Aukštaitiškai šviesi kupiškėnės paroda

Tiesiog netikėtai, vos pažinus ir sutarus, be jokio ilgo, taip mėgiamo kupiškėnuose „paprošimo“

Svėdasų dailės galerija nušvito įstabiais tautodailininkės iš Kupiškio Irenos Vapšienės tapybos darbais.

Pirmojoje šiemet, pernai jų surengta penkios, šalia Svėdasų bibliotekos besiglaudžiančioje dailės galerijoje parodoje 17 spalvingų, turiningų, net pamąstyti skatinančių 2009 – 2014 metais nupieštų paveikslų.

Gamtos grožis – audroje šėlstanti jūra, mistiški rūkai, virš ežero veidrodžio skrendančių gulbių pulkelis, rudens auksai, ilgesinga alėja, lapkričio ilgesyje primiršta valtis, senojo sodžiaus vaizdai, smiltėtas kelias į senmedžių viršūnėmis stūksantį sodžių, Viktariškių kaimo kampelis. Onuškio  dvaro kolonos ir dar kelių dvarų didybės griuvėsiai ir iš trijų paveikslų sudėliotas moters gyvenimas – čia ji visai jaunutė, žydinčioj pievoj, čia jau brandi, liūdnokai susimąsčiusi jūros pakrantėje, ir dievišku baltumu žydinčio sodo ūksmėje sėdinti suvargusi, balta skara apsigobusi senutė…

I. Vapšienė – tikra aukštaitė, kilusi iš Dvariškių kaimo, netoli senojo Subačiaus, vaikystėje lankė dailės mokyklą, po to pasinėrė į gyvenimo sūkurį, dirbo „Ekrano“ gamykloje Panevėžyje, gyveno ir pačiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, daug metų buvo kino mechanike, ištekėjusi už kupiškėno sugrįžo į gimtąsias vietas. O štai vieną gražią dieną „užkabino“ menas – apie 1991 m. dailusis pynimas, o prieš dešimtmetį ir tapyba. Menus gražiuosius kuria intensyviai, nuolatos dalyvauja pleneruose ir pati juos organizuoja. Elegantiška, pilna sąmojo, žavesio šiuo pasauliu ir neblėstančio žingeidumo kūrėja viešėdama Svėdasuose užsuko ir į senąjį grafų Marikonių dvarą. Patiko, tad pažadėjo – greit bus dar vienas puikus paveikslas.