Bajorė iš Fedariškių

Pasisukinėjęs Skiemonių miestelio centre, užsuku į pažįstamus Karalkevičių namus. Kieme suamsi šuo, sodietiškais balsais sukudakuoja kelios vištos, prieangyje viksteli vikrus katinėlis ir aš susitinku ir pakalbinu jau aštuonių dešimčių metų sulaukusią guvią sodybos šeimininkę Janiną Karalkevičienę.

Idiliška trijulė

Pasigėriu katinėliu ir moteris tarsteli, kad tai ne jos, o gero kaimyno, malūnininko Kazimiero Liepos palikimas. Miestelio simboliu daugelio laikomas, dviaukštis prancūziško stiliaus su visa malimo įranga malūnas stūkso čia pat už keliūtės, našliu likęs jo savininkas nūnai gyvena pas dukterį Vilniuje, o čia likusią istorinę vertybę, atrodo, jog visai nebrangiai bando parduoti, bet pirkėjų kol kas neatsiranda. Moteris atsidūsta ir prisimena tuos dar visai netolimus laikus, kai tebebuvo gyvas jos vyras Kazimieras Karalkevičius, kaip jis mėgdavo rytmečiais gatvėje prie savo namų stoviniuoti – gal pažįstamą susitiks, gal ką nors naujo sužinos, domėjosi istorija ir pats buvo sukaupęs nemažai senienų, turėjo savotišką muziejėlį. Toks pat buvo ir kaimynas K. Liepa, kuris laukdavo malūno dirbtuvėlių duris atvėręs, gal kas nors užeis pasikalbėti ar pasivaišinti.
Šventadieniais abu eidavo į bažnyčią, abu įsitaisydavo choro balkone – vienas sėsdavo garbingiems vyrams skirtoje vietoje, antrasis giedodavo chore. Abu bičiuliavosi su tuometiniu klebonu Eugenijumi Staleronka, visa trijulė kas antrą šeštadienį susitikdavo paprastoje, kaimiškoje Karalkevičių pirtyje, kur nusiprausdavo, pasivanodavo ir apie parapijos, krašto ir šalies įvykius pasikalbėdavo, papolitikuodavo. Geri laikai buvo, jau nė vieno šių vyrų nebėra Skiemonyse ir tą idilišką gerumą supranti tik jam praėjus.

Bajorų gūžta

Seneliai buvo neturtingi, bet garbingi bajorai Kotryna (Liskauskaitė) ir Jonas Bilinskai. Jie neblogai vertėsi ūkininkaudami nuomojamuose dvaruose, labai gerai užderėdavo laukuose pasėliai, „ėjo rankon“ ir gyvuliai, sūrius, sviestą veždavo į Anykščius, kur parduodavo žydams. Šeima buvo gausi, užaugo penki vaikai: Jonas, Antanas, Juozas, Paulina ir Marytė. Buvo bajorai, tad tarpusavyje šeimoje kalbėjosi lenkiškai, artimiau bendravo su kitais apylinkės lenkuojančiais, prenumeravo ir lenkišką laikraštį „Chata Rodzina“.
Daug metų šeima nuomavosi generolui Romanui Kelpšai priklausantį Kurklių II dvarą, kuriame buvo puikus rūmas, ūkiniai pastatai, parkas su nuostabiomis liepų alėjomis. Ponas savų vaikų neturėdamas buvo pasišovęs leisti į mokslus vyriausiąjį Bilinskų sūnų, bet jo motina atkirtusi, kad niekas geriau už ją neišmokins. J. Bilinskas planavo tą dvarelį įsigyti, jau buvo su ponu susitaręs ir šiek tiek pinigų įmokėjęs, bet be jokių dokumentų ir, ponui numirus, našlė dėjosi nieko nežinanti. Tik tarpukariu dvarą „porceliuojant“ kaip mažažemis jis gavo bene 13 ha žemės. Tėvų ūkyje liko šeimininkauti Juozas, o kiti išėjo į pasaulį. Vyresniojo sūnaus Jono Bilinsko gausioje šeimoje augusi ir dar senelių namuose gimusi Janina vos kelių metų buvo atiduota auklėti tėvuko seserei Marytei Pipirienei į Fedariškių vienkiemį, mat ta su savo vyru Povilu, tarnavusiu eiguliu ir ūkininkavusiu, savų vaikų neturėjo. Sodyba, kurią gyventi užleido giminaitis, gerą tarnybą Šimonių miškų urėdijoje turėjęs Henrikas Bžeskis, buvusi nuostabioje vietoje, nelabai toli Rubikių ežero, ant kalnelio, pamiškėje, su dideliu sodu, troba švytėjo baltomis langinėmis. Gyventi pas tetulę buvo puiku, kasdienius darbus valakiniame ūkyje padėdavo įveikti nuolat samdomas bernas, pusmergė, džiugios būdavo šventės, giminių susibūrimai, bet užgriuvo karas, pokaris su savomis baisybėmis.

Pokario audrose

Į pamiškės sodybą dažnai pasibelsdavo partizanai ir Pipirai juos visada paremdavo. Kartą užėjo ir garsusis Antanas Kraujelis su bendražygiu Apocianka, nusprendė pailsėti, nusiprausti, o kaimynų sodyboje gero vandens nebuvo, tai Janina atnešė jiems iš savo šulinio tyro vandens. O vieną rytą, buvo tai bene 1945 m. birželio 12-oji, užėjo net šešiese, pavargę, alkani ir nelabai atsargūs, tad net nieko sargyboje nepalikę visi sugužėjo į trobą, šautuvus sustatė į kampą, nusiavė kojas ir paprašė užvalgyti. Tik teta pradėjo ieškoti jiems maisto, žvilgt pro langą – kieme kareiviai. Partizanai smuko į kitą trobos galą, pro langus į sodelį ir puolė bėgti netolimo miškelio link. Kareiviai ir stribai ėmė šaudyt. Tad ir paklojo du pievoje, trečią rado nebegyvą sėdintį po medžiu jau miškelyje, du laimingai paspruko, o dar vienas, nestipriai kliudytas į koją Povilas Esmantas iš Juškonių, visą dieną pratūnojo raistelyje ir liko gyvas. Bolševikai šeimininkus apstumdė, kaltino, kam partizanus priėmę, P. Pipiras gynėsi, kad nepažinęs, jog tai miškiniai, bet buvo areštuotas ir nugabentas į Utenos kalėjimą. Iš ten po poros savaičių pavyko išvaduoti, mat vokietmetyje pas juos slapstęsis ir po karo nemenku viršininku Skiemonyse tapęs Satkūnas gerai pažinojo kalėjimo viršininką, parašė raštelį, prie kurio M. Pipirienė pridėjo dar ir lašinių bei kitų gėrybių.
Nukentėjo už pagalbą partizanams ir Janinos tėvukas J. Bilinskas, tarnavęs eiguliu prie Troškūnų, kuris buvo dešimčiai metų išgabentas į Archangelsko srities lagerius, Lietuvoje pasiliko žmona su pulku vaikų. Kalinys sunkiai dirbo, kentė šaltį, badą, gelbėjo siuntiniais artimieji, dažniausiai įdėdavę taukuose mirkytos duonos džiūvėsių, tad sveikas ir gyvas sugrįžo į Lietuvą.

Bajoriška šeima

Gyvenimas ritosi tolyn, J. Bilinskaitė suaugo, susibičiuliavo su bajoriškos kilmės vyruku Kazimieru Karalkevičiumi ir 1956 m. ištekėjusi persikėlė gyventi į Skiemonis.
Nūnai moteris prisimena, kad visada norėjusi būti tikra miestiete, gyventi dideliame mieste, bet jos vyras niekur iš mylimo krašto išvažiuoti nenorėjo. Tad gimtosios parapijos mietelyje pasistatė jaukų namą, čia gimė, užaugo visi trys Karalkevičių vaikai – Regina, Stasys ir Zenonas, čia pragyveno tiek nuostabių, laimingų ir kartais pasitaikančių vargų paženklintų metų.
Jau beveik dešimtmetį našlauja, dar domisi miestelio ir pasaulio įvykiais, džiaugiasi, kad aplanko vaikai, vaikaičiai, kad tebėra neblogos sveikatos dar pati gali visur nueiti ir nuvažiuoti.
Smagu, kad sūnus Zenonas bajorišką kilmę liudijančius dokumentus išrūpino, kad ir ji dalyvavo jų įteikimo iškilmėje su kitais Lietuvos Bajorų Karališkosios sąjungos nariais. Atverčia ir parodo ant didelio pergamento surašytą bajorystės dokumentą, ant sienos kabantį keramikinį Bilinskų giminės herbą – Valtį.

„Duok Dieve, tokių
žmonių…“

Taip apie iš Fedariškių kilusią Janiną Karalkevičienę prabilo Skiemonių seniūnijos seniūnas Stasys Steponėnas, pastebėjęs, kad iš Fedariškių vienkiemio telikę tik prisiminimai. “Aš ne taip seniai dirbu seniūnu, tačiau žinau, kad Fedariškių vienkiemis išnykęs, tačiau jis gyvas tokių žmonių kaip amžino atilsio jau išėjusio kaimo šviesuolio Kazimiero Karalkevičiaus ir pačiame Skiemonių miestelio centre dabar įsikūrusios Janinos Karalkevičienės gyvenimuose, – pastebėjo seniūnas. – Tai šviesūs žmonės, buvę pavyzdžiu savo sūnums ir dukrai, užauginę ir į gyvenimą išleidę tris vaikus. Vienas jų, Zenonas, gyvena įsikūręs vienkiemyje šalia Skiemonių, renka krašto praeitį menančius eksponatus, domisi praeitimi, aktyviai dalyvauja seniūnijos gyvenime. Tai jis pasirūpino bajorišką giminės praeitį liudijančiais dokumentais. Manau, kad savo šaknų pažinimas žmogų daro savo šalies patriotu, skatina būti vertais savo senelių, tėvų atminimo“.