UAB „Anykščių šiluma“ direktorius Virgilijus Vaičiulis metai iš metų kantriai dirba stengdamasis mažinti šilumos gamybos savikainą.UAB „Anykščių šiluma“ vadovai stengiasi kiek įmanoma daugiau duoti poilsio dujinėms Anykščių katilinėms.
Du šildymo sezonus Ramybės mikrorajoną ir centrinę Anykščių miesto dalį skiedromis šildanti UAB „Anykščiu šiluma“ prie biokuro katilo prijungs ir Pušyno mikrorajoną. Prieš dvidešimt metų Anykščiuose pastačius dujinius katilus ir decentralizavus šilumos gamybą ir tiekimą, kilometro ilgio trasa nuo „Anykščių vyno“ katilinės iki Pušyno buvo nenaudojama, todėl dalį jos tenka pakeisti.
Planuose – dar vienas biokatilas
170 metrų šiluminės trasos nuo katilinės iki Kęstučio gatvės užpilta smėliu, o 140 metrų vamzdžių kažkada rekonstruojant Šaltupio gatvę apskritai buvo demontuota ir išvežta į metalo supirktuvę. O likusi 700 metrų trasa tinkama eksploatuoti. Pasak UAB „Anykščių šiluma“ direktoriaus Virgilijaus Vaičiulio, šilumininkai atliko hidraulinius bandymus – senieji vamzdžiai slėgį atlaiko.
Biokuras bent tris kartus pigesnis nei dujos, todėl stengiamasi kuo smarkiau „įdarbinti“ biokatilą. Iš „Anykščių vyno“ nupirktoje ir gamyklos teritorijoje esančioje katilinėje pastatytas 4 MW katilas bei 1 MW galios ekonomaizeris, tad katilinės pajėgumas – 5 MW. Prasidėjus šildymo sezonui, katilas dirba visu pajėgumu, tačiau šiltuoju metų laiku, kai reikia tik karšto vandens – Ramybės mikrorajonui ir miesto centrui užtenka vos penktadalio katilo galios. Tad prie biokuro katilinės prijungus Pušyną, dujinės šio kvartalo katilinės vasaromis bus išjungiamos, karšto vandens gamybai sočiai užteks biokatilo.
Vasaromis biokatilas turi perteklinę galią, tačiau žiemą, lauko temperatūrai kritus iki – 8, katilo galingumo nebepakanka ir tenka užkurti ir Ramybės mikrorajono dujinius katilus. V. Vaičiulis „Anykštai“ kalbėjo, kad įmonės planuose – dar vieno biokatilo įrengimas. Pastačius nedidelį – 2,5 MW katilą, jis pats vienas galėtų gaminti karštą vandenį Ramybei, miesto centrui bei netrukus prie bendros trasos prisijungsiančiam Pušynui. O prasidėjus šildymo sezonui apkrovimą turėtų abu biokatilai. Šilumininkų skaičiavimais, turint bendrą 7,5 MW biokatilų galią jie be dujinių katilų pagalbos miesto centrą, Ramybę ir Pušyną pajėgtų šildyti tol, kol oras neatšaltų iki -20. Tad tik per didžiuosius šalčius, kokie ne kiekvienais metais būna, reikėtų užkurti dujinius katilus.
Nebėra dujų kvotų
Užpernai, kai jau turėjome biokatilą, „Anykščių šilumai“ vis tiek kurį laiką teko deginti brangias dujas iš terminalo – Lietuvos įmonėms, siekiant sumažinti terminalo nuostolius, buvo nustatytos dujų kvotos, kurias jos privalėjo nupirkti. Ir dujų kaina tuomet buvo skirtinga – dujotiekiu tiekiamos dujos buvusios ženkliai pigesnės nei „terminalinės“. Pasak V. Vaičiulio, dabar dujų kvotų nebėra, o dujų kaina, nesvarbu, ar jos rusiškos, ar iš terminalo, yra tokia pati. Tad UAB „Anykščių šiluma“, pirkdama kurą, gali vadovautis normalia verslo logika.
2016 metais iš biokuro „Anykščių šiluma“ pagamino 21 249 MW šiluminės energijos, iš dujų – 13 150 MW. Kaimų katilinės, naudojančios skirtingą kurą, pagamino 5 500 MW energijos.
2016 metais, lyginat su 2015 metais, „Anykščių šilumos“ suvartojamo biokuro ir dujų santykis keitėsi biokuro naudai. V. Vaičiulis prognozuoja, kad 2017 metais sudegintas biokuro kiekis bus dar bent 10 proc. didesnis ir tiek pat mažės sudeginamų dujų kiekis.
Aišku, dujas fiziškai palyginti su skiedromis yra sudėtinga, tačiau yra sukurta skaičiuoklė, vadinama TNE – tona naftos ekvivalento – pagal kurią paskaičiuojama, iš kokio konkretaus kuro kiekio pagaminama tiek šilumos energijos, kiek iš tonos naftos. Pagal TNE skaičiuoklę, šildytis biokuru yra triskart pigiau nei dujomis. Biokuras perkamas kuro biržoje, jo kaina svyruoja, tačiau tendencija išlieka ta pati. „Anykščių šiluma“ per biržą jau nusipirko kuro visiems šiems metams bei pirmajam 2018 metų ketvirčiui. Nupirkto kuro nereikia sandėliuoti Anykščiuose, jis pristatomas į katilinę tada, kada yra poreikis.
Ilgą darbą gali nubraukti
vienas valdžios sprendimas
Dar neaišku, kuo baigsis šalies valdžios ketinimai panaikinti PVM lengvatą šildymui. Šis sprendimas gerokai padidintų šilumos gamintojų išlaidas ir tuo pačiu gyventojų, mokančių už šildymą, išlaidas. „Kovojam dėl kiekvieno procento, kaip atpiginti šilumą. Vyriausybė vienu mostu gali šildymą pabranginti 12 procentų. Keista, bet žmonės vis tiek keikia šilumos gamintojus, o ne Vyriausybę”, – stebėjosi V. Vaičiulis.
Pasak UAB „Anykščių šiluma“ direktoriaus, prieš imant keikti šilumos gamintojus dėl aukštos šilumos kainos, derėtų ją palyginti su visomis kitomis kainomis. „Kiek per paskutinius metus pasikeitė bendras kainų lygis ir kiek pasikeitė šilumos kaina?”, – retoriškai klausė V. Vaičiulis.
Renovacija brangina šilumą
nerenovuotiesiems
Šilumos gamintojams, žiūrint tik per verslo prizmę, geriausia, kad būtų žiauriai šaltos žiemos ir kiauri namai. Renovuotų namų Anykščiuose sąlyginai mažai, kol kas renovacija didžiulę įtaką turi tik tų namų gyventojų sąskaitoms už šildymą. Tačiau, pasak V. Vaičiulio, bėgant metams ir didėjant renovuotų namų skaičiui, paskutinių „kiaurų“ namų šildymas brangs, nes jiems reikės tiek pat šiluminės energijos, kiek dabar, o bendras „Anykščių šilumos“ pagaminamos šilumos kiekis dėl daugiabučių renovacijos turi mažėjimo tendenciją.
Kaimo katilinės –
galvos skausmas
„Anykščių šiluma“ be miesto katilinių turi ir 8 katilines kaimuose. Jose dirba 28 sezoniniai kūrikai, naudojamos kelios skirtingos kuro rūšys. Įstatymais reglamentuota, kad šilumos gamintojas šiluminės energijos pirkėjams ją parduoti privalo vieninga kaina, nesvarbu, kurioje katilinėje ta šiluma pagaminta. Kaimų katilinės kelia bendrą „Anykščių šilumos“ parduodamos šilumos kainą, o šilumininkai ieško būdų, kaip tas katilines padaryti kiek įmanoma racionalesnėmis. Štai Traupyje įrengta automatizuota, medžio granulėmis kūrenama katilinė – nebereikia kūrikų, į ją „Anykščių šilumos“ darbuotojas atvyksta tik kartą per savaitę.
Svėdasų ir Kavarsko katilinės kūrenamos anglimis, Debeikių, Troškūnų ir Raguvėlės – malkomis, Kurklių ir Viešintų – pjuvenomis. „Kodėl ir šiose katilinėse nepastačius automatizuotų katilų?“, – paklausėme V. Vaičiulio. Direktorius paaiškino, kad atlikus išsamius skaičiavimus yra aišku, jog didesnius automatinius katilus statyti nėra racionalu – granulės yra brangus kuras, todėl labiau apsimoka deginti pigesnį kurą ir samdyti kūrikus.
