Debeikių seniūnijoje, netoli Šventosios, šviesiose aukštumose melsva vieškelio asfalto juosta perkirstuose, gyvenvietėje ir toliau arčiau sodais ir senmedžiais žaliuojančiuose vienkiemiuose gyvuoja Varkujų kaimas. Iš kur pažvelgsi, veriasi kalnais, kalneliais banguojančios iki horizonto erdvės, didiems darbams, didžioms svajonėms įkvepiančios, paūkavusiose tolumose stūkso Debeikių bažnyčios bokštai, bet Varkujai priklauso kitai, Vyžuonų parapijai, jiems viena didžiausių – Marijos Magdalietės šventė.
Iš amžių glūdumos
Mįslingas kaimo vardas ir kūrėjus svajotojus, mūsų senosios kalbos darinių savamokslius ir mokytus tyrinėtojus traukia. Netolimo Šaltinių kaimo vaikas, medžio drožėjas, tautodailininkas ir visokių raštų kūrėjas Stasys Karanauskas savo eilėse gražiai Varkujus, mistiškus kalvius vario kūjais mosuojančius apdainuoja. Archyvuose apčiuopiama senovė: kaimas 1765 m. priklausė didžiajam Kunigaikščiui, vėliau pono Jaugelio Jononių dvarui ir, žinoma, Vyžuonų parapijai. Kuomet Debeikių apylinkės dvarininkai susivieniję, pinigų sudėję savąją bažnyčią pasistatė ir nauja parapija kūrėsi, matyt, įskaudintam Jononių valdytojui – juk aplink savo dvaro bažnytėlę katalikišką bendruomenę įkurti svajojo, rūpinantis Varkujais ir kitos jo valdos, nors ir toliau esančių Vyžuonų pasiliko. Jie dažnai į tą istorinę, dar gal Vytauto laikais pastatytą, vėliau rekonstruotą baltamurę bažnyčią, garsia į sieną įmūryta akmenine žalčio Vyžo galva pasimelsti keliaudavo, iškilmingai didžiuosius Marijos Magdalietės atlaidus švęsdavo, smagiai pakermošiuose linksmindavosi ir dabar dar to nepamiršta. Tik ir girdėti – susitiksim, susitikome Magdalenoje, ir laikas čia tarsi matuojamas iki ir po Magdalenos.
Kaimo žemes – 605,87 ha plotą – 1927 m. išdalijo į vienkiemius, surašant 1923 m. Varkujuose buvo 42 sodybos ir 224 gyventojai, 2010 m. suskaičiuota 47 kiemai ir 109 gyventojai – vis dar gyvas „šimtinis“ kaimas. Pakraštėlyje, netoli Varniškių ežero, paslaptingu kalnu stūkso Karpuvėnų piliakalnis, dar ir Kartakalniu vadinamas, neva jau I amžiuje pilaitė čia stovėjusi.Tarp laukų aukštomis pušimis pažymėtos, akmenų mūro tvora apjuostos stūkso senosios kaimo kapinės, Pavaržėliu vadinamos, tankiai, kaip javai stiebais suaugusių alyvų sąnašynuose stūkso ant akmeninio postamento su iškalta 1882 m. data, iškilęs metalinis kryžius, pasvirę medinių kryžių stiebai, jau seniai čia nebelaidoja. Slėnyje neišvaizdžiu grioviu teka, silpnoka srovele Šventosios link ritasi, čia pat įsiliejančios Brastelės vandenimis pamaitinta Valinta, o kokios vešlios derlingos nuo amžių būdavo, gal dabar tebeveši čia pievos, šienapjūtėje baltuodavo vyrų marškiniai, skambėdavo dalgiai, kvapni, žieduota žolė storais pradalgiais virsdavo.
Mokykla ir pokario aidas
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo Skardžiaus, vadinamo Puika, šeimą ištrėmus į Sibirą, didelėje jų troboje buvo įkurta iš Šventupio perkelta mokykla gyvavusi iki pat 1973 – iųjų. Joje dar mokėsi mano „klasiokai“ Žaliojoje Pilkausko Laima ir Stepanonio Rolandas, tebestovi tas didus „rūmas”, nepaprasta istorija byloja.
Pokaris – partizaninių kovų prieš Lietuvą užvaldžiusius okupantus metas, į kurį įsijungė ir Varkujų apylinkių gyventojai, slėpėsi miškuose ir sodybose įrengtuose bunkeriuose. Kaimo vyrukai Pajuodis ir Povilas Guobys – Špokas glaudėsi saugiame, sumaniai įrengtame bunkeryje Jononių miške, kažkur prie ribos su Gerkonimis. Bet atsirado išdavikas, pasak amžininkų, eigulys, kuris partizanų slėptuvę po mišką bevaikščiodamas pastebėjo, kad nepamirštų dar kelių pušaičių viršūnes palaužęs pažymėjo ir nusiskubino į miestelį, pranešė, atvedė kareivius, stribus kur kovotojai glaudžiasi paslaugiai parodė. Neatsilaikė, po žeme lindėjo prieš gausesnį priešą, granatomis sprogdino, šaudė juos, po to į vežimą sumetę į Vyžuonas vežė, ant bruko numetę išniekino, po to kažkur smėliaduobėje užkasė. Dabar jų kapai jau šventoje kapinių žemėje, šile, akmens kryžiais taip brangia trispalve juostele perjuostais pažymėti. Buvo slėptuvių ir pačiame kaime, vienoje jų, pas našlę Oną Pretkuvienę pats Teodoras Kviklys – Klajūnas su savo vyrais ir moterimis glaudėsi, pagyvendavo čia ir netolimas kaimynas Alius Varnas – Gaidelis. Narsi, uoli patriotė ir šventos kovos rėmėja ta moteriškė buvusi, apie ten gyvenusius kai valdžia sužinojo, suėmė, žiauriai tardė, mušė, pirštus į tarpdurį kišo, vėrė, o po to į lagerį išgabeno.
O pats Klajūnas su bendražygiu Ivanausku mokyklos namuose priešams į nagus pakliuvo, mat mieli ir „patriotiški“ mokytoja ir jos vyras – Rameliai į vaišių gėrimą migdomųjų įbėrė, užmigusius valdžiai pridavė, premiją pelnė, nieko nelaukę, berods, į Klaipėdos kraštą išsidangino. Partizanų sovietai nepasigailėjo, tardė, teisė ir aukščiausią bausmę skyrę sušaudė.
Apie gyvenimą ir karvutę
Trumpai nupjauta plati pieva, obelaitės, visokie dekoratyviniai puošalai ir visokių rūšių ir spalvų gėlės, gėlės ir dar kartą gėlės. „Čia tai daugiausia dukters Laimutės, na ir kitų vaikų, anūkų nuopelnas, jų darbas..“ – sako ir skaidriai mėlynomis akimis, šviesiu veidu, žydinčiu taupia šypsena švytinti sodybos šeimininkė Zofija Pilkauskienė. Taip, jinai vietinė, čia, šiame kaime gimusi, čia visą gyvenimą gyvenanti.
Tėviškės vienkiemis buvo pamiškėje, bet kaimynų mėgiama, dažnai čia jie pasikalbėti ar pakortuot rinkdavosi, vaikai po kiemą, po plačius laukus siausdavo, rudenį ant gausiais vandenimis išpiltos po pievas Valintos ledo smagiai slidinėdavo. Paaugusi iš lentučių sukaltą kuprinę su knygomis, sąsiuviniais ir rašalu bei plunksnomis ant pečių užsidėjusi į mokyklą traukė. Bet neilgai į tą mokyklėlę ėjo, tuoj susikūrė kolchozas ir pradėjo eiti kolektyvan dirbti, ilgiausiai, net keliolika metų melžė karves. Rankomis tekdavo melžt, kartais dar ir girdyti – vandens kibirais pritempt, nelengva buvo, bet jauna, smagi, sveikatos turėjusi.
Buvo dar ir savas ūkelis, paršų, karvė, kuriai ganyklas gi kaip „ant pykčio“ kuo toliau duodavo, net už kelių kilometrų. Rytą atsikėlusi su tamsa dviračiu karvės melžti lėkdavo, po to prie kolūkinių. Būdavo rudeniop, kai prilyja ant šlapio kelio, dviračio ratų iš molio negali ištraukt. Ištekėjusi šeimoje buvo laiminga, bet nelaimė – vyras, gelbėdamas skęstančius ežere tolimo kaimyno vaikus, baisiai peršalo, ėmė sirginėti ir greitai pasimirė. Didvyriškas, vyriškas poelgis, o jai nelengvas gyvenimas su dar nesuaugusiais, dar neišėjusiais į savo kelią vaikais. Dabar visi vargai prisimiršę, jau vaikų džiaugsmais bei rūpesčiais daugiausiai gyvenanti, jie kada tik galėdami suguža, nes čia pas močiutę ir gražu, ir gera. Kiti dabar laikai – ganyklų kiek nori, gali kiek nori ir karvių laikyti, gali „kėtotis“, bet jau sveikata ne ta, nebereikia, užtenka ir vienos karvutės.
Vasaros dienos paveikslai
Vidurdienis, rodosi niekur nei gyvos dvasios, tik kartais plentu šlamėdamas automobilis nuskrieja, nuūžia. Palmyra Vilutienė iš paupio iškylos sugrįžusi – atvažiavo va tokie smagūs bičiuliai ir prie upės išsivežė pažvejoti, ten ties Butėnų Mikuckais meškeriojo. Ir mažų, ir didesnių žuvelių pagavo, mat tokios žvejybos nuo mažens mėgėja – augo visai prie upės Jononių kaime. Tokie laikai buvę, kad net kabliukų ne visada būdavo galima nusipirkti, tai iš sąsiuvinio išimdavo metalinę sąvaržėlę, ant jos slieką maudavo ir dešimtimis kilbukus traukdavo. Pamena ir kaimo žvejus Juozaponį, Puodžiūną, kurie vėlyvą rudenį sugautų žuvų kubilėliuose prisūdydavę ir prieš Kalėdas, kaip kokią vietinę silkutę, žmonėms parduodavę. O štai Varno Jonukas leisdavo per sraunumas ties Padvarės sietuva ant kabliuko užnertą laumžirgį ir didelių šapalų sugaudavo. Iš Butėnų gi atėjo jos vyras Bronius Vilutis, gal stipriausias apylinkės vyras. Iš prigimties ir didesnį nei kiti maišą ir šiaip kokį sunkdaiktį valiojo pakelti, o kai pradėjo svarsčius – „dvipūdes“ kiloti, tiek įgudo, kad dažnai ir Lietuvoje jam lygių neatsirasdavo. Jau daug metų viena, mat bevedant ištrūkęs traktorius, stipruolį pervažiavo, tik kapas po berželiu Jononių kapinaitėse pasiliko. Na, gal ką nors linksmiau – džiaugiasi gi ir vaikais, ir anūkais. Taip žemiška ir tikra.
Tylu ir prie senosios kontoros baltmūrio, nors kieme šmėsteli ne pagal metus liekna, elegantiška moteris, nors ne iš karto, bet mane prisimena, užeiti pakviečia. Taip, tai Julė Eigėlienė, buvusi bibliotekininkė, kultūrininkė, kaimo „liktarna“ nuo pat jaunystės. Ji nuo Troškūnų, miškų prie Nevėžio vienkiemio, iš tolimojo kraupaus pokario, kai daugiažemis tėvelis turėjo slėptis, namus apleisti, brangiausią šeimyną nuo Sibiro gelbėti. Pačioje jaunystėje gavusi paskyrimą į Jononis bibliotekininke dirbti, kaimo kultūrą kelti atvyko. Darbavosi iš širdies, o ir kaimo žmonės ir dainuoti, ir šokti, ir kartu švęsti labai norėjo – daug žmonių čia buvo. Pagarba kultūrai, rašyto žodžio išminčiai, buvo toks Varno Jonukas – tai knygų pasikeisti kaip į šventovę, į atlaidus išsipuošęs, su didžia pagarba ateidavo. Greitai ištekėjo, gyveno, ėjo, praėjo laikai tie. Dabar močiutės gyvenimas, močiutės rūpesčiai ir džiaugsmai jau dukters Auksės šeima, anūkais. Gyvena tarsi čia, antrame aukšte virš bendruomenės namų – ten susirenka ir švęsti, ir gedėti, šermenys čia gal dažniau nei linksmybės išpuola. Jau įprato ir prie tų, ir kitų suėjimų.
Čia pat ir sunkiai pastebima, tik iš besiburiuojančių vyrų susekama parduotuvė, nedidžiausiame, kadaise Varnų (elitinės gražuolės mūsų laikais buvo jų dukterys) namelyje glaudžiasi parduotuvė. Dirba gerą pusdienį, bet būna valandėlių, kai pardavėjai Gražinai Vazulienei tenka spėriai suktis. Moterys – duonos, mėsytės, sausainių, dar ko, o štai vyrai dažniausiai alaus, cigarečių. Iš tolimos apylinkės jie čia suguža, net nuo Žaliosios, Šventupio, Papšių. Čia ir Vidmantas dviračiu atmynęs, čia ir kepurę Lietuvos spalvomis švytinčią užsivožęs Vytautas, čia ir iš mano atminties išsitrynusiu vardu – smagus, šnekus čiabuvis, čia ūkininkaitis taip pat skolon imantis, čia darbštus bedarbis iš Jononių. Būna puikuojasi kieme, dviračius suguldę susėda, kalbasi, šnekasi ir apie buvusią, ir šių dienų politiką, kas buvo gražaus ir net baisaus, kaip Beinoravičiaus Rimuko mirtis, prisimena, o štai kada gi buvo pastatytas tas didysis bokštas, „majoku“ vadintas, jau niekas tiksliai neišriša – gal prieš karą, o gal jau pokariu sovietų kareiviai jį iš masyvių rąstų sunarstė.
Klausau, žiūriu ir viskas man gražu, spalvinga, tautiška, tikra. Tiek čia ir to kaimo, kur link jo likimas krypsta, ar nunyks, ar išliks, atsigaus, vėl sužydės šviesiais jaunųjų veidais.