Dešiniau stovinti Janina Palskienė - uoli bažnytinių procesijų dalyvė.
Mistiškai ir linksmai skamba žodis Auleliai. Pavadinimas gerai rimuojasi su žodžiu bateliai…
Kadaise Auleliai buvo visai nemenki, nūnai belikę apie 40 sodybų su 130 gyventojų. Kai tokie panašūs kaimai kaimeliai neregėtai sumenko, Auleliai liko viena žymiausių krašto gyvenviečių, mat čia ne tik ūkininkai ir pensininkai gyvena, bet ir vaikų globos namai veikia.
„Jaunosios Lietuvos“ atmintis
Senojo kaimo ženklų beveik nelikę. Šiandien net sunku patikėti, kad tarpukariu čia buvęs tikriausias kultūros centras. Veikė pradžios mokykla, kurios mokytojai uoliai kartu su mokinukais dalyvavo Jaunųjų ūkininkų organizacijos veikloje. Mokėsi ūkininkauti, šeimininkauti, augindavo kultūras, gyvulėlius, parodose dalyvaudavo, su apylinkės ūkininkaičiais susitikdavo, į ekskursijas važinėdavo. Veikė čia ir pavasarininkai, bet šitiems nelabai patikę.
Atrodytų ko pykt, ko nepasidalint, juk šitie buriasi, veikia su gražiausiais tikslais, tauriausiu šūkiu: „Tautai jaunąsias jėgas“. Susirinkimai, „Jaunosios kartos“ skaitymas, pasirengimai, referatų skaitymai, sporto pratimai, vakarų su vaidinimais rengimas – tai vis jaunalietuvių darbai. Taip būdingas visai to meto Europai tautiškumas, tamsiais su žalumais uniformos, puošnūs kutai, pilotės. Kultūringas buvo, į kultūrą žengė šis kaimas, žengė kartu su visa jauna Lietuva. Karas, ilga ilga okupacija tą laisvą tautinę dvasią sugriovė, veik užsmaugė tiek, kad ir dabar pernelyg didelis tautiškumas tautos nedraugų nerimą sukelia.
Klastingas šaškininkas
Šnekus seniokas Žemaitis ir žaibiškas turnyras. Trys partijos per keliolika, o gal net kelias minutes ir visiškas ateivio pralaimėjimas. Puikiausias malonumas šeimininkui, gera nuotaika ir puikus pasakojimas apie Narbučius, kaimo ežerėlį – tikriausią stebuklą, kur sumaniai ir sėkmingai žvejodavęs.
Po kaimą pasidairius
Ką gi ten pamatysi..? Asfaltuotas kelias, kaip koks stebuklas, jis iki pat Svėdasų nuveda, nors daugelis mėgsta nukeliauti ir į Užpalius. Autobusai čia beveik nevažinėja, tad gyventojai „savomis“ važiuoja ar mokinukus vežiojančių autobusiukų vairuotojų malonės sulaukia. Nuveža, parveža – taip ir gyvena.
Yra čia įvairių prekių krautuvėlė. Pardavėja Alma poetiškai maloni ir iškalbinga, vikri, paslaugi, tamsios, skvarbios akys – ji čia nuo Svėdasų atvažiuoja. Yra ir keletas daugiaaukščių mūrinukų, vienkiemių laukuose, yra ir ūkininkų, ir kitokių piliečių, nors didžiausia darbavietė čia – vaikų globos namai.
„Žalia varlytė“
Žalias žalias automobiliukas ir dvi gal taip pat dar žalios žalios mergaitės. Gal pačios jauniausios globos namų darbuotojos Irma ir Marija. Iš Anykščių dažnai Irmos vairuojamu mažu mažu ir žaliu, žaliu tarsi varlytė automobiliuku čia atriedančios.
Globos namai – geri namai
Kadaise buvusi tikrų tikriausia mokykla – internatas, dabar gi erdviose kelių aukštų pastatuose įsikūrę globos namai. Patenka čia nedrausmingų tėvų atžalos dažnai ištisomis šeimomis: broliukas sesutė, broliukas sesutė…
Sąlygos čia puikios – gyvena ne vienoje didelėje šeimynoje, bet kambariuose – atskiromis šeimynėlėmis. Net keista, kad taip su skirtingų tėvų, labai skirtingais vaikučiais viena auklė, pagal sumanymą „mama“, bet visgi be tėčio bando sukurti jaukios šeimos aplinką. Jie ten kartu gyvena, kartu sprendžia problemas, kartu nutaria, ką valgys pietums ar vakarienei. Pinigėlių šitiems netrūksta – kuomet šitie į Svėdasų mokyklą ateina, tai vaikiščiai iš tikrų šeimų net su pavydu į juos žvelgia, nusistebi ar su pavydu murma: „Jie visko turi…“ Turi, turi.
Kartais turi ir drąsos bei sumanumo apgauti auklėtoją, slapčia išsmukti iš kambario, garaže suradus užsivesti ir nuvaryti autobusiuką, važiuoti atokiais keliais o pakliūti tik apvertus baltašonį automobiliuką ant šono. Ir taip visoje Lietuvoje išgarsėti.
Išgarsėjo namai ir savo vaidintojais bei tautiškumu. Tikriausias gėris yra Silvijos Meištienės parengtų vaikučių spektakliai, lydimi dažnai net ir rokenrolo ritmu – išmaniojo Zenono Navicko suklijuoto muzikinio takelio. Paskutinius dvejus metus nustebino etnografinėmis programomis, dainomis, sakmėmis, pasakaitėmis, sodietiškais pašmaikštavimais supinto tautinio metų rato. Puikūs drabužiai, dekoracijos, gebėjimas į tą visuotinį kultūrinį virsmą įtraukti veik visus globotinius ir juos globojančius pedagogus.
