Prieš 26 metus, Kovo 11–ąją, Lietuva pirmoji Sovietų Sąjungoje be išlygų paskelbė savo Nepriklausomybę ir pradėjo vykdyti savo valstybės politiką. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena tapo ne tik įrašu istorijos vadovėliuose, Lietuvos žmonėms tai buvo pamatinė vertybė, ant kurios laisvos šalies laisvi piliečiai pradėjo kurti visiems teisingą savo valstybę. Tačiau kas atsitiko, kad kaimynai mus aplenkė, kad Lietuvą palieka darbingiausi jos žmonės, dalis likusiųjų keikia valdžią, kurią patys ir išsirinko, o viešojoje erdvėje prisibijoma išsakyti savo nuomonės?
Tomas BARANAUSKAS, anykštėnas, istorikas pedagogas, istorijos publicistas:
-Nesutikčiau, kad kaimynai mus aplenkė. Tos šalys, į kurias žmonės išvažiuoja, seniai buvo „mus aplenkusios“, ir tai – ne kaimynai. O su kaimynais mes buvome ir esame maždaug vienodame lygyje – vienus gal truputį lenkiame, nuo kitų truputį atsiliekame. Tai, žinoma, nereiškia, kad mes neturime problemų, tačiau nereikia įsivaizduoti, kad tos problemos yra tik pas mus – turime matyti, kokiame kontekste esame. O didelių problemų turi ir tos ekonomiškai mus lenkiančios bei migrantus viliojančios šalys, ypač dabar, plūstant nekontroliuojamiems imigrantų iš musulmoniškų šalių srautams. Ne tik patys tie imigrantai yra problema, bet išryškėja ir vidinės Europos problemos – nesuvokianti, ką daro, valdžia, bijanti išsakyti savo nuomonę visuomenė, net pareigūnų baimė informuoti apie imigrantų padarytus nusikaltimus.
Tad pas mus grįžtanti baimė kalbėti atvirai – iš tiesų ne kokia nors specifinė lietuviška problema, o tik europinės problemos atspindys, sakyčiau, kol kas – net švelnesnė jos forma. Iš tiesų mums labiausiai kenkia įsivaizdavimas, kad didžiausios problemos ir kvailiausia valdžia yra tik pas mus. Visur to yra, o problemos sprendžiamos ne bėgiojant ten, kur atrodo geriau, o dirbant savo šaliai. Tikra yra tik tai, ką patys sau susikuriame, gyvendami savo namuose. Klajokliai civilizacijos nekuria – jie tik kažkiek ja pasinaudoja, visada atsilikdami ir visada nepritapdami. Mes galime palyginti atlyginimus Lietuvoje ir kurioje nors turtingesnėje šalyje, bet kaip tas palyginimas atrodytų, jei pabandytume pinigais įvertinti šeimą, draugus, savą kalbą ir kultūrą, Tėvynę? Jeigu su visu tuo nėra ryšio, tai tapti klajokliu yra lengviau, tada iš tiesų žmogus neturi ką prarasti ir gali skaičiuoti tik atlyginimo skirtumą. O žmogus, suvokiantis, kad jis turtingas jau vien todėl, kad turi Tėvynę, gali savo darbu ir save, ir Tėvynę dar labiau praturtinti.
