnojamo paveldo registrą.
Link fontano išsirikiavusios erškėtrožės, bet žemelė aplink krūmus išpurenta, dar paruošta kitoms gamtinėms estetinėms gėrybėms. Kaip supratau, tai laiptai, vedantys link ežero, įrengti maždaug 1976 metais. Mums, bent menininkams, tokie laiptai atrodo tapybiški. Keista, bet šie kultūros dariniai, mano supratimu, dar įsikomponuoja į dvaro erdvę, bet štai sporto aikštelė – kažin? Aišku, dvaro teritorija iškilusi virš ežero apie 15 metrų, tai vandenį fontanui tektų kelti hidroinžinieriniu būdu. Neminėsiu Tiškevičiaus rūmų fontano, jo tvenkinių, kurie akivaizdžiai gyvuoja ne nuo tarybinių laikų, bet, manoma, kad kai kurie tokie pusiau gamtiniai, pusiau kultūriniai, pusiau inžinieriniai statinukai (šiuo atveju fontanas) gali įsikomponuoti peizažinio parko prieigose. Pavyzdys – Zyplių dvaras, kurį įrengė T. Potockas dar 20 amžiaus pradžioje, prabangesnis Rokiškio dvaras, turi panašius įdomius dekorus. Gal paveldosaugininkai irgi teisūs, nes manoma, kad tik didingiems rūmams reikia trykštančių vandens srovių (pvz., Belmonto kompleksas šalia Vilnios upelės), o užsislėpęs dvaras turi dar daugiau užsislėpt? Ar tiesiog jo koncepcija yra kitokia, kamerinė, nekeičiant tiek virš ežero iškilusio reljefo, neperkasant šlaito? Pagaliau Bikuškio dvaras ne be reikalo pakilesniame iškyšulyje, apsuptame ežero vandenų, tad vandens srovių šalia gal ir nebereikia.
Bikuškio dvaro su ketu-riomis kolonomis langai yra su langinėmis: atviri ir tarytum laukia įkvėpimo dar pagražėti. Dabar sodybą formuoja trys dvaro laikotarpio pastatai ar jų liekanos – 19 amžiuje pradžios dvaro rūmai (liudiškojo klasicizmo pastatas), 18 amžiaus kluonas, svirnas, statytas kaip ūkinis pastatas.
Kai šią vasarą lankėmės Bikuškyje, dvaro viduje vyko pertvarkymai (baldų nebuvo, sienos irgi ištuštėjusios, kabojo dengiamieji audiniai), tad pateikti dabartinio interjero nuotrauką dar per anksti. Tačiau buvusio vidaus interjero nuotrauką (mačiau joje gana kamerinę aplinką su kompaktinėm komodom, pailgu medžio stalu ir paveikslais su peizažu) galima rasti knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“, 2015 m. Taip paminėtas interjeras ir pagrindiniai bei pagalbiniai dvaro pastatai iš tikro atspindi liaudiško klasicizmo stilistiką, o aplinkinis kraštovaizdis su šia stilistika nedisonuoja.
Dvaro paveldėtojai mylėjo meną
Knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“ parašyta, kad buvę dvaro paveldėtojai G ir D. Gruodžiai daug dėmesio sutelkė į kultūros renginius.
2003 metais už kūrybines iniciatyvas Dalia Gruodienė buvo apdovanota Kultūros ministerijos Šv. Kristoforo statulėle, 2008 metais jai suteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Garbės nario vardas.
D. ir G. Gruodžiai net keletą dešimtmečių vasaromis organizuodavo dailininkų ir skulptorių plenerus, kviesdavosi žymius dailininkus, buvo atvykę apie šimtas dailininkų (tarp jų nemažai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų), sukurta keli tūkstančiai meno kūrinių. Šalia dvaro tako nuo ežero matėme kelias pusiau abstrakčias granito skulptūras, simboliškai užmenančias mįsles. Didelio pasisekimo sulaukė teatro spektakliai, simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai. Dvare veikė meno galerija, dvaro fonduose buvo saugoma apie tris šimtus paveikslų.
Dabartiniai savininkai Mantė ir Marius Januškevičiai (jie perėmė dvarą tik nuo 2022 metų) pasakojo, kad gilinasi į medžiagą, užkonservavo interjero vidų ir ieško sprendimų, kaip atgaivinti dvarą.
Jie svarsto šiame dvare teikti paslaugas įvairioms kultūrinėms veikloms.
