Naujųjų- 2013-ųjų –Metų išvakarėse Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų pasiekė kraštiečio nusipelniusio respublikos artisto, teatro, kino ir televizijos aktoriaus, teatrologo Ferdinando Jakšio dovana. Tai fotonuotraukos, spaudos leidiniai, pasakojantys apie Londono lietuvų Šv.Kazimiero bažnyčios 100-mečio jubiliejų, kuriame dalyvavo ir patsai gerbiamasis Ferdinandas.
Naujųjų- 2013-ųjų -Metų išvakarėse Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų pasiekė kraštiečio nusipelniusio respublikos artisto, teatro, kino ir televizijos aktoriaus, teatrologo Ferdinando Jakšio dovana. Tai fotonuotraukos, spaudos leidiniai, pasakojantys apie Londono lietuvų Šv.Kazimiero bažnyčios 100-mečio jubiliejų, kuriame dalyvavo ir patsai gerbiamasis Ferdinandas.
Pirmųjų Didžiosios Britanijos lietuvių, jų vaikų bei dabartinių išeivių pastangomis gyvuojančios, puoselėjamos, traukos centru tapusios katalikų bažnyčios jubiliejus buvo minimas 2012-ųjų metų rugsėjo 22-ąją. Būtent tądien Anykščių rajone, Svėdasų seniūnijoje, lietuvių literatūros klasiko, tautos šviesuolio kanauninko Juozo Tumo- Vaižganto gimtajame Malaišių sodžiuje vyko tradicinė respublikinė šventė- „Vaižgantinės”. Šio renginio metu kaip tiktai ir turėjo būti pagerbtas žymusis kraštietis aktorius Ferdinandas Jakšys, jam įteikiant Vaižganto mažąją premiją „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui”. Ta žinia buvo sutikta plojimais, netgi džiaugsmingais šūkiais. Ir tai nieko nebestebino. Juk šis aktorius visiems puikiai pažįstamas iš vaidmenų teatrų scenoje, kino juostose, per televiziją rodomuose populiariuose videofilmuose. Jis- nuolatinis Svėdasų krašte organizuojamų „Vaižgantinių”, „Vaižganto skaitymų” bei kitų renginių dalyvis, visuomet laukiamas, svetingai sutinkamas. Ne kas kitas, o tiktai aukštaitis svėdasiškis Ferdinandas Jakšys su dideliu įsijautimu sukūrė taipogi aukštaičio svėdasiškio Juozo Tumo-Vaižganto vaidmenį Kosto Ostrausko monodramoje „Vaižgantas” ir kone dvi dešimtis metų sėkmingai su šiuo personažu pasirodo Lietuvos ir užsienio šalių scenose…
Kadangi tuo pat metu aktorius išraiškingai ir jautriai vaidino Vaižgantą Londono lietuvių Šv.Kazimiero bažnyčioje, toli nuo Anglijos, – Malaišiuose vykusiose „Vaižgantinėse” jis negalėjo dalyvauti. Svėdasiškių skirta Vaižganto mažoji premija, dovanos, gėlės buvo įteiktos, ąžuolo lapų vainikas uždėtas aktoriaus Ferdinando Jakšio seseriai uteniškei verslininkei, pedagogei ir vertėjai Žanetai Kibickienei. Žinia apie jo pagerbimą aktorių pasiekė Londone, už ką visiems svėdasiškiams ir kitiems „Vaižgantinių” dalyviams jis buvo labai dėkingas…
Nors nuo tos išvykos į Londoną jau prabėgo keletas mėnesių, savo įspūdžių aktorius negali pamiršti ir jais vis dalijasi su artimaisiais, draugais, kolegomis ir, žinoma, svėdasiškiais. O į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų atsiuntė nuotraukų, lankstinuką apie Lietuvių Šv.Kazimiero bažnyčią lietuvių kalba, lankstinuką anglų kalba apie Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas”, taip pat bažnyčios leidžiamo laikraštėlio „Veni” rugsėjo mėnesio numerį. Leidinio „ Veni” Nr.129 kaip tiktai ir yra išspausdintas kilusio iš Svėdasų krašto mokslininko ir literato, didelio Vaižganto kūrybos gerbėjo, Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui” laureato dr., doc. Juozo Lapienio rašinys apie Ferdinando Jakšio sukurtą vaidmenį dramaturgo Kosto Ostrausko mono spektaklyje „Vaižgantas”, spausdinama ir aktoriaus nuotrauka.
Parapijiečiai ir klebonas kun. Petras Tverijonas , išeivijos šviesuomenė, aktyvūs visuomenės veikėjai labai gražiai sutiko ir priėmė aktorių iš Lietuvos, jam buvo parodyta didžiausia pagarba. O spektaklis apie mūsų tautos iškiliausią šviesuolį, nepriklausomybės, tautinės kultūros, patriotizmo puoselėtoją, aistringą publicistą, lietuvių literatūros klasiką kanauninką Juozą Tumą- Vaižgantą buvo sutiktas ne tiktai plojimais, gėlėmis aktoriui, bet ir labai palankiais atsiliepimais, įvertinimais žiniasklaidoje.
Pasak akoriaus, šiuo spektakliu buvo ne tiktai paminėtas iškilus Londono lietuvių Šv.Kazimiero bažnyčios jubiliejus, bet ir prisimintas šviesios atminties dramaturgas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas Kostas Ostrauskas, išėjęs Anapilin 2012-ųjų sausio 9-ąją. Širdis nustojo plakti šiam 85 metų kūrėjui Newtown mieste Pensilvanijos valstijoje (JAV), kur jisai gyveno ir kūrė. Ta skaudi žinia labai paveikė ir aktorių Ferdinandą Jakšį, kuris ne tiktai dešimtis bei šimtus kartų jau atkūrė Vaižganto personažą Kosto Ostrausko mono spektaklyje „Vaižgantas”, bet ir artimai bendravo su pjesės autoriumi, dalijosi kūrybiniais sumanymais, džiaugsmais ir rūpesčiais.
Būsimasis dramaturgas gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose (dabartiniame Prienų rajone). Mokėsi Kauno „Aušros” gimnazijoje, pradėjęs kurti, pirmuosius rašinėlius pasirašinėjo Andriaus Baltaragio slapyvardžiu. 1944-aisiais, artėjant frontui, jau būdamas Kauno jaunimo teatro aktorius, pasitraukė į Vokietiją. 1946-1949 metais studijavo Pabaltijo universitete Hamburge. 1949-aisiais atvyko į JAV, po trejų metų Pensilvanijos universitete užbaigė lituanistikos ir slavistikos studijas, buvo vienas iš paskutiniųjų rašytojo profesoriaus Vinco Krėvės studentų. Pradėjęs rašyti scenai, ypač kūrybiškumu pasižymėjo dirbdamas Pensilvanijos universiteto muzikos bibliotekos vedėju. Per keletą dešimtmečių kūrybinio darbo Kosto Ostrausko talentas sužibo daugybe spalvų, jis tapo savito teatro kūrėju, paįvairinusiu visos lietuvių dramaturgijos raidą modernesnėmis kryptimis. Į avangardizmą pasuko jau pirmąja pjese „Pypkė” ( 1951 m.). Daugelis šio autoriaus dramų yra trumpos kaip novelės, dažniausiai su 2-3 aktoriais, veiksmas sukasi apie vieną temą ir motyvą. Atskirą grupę sudaro sudaro „rimtieji” K.Ostrausko kūriniai – tai pjesės, kuriose vyrauja tiek komizmas, tiek tragiškieji būties klausimai : „Duobkasiai” ( 1964-1965 m.), „Gyveno kartą senelis ir senelė” (1963 m.) ir kt. Muzikaliausiu kūriniu laikoma pjesė „Kvartetas” ( 1969 m.) Taip pat šis autorius yra parašęs keletą filosofinių pjesių: „Ars amoris” (1979 m. ), „Anna ir Emma” (1989 m.) Vertos dėmesio ir K.Ostrausko dramos „ Gundymai” ( 1970-1979 m. ), „Lozorius” ( 1971 m.), ” Čičinskas” ( 1974-1975 m.), ” Jūratė ir Kastytis” (1977 m.),
„Karali(a)us juokdarys” ( 1987 m. ) ir kt.
1994- aisiais Kosto Ostrausko sukurta monodrama „Vaižgantas” neliko nepastebėta aktoriaus Ferdinando Jakšio. Kai ši pjesė pasirodė žurnale „Metai”, Ferdinandas ją tuoj pat „pasigriebė”. Juk jis pats jau anksčiau ketino padaryti panašią inscenizaciją su iškiliuoju savo kraštiečiu Vaižgantu, tiktai dar abejojo literatūriniais gabumais. O toje išeivijos dramaturgo pjesėje apie Vaižgantą buvo pasakyta tiek daug. Todėl išdrįso parašyti monodramos autoriui susižavėjimo kupiną laišką, padėkodamas už tokį reikalingą, išsamų, žiūrovus galintį suintriguoti kūrinį. Ir dar išreiškė laiške savo nuomonę, kad labai tiktų pjesėje viena dalis iš Vaižganto skaitytų studentams paskaitų apie tris lietuvių rašytojus- „tris Antanus”- Strazdą, Baranauską ir Vienažindį. Mono spektaklio „Vaižgantas” autoriui tokia mintis patiko, šį pasiūlymą jis sutiko net su džiaugsmu. Pirmiausia su dideliu pasisekimu „Vaižgantas” buvo rodomas Jaunimo teatre, su dekoracijomis. Paskui vienintelio ir pagrindinio mono spektaklio herojaus- Vaižganto- vaidmens atlikėjo aktoriaus Ferdinando Jakšio iniciatyva šis pastatymas pasklido po visą šalį. Ir kur jis tiktai nebuvo rodomas-miestų, miestelių, kaimų kultūros namų, mokyklų, bibliotekų, bendruomenių scenose, įvairių renginių, festivalių metu. Ir visur būdavo sutinkamas karštais plojimais, gražiausiais įvertinimais. Visagine mono spektaklių festivalyje šio K. Ostrausko kūrinio atlikėjas aktorius Ferdinandas Jakšys tapo geriausiu dramaturgijos laureatu. 1997-aisiais „Vaižgantą” turėjo progos pamatyti ir Čikagoje, Los Andžele, Floridoje, Sent Petersburge,Vašingtone, Bostone, Sietle, Finikse ir kitose Jungtinių Amerikos Valstijų vietovėse gyvenantys lietuviai. Visur šis spektaklis ir Vaižganto vaidmens atlikėjas buvo sutinkami su dideliu džiaugsmu. Kai kur vaidinta net po keletą kartų. Išeivijos spaudos puslapiai mirgėte mirgėjo geriausiais vertinimais. Ne kartą, išreikšdami savo įspūdžius, tautiečiai teigė, kad Ferdinandas Jakšys „Vaižganto nevaidino, bet juo tiesiog gyveno”, kad „suteikė žiūrovams dvasinę puotą”, „atvėrė išeivijoje gyvenantiems lietuviams ištisus kultūros klodus” ir t.t. Tuo metu dramaturgas Kostas Ostrauskas gyveno Floridoje, tad aktorius Ferdinandas Jakšys turėjo galimybę su pjesės autoriumi pabendrauti. Net keletą parų aktorius Kosto ir Danutės Ostrauskų šeimoje buvo apsistojęs, dramaturgas su savo žmona jam organizavo ekskursijas po apylinkes, supažindino su draugais.
Ferdinandas Jakšys visą laiką didžiuodamasis pasakodavo ir tebepasakoja apie tuos dalykiškus ir prasmingus susitikimus su dramaturgu Kostu Ostrausku, ta kūrybine draugyste, kuri tęsėsi iki pat Kūrėjo gyvenimo saulėlydžio. Pasak aktoriaus, jis kone kas antrą dieną bendraudavo su Kostu telefonu, susirašinėjo laiškais. Nemenką krūvelę dramaturgo laiškų aktorius dovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui, kitus kaip brangiausią relikviją saugo savo namų archyve.
Beje, kraštiečio aktoriaus F.Jakšio iniciatyva ryšius su mono spektaklio „Vaižgantas” autoriumi Kostu Ostrausku buvo užmezgę ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus darbuotojai. Dramaturgas parašė keletą laiškų, džiaugdamasis, kad gimtajame krašte saugomas rašytojo atminimas. Pritardamas muziejaus ir Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys”veiklai, suteikė finansinę paramą.
Kosto Ostrausko sukurtam, Ferdinando Jakšio įprasmintam spektakliui „Vaižgantas” nelemta nueiti į užmarštį. Jis tebėra populiarus, mėgiamas, laukiamas. Prieš keletą metų, minint Juozo Tumo-Vaižganto 140-ąsias gimimo metines, paremiant geradariams, mono spektaklis „Vaižgantas” tapo garso įrašu ir buvo išleista atskira kompaktine plokštele.
