Bajorišku mostu Skiemonių centras nušvito… (Aukštaitiškas formatas, Nr. 91)

Prieš keletą metų buvęs pilkas Skiemonių centras atrodė apgailėtinai. Trys pilki, metų naštos palytėti nudryžę valdiški pastatai beveik nerodė gyvybės ženklų. Juos nupirkęs verslininkas, Skiemonių patriotas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys (Iš tėvo pusės herbas „Dubrawa” iš motinos – „Lodžia“) Zenonas Karalkevičius su meile ir, manyčiau, skoningai  juos restauravo bei įkurdino čia svečių namus, karčemą ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejų. Nūnai  šie mediniai pastatai  šviečia baltom langinėm, kviečia stabtelėti, užsukti į vidų. Pažymėtina, kad Zenonas ir be valdžios pagalbos, ir europinių pinigų apsiėjo, tad būtent Z. Karalkevičiaus dėka Skiemonys nušvito ir tiesiogine žodžio prasme, ir istorine atmintim.

Sugrįžo į gimtąjį kraštą

Susitinkame kieme ir pasilabinę užsukame į vieną iš trijų baltom langinėm šviečiančių namų. Vidus, kaip ir išorė, dvelkia senove, kurią liudija beveik žmogaus dydžio laikrodis, antikvariniai baldai, puikiai derantys su XXI  amžiaus patogumais. Prieš akis –   bajorų Karalkevičių ir Bilinskų giminės genealoginiai medžiai su 362 vardais ir pavardėmis, o viršuje –  6 giminės herbai. Z. Karalkevičius gali didžiuotis bajoriška kilme, apie kurią sovietmečiu teko patylėti, juolab kad ne vienam plačios giminės atstovui ir Sibiro tremtį teko iškentėti. Skiemonyse, kur prabėgo Z. Karalkevičiaus vaikystė, gyvena jo motina,  kitų metų pradžioje švęsianti 90 – metį, o jis, po intensyvių darbo klajonių atpirkęs senelių namus, įsikūrė Kurklelių kaime. Augo, kaip ir visi bažnytkaimio vaikai: lakstė, šėliojo su broliu Stanislovu ir sese Regina, kurie dabar įsikūrę Vilniuje. Prisimena, kad  mokslai nelabai traukė, tad po aštuonių klasių išvyko į Kauną mokytis miškininku. „Mano seneliai, dėdės buvo miškininkai, jaučiausi esąs gamtos vaikas, tad pasirinkęs tokį gyvenimo kelią neapsirikau. Baigus miškų ūkio technikumą tris metelius teko tarnauti  sovietinėje arrnijoje – buvau jūrininku Baltijos jūroje. Pamilau jūrą, nebuvo taip ir blogai, nes po dvejų metų, kai grįžau atostogų, norėjau vėl grįžti į laivą, – prisiminė Z. Karalkevičius. – Po armijos dirbau Mickūnų girininkijoje, šiek tiek ragavau statybininko duonos, dirbau Anykščių statybinių medžiagų kombinate (Dabar AB „Anykščių kvarcas) tiekimo skyriaus viršininko pavaduotoju. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sugrįžau prie miškų, verčiausi privačia miškininkyste“, – prisiminė Z. Karalkevičius, pastebėdamas, kad jam sekėsi, o ką sukaupė, investavo gimtinėje, Skiemonyse, nuo kurios niekada nutolęs ir nebuvo.  „Jaunystės metais Skiemonyse  buvo daug jaunimo. Nenuostabu, nes čia veikė vidurinė mokykla, ambulatorija, vaikų darželis, čia buvo apylinkės, kolūkio centras. Kas dabar beliko? Mokykla seniai užvėrė duris, ambulatorijos nebėra, buvusiame vaikų darželyje įsikūrė seniūnija, biblioteka. Skiemonis apleido net paštas. Miestelio centras tapo pilkas, pilnas apleistų ir niekam nebereikalingų pastatų. Tiesiog  buvo skaudu žiūrėti. Kai sužinojau, kad jie parduodami, nusprendžiau įsigyti“, – mintimis dalijosi verslininkas Zenonas Karalkevičius.

Vaikystės draugų mintys tapo realybe

Z. Karalkevičius mokėsi vienoje klasėje su Skiemonims neabejingu dabartiniu A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memioralinio muziejaus direktoriumi Antanu Verbicku. Jiedu neretai susitikdavo, abiem skaudėjo širdį dėl nykstančių, turtingą istorinę praeitį menančių pastatų likimo. Kadaise jiedu prašneko apie prieš Skiemonių valsčiaus pastatą stovėjusį Vytauto Didžiojo metais (1930 m.) pastatytą, drožiniais puoštą kryžių (autoriai – Antanas Gavėnas su sūnumi Vincu), kuris po karo buvo „stribų“ suniokotas, tuomet kilusi mintis jį atstatyti. Z. Karalkevičius kryžių atstatė popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje išvakarėse, 2018 – aisiais metais. Beje, pagal senas nuotraukas jį atkūrė kryždirbys Gintaras Šimonis, kryžiaus kūrėjo giminaitis. Prie istorinių Skiemonių valsčiaus ir Šaulių namų pastatų ant dekoratyvinių kolonų  įrengtos atminimo lentos su Nepriklausomybės kovų 1919 – 1920 m. savanorių iš Skiemonių valsčiaus pavardėmis, įamžintas ir Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, skiemoniečio Simo Bobelio atminimas. „Jaučiau bendraklasio moralinį palaikymą, vėliau – ir dalykinę pagalbą įgyvendinant sumanymus“, – sakė Z. Karalkevičius.

Nors esu nemažai Lietuvos miestelių apvažiavęs, kraštotyros muziejų muziejėlių aplankęs, tačiau tai, ką regėjau Skiemonyse, niekur kitur matyti neteko. Pastatas, kuriame pradėjome pokalbį, pasirodo, stovi XVIII amžiuje pastatytos žydų bendruomenės sinagogos vietoje, kuri po holokausto, žydų nebelikus, 1942 metais buvo nugriauta. Jos vietoje atvežtas ir pastatytas Smaltiškio dvare stovėjęs Vlado (1888 – 1942) ir Eleonoros (1895 – 1963) Čečergių, kurie su sūnumi Vladislovu buvo ištremti į Sibirą, pastatas. Čečergis žuvo lageryje, o žmona su sūnumi į Lietuvą nebegrįžo. Jų šeimos namas 1946 metais buvo pervežtas į Skiemonis ir pastatytas buvusios sinagogos vietoje. Pastate kelis dešimtmečius veikė vidurinė mokykla, kuri vėliau persikėlė į naują pastatą. Po 1990 – ųjų pastatas merdėjo. Prieš metus Z. Karalkevičius jį restauravo. Pobūviui ar smagiam grupės draugų pasisėdėjimui – erdvus kambarys su senoviniais baldais, gretimame  – medžioklės muziejėlis, kuriame saugomi giminės ir paties Zenono medžioklės trofėjai, šimtametis medžioklės krepšys ir įrankiai šoviniams gaminti. Takelis link pastato apsuptas išlakių medžių su į juos įkeltais inkilais. Šį kampelį Z. Karalkevičius tvarko, nors jis jam ir nepriklauso, mat valdžia dėl biurokratinių slenksčių jam  negali leisti įteisinti. Beje, užklausus, ar rajono, seniūnijos valdžia jam padedanti, gal pastatus restauravęs už europines lėšas, iš Zenono veido šypsena dingo. „Viską, absoliučiai viską, padariau pats, savo lėšomis. Bandžiau gauti paramą kavinės įrangai. Mergaitė parašė projektą, tačiau nieko negavau. Atseit balų pritrūko  Žinai, jeigu jau nepadeda, tai bent tegul netrukdo“, – sakė Z. Karalkevičius.

Praveriame dar vieno istorinio pastato – buvusių Šaulių namų, dabar karčemos, duris. Prie lango jaukiai įsikūrusi pietauja šeimyna. Ant sienų – išdidintos istorinės tarpukario Skiemonių nuotraukų reprodukcijos, liudijančios apie kelis tūkstančius gyventojų turėjusio miestelio gyvenimą. Šaulių namai 1931 metais  pastatyti du prieškario dešimtmečius viršaičiu buvusio Antano Bražėno (1886 – 1967) ir mokytojo Juozo Kardono iniciatyva. Statyboje panaudoti Sungailos dvaro svirnai. Šaulių namuose vykdavo miestelio šventės,  rengiami vaidinimai. Sovietmečiu pastate veikė Skiemonių kultūros namai, kuriuos uždarius nuo 2019 – ųjų sėkmingai veikia Z. Karalkevičiaus privati maitinimo įmonė – karčema „Šaulių namai“. Be jau minėtų istorinių nuotraukų, palubėje kabo originalūs paties Z. Karalkevičiaus sumąstyti šviestuvai iš senelio  „grėbelkos“ ratų. „Vaikystėje man su ja teko šieną grėbti. Ji visa, išskyrus grėblį ir ratlankius, buvo medinė, tikras technikos šedevras“, – prisiminė Zenonas. Ir tai ne viskas. Dengtos lauko terasos sieną dabina Skiemonių mokyklos visų abiturientų laidų (nuo 1956 iki mokyklos uždarymo 2010 – aisiais) nuotraukos, šalia pateikiami mokinių, mokytojų sąrašai, trumpi komentarai. Pasak Z. Karalkevičiaus, į karčemą žmonės užsuka ne tik paskanauti lietuviškų patiekalų: pasak jo, karčema iš karto tapo susibūrimų vieta. „Vyksta kraštiečių susitikimai, šventės. Sugrįžę į gimtinę buvę bendraklasiai užsuka į karčemą, nuotraukose  ieško savęs,  suradę džiaugiasi, prisimena jaunystę, draugus. Kai kuriems kyla mintis organizuoti savo laidos susitikimą“, – pastebėjo Z. Karalkevičius.

 Stengiasi išsaugoti praeities relikvijas

Šiek tiek atokiau, ūkiniame pastate, Z. Karalkevičius įrengė savotišką savo giminės ir senosios buities muziejų. Bajoriškos kilmės Karalkevičiai nebuvo abejingi krašto istorijai. Senienas kaupė Zenono tėtis, savo krašto ir giminės istorija domėjosi  ir tai, kas išlikę, stengėsi išsaugoti Zenonas. Jam ypač patrauklūs rankų nuglostyti senosios buities rakandai, tad ekspozicijoje – „samovarai“, lygintuvai, linų mintuvai ir šukos, rankšluostinės, pakinktai ir staliaus įrankiai. Vienas unikalus  eksponatas Z. Karalkevičiui ypač brangintinas. Tai veikiantis malūno maketas, 1912 metais  kruopščiai sumeistrautas Zenono  senelio Povilo Pipiro, kai jam tebuvo 12 metų. Panevėžyje, ūkininkų parodoje, malūnas pelnė pagrindinį prizą, pasak Zenono, po parodos gabų vaiką norėta išvežti mokytis  į Lenkiją, tačiau vaikis buvo reikalingas ūkyje, tad tėvai neišleidę… Išlikusi ir senelio iš Sibiro parsivežta „Peterburgska“ armonika, ir į metalo supirktuves pretendavusios buvusios tarybinių Skiemonių įstaigų iškabos, tarp jų ir vidurinės mokyklos bendrabučio. Zenono atmintyje gyva kiekvieno eksponato istorija, tad jis gali pasakoti ir pasakoti…

Valsčiaus valdybos pastate – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus

Praveriame dar vieno istorinio pastato, kuriame nuo 1918 – ųjų buvo įsikūrusi Skiemonių valsčiaus valdyba, duris. Ne taip seniai iš jo išsikraustė paštas. Koks sutapimas! Po šimto metų pastate atidaryta Teofiliaus Matulionio – Palaimintojo, Lietuvos arkivyskupo, kankinio (1873 – 1962) – atminimo ekspozicija. Jo nenutrūkstamą ryšį su gimtine liudija nuotraukos ir jo, deja, neišlikusios sodybos,  paženklintos skulptūrine kompozicija gimtajame Kudoriškio kaime, basomis kojomis liestas laiptų akmuo. Eksponuojamos sovietinės valdžios sukurptos T. Matulioniui bylos, jo  rašytų laiškų kopijos.  Nuotraukos liudija, kad vyskupas dažnai lankydavosi gimtinės kaimuose, šventino juose pastatytus kryžius. 1934 m. vasarą viešėdamas gimtinėje, vyskupas T. Matulionis dvi savaites buvo apsistojęs giminaičių Teofilio ir Petronėlės Balaišių sodyboje Spiečiūnuose. Prie Balaišių ir kitų kaimo sodybų  buvo pastatyti keli ąžuoliniai kryžiai, kuriuos pašventino vėl čia atvykęs 1938 – ųjų vasarą. Gretimame kambarėlyje – skiemoniečių kunigų portretai, šventųjų paveikslai. Vėlgi šiai ekspozicijai įrengti lėšomis Z. Karalkevičiaus niekas neparėmė. Kaip galėjo, talkino tik tas pats bendramintis, bendraklasis A. Verbickas.

Muziejų, kuris įtrauktas į „Lietuvos privačių muziejų žinyną”, galima aplankyti karčemos „Šaulių namai” darbo metu. Karčemoje, beje, galima gauti ir  Z. Karalkevičius išleistą informatyvų, gausiai nuotraukomis iliustruotą, nuo XV a. iki šių dienų Skiemonių istoriją atspindintį leidinį. Jame pateikiami įvykiai žadina istorinę atmintį ir intriguoja giliau pažinti Skiemonis, pamatyti Malūno gatvėje esantį seniausią miestelio namelį, manoma, pastatytą iš buvusio vienuolyno, kuris degė apie 1820 metus, rąstų. Po Antrojo pasaulinio karo trobelėje gyvenęs kunigas Jonas Šveja slapta vaikus mokė  maldų.

„Statybas sunku pradėt, pabaigt  – neįmanoma”

Šią frazę Z. Karalkevičius ištarė, kai prieš atsisveikindamas  paklausiau, kokie jo ateities planai. „Reikia įrengti buvusio valsčiaus valdybos pastato dalį, kurią paliko ten buvusi pieninė, pastatų  palėpes, kieme įrengti vaikų žaidimo aikštelę, iš esmės remontuoti ūkinį pastatą, kuriame įkurdintas giminės muziejus”,- sakė tvirto sudėjimo vyras, pastebėjęs, kad vasaromis sukuriantis apie 15 darbo vietų. Ir džiaugėsi, kad dar vienas istorinis miestelio centro pastatas atgyja – restauruojamas malūnas, kuris įamžintas lietuviško meninio filmo „Vyrų vasara” kadruose.