„Gera moteris turi mokėti perkalbėti vyrą“, – šypsosi aštuoniasdešimt penkerių Veronika Skredėnienė.
Pavažiavus tris kilometrus nuo Kurklių, pietų kryptimi, pakilus ant kalno, už magistralinio kelio Kaunas–Zarasai ir kelio Kurkliai–Balninkai sankryžos – Moliakalnis. Dar už poros šimtų metrų prasideda Didžiakaimio gyvenvietė. Palei pagrindinę kaimo gatvę išsirikiavusios 30 sodybų, o jose, 2011-ų metų duomenimis, gyveno 33 gyventojai. Kadaise buvęs didelis, daugiau nei 170 gyventojų glaudęs kaimas, dabar Didžiakaimis garsėja iš ten kilusiais laisvės gynėjais. Apie didžiavyrių darbus primena paminklas Lietuvos savanoriams, o senose, tačiau puoselėjamose sodybose vis dar verda tikras gyvenimas ir tikra kova už išlikimą. Šioje kovoje gelbsti meilė artimui, nuolankumas ir abipusė pagalba.
Senatvės gėrį reikia
užsitarnauti
Didžiakaimyje jau daugiau nei šešiasdešimt metų gyvena Veronika Skredėnienė. Žilagalvės močiutės sodyboje žydi įvairiaspalvės gėlės, gėlyno vidury čiurškia fontanėlis, kieme stovi du dideli šiltadaržiai, kuriuose sirpsta pomidorai, paprikos… Paklausta, kaip spėja visą ūkį apeiti ir dar padūkusį šunelį Sargį nuraminti, ramentais pasirėmusi senolė nusijuokia: „Kiekvieną savaitgalį atvažiuoja vaikai, tai jie čia viską ir sutvarko, man tik šiltnamio duris atidaryt, uždaryt belieka“. Keturis vaikus užauginusi moteris dabar džiaugiasi tykia senatve, tačiau per gyvenimą moteriai teko viską užsitarnauti savo rankomis: „Kol jauna buvau, kolūky karves melžiau, kiaules šėriau, nuo pat mažų dienų dirbau“. Nuolat besišypsanti senolė užgrūdinta gyvenimo: dar būdama jauna neteko sūnaus, senstant ėmė prastėti sveikata, tačiau šviesus protas bei moteriškas sumanumas Veroniką gelbsti ir dabar.
Tikra moteris sugeba
perkalbėti vyrą
„Nėra namų be dūmų. Pati penkiasdešimt metų išgyvenau su vyru. Paskolą ėmėm, namus statėm, visko buvo. Bendram gyvenimui reikia sutarimo. Gyvenime reikia susikaupti, vienas kitą paguosti. Žmona turi nusileisti prieš vyrą. Žinoma, visokių yra, būna ir išgėrę, pikti pareina. Tada geriau ramiai elgtis, stipriai nepykti. Gera žmona sugeba perkalbėti vyrą. Į gerą pusę pasukti“, – patarimais dalijasi visą pusšimtį metų su vyru darniai sugyvenusi Veronika.
Jau dešimt metų Veronika dienas leidžia viena: vyras iškeliavo anapilin, vaikai užsuka į gimtinę tik savaitgaliais, tačiau senolė neturi kada liūdėti. Pulkas anūkų, trys proanūkiai kartas nuo karto apsilanko, kaimynės į svečius užeina, gerai sutaria ir su kaimo gale gyvenančiais broliu ir sese Savickais. Šie bent kelis kartus per savaitę aplanko senolę – senolei vaistų iš miesto parveža, malkas padeda sukrauti, ko močiutė nepajėgia, visur padeda, pakelia, paneša…
Be rašto ir kaime nelengva
Būtent pas Veroniką ir sutikau Gintarą Savicką bei jo seserį Liudą Savickaitę. Likimas Savickų šeimos nelepino: tėvas armijoje patyrė stiprių traumų, tapo neįgaliu, vėliau šeši vaikai liko našlaičiai, užaugo kamuojami ligų ir negalių. Gintaro bei jo seserų dėl negalios neišleido į mokslus, todėl dar ir dabar keturiasdešimt septintus metus einantis vyras sunkiai skaito. Nuo vaikystės silpnai matantis vyras turėjo tiek operacijų, kad jau ir pats sunkiai besuskaičiuoja: „Septynias ar dvylika, nebežinau, bet jau geriau matau, dar liko kelios, gražiai sutvarkys“, – apie plastinės chirurgijos operacijas Kaune ir po truputį gerėjančią regą pasakoja Gintaras. Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus pasakoja, kad Didžiakaimyje gyvena trys iš šešių Savickų vaikų: dvi seserys ir brolis. Jiems seniūnija skyrė globėją, kuri kelis metus nuolat padėjo tvarkytis, dabar už seseris atsakingas Gintaras. Vyras išmoko naudotis mobiliuoju telefonu, perprato, kaip ir kiek maisto nusipirkti parduotuvėje, kad pakaktų sočiai pavalgyti, pats bute sudėjo langus, duris, pasiruošia malkų žiemai. Jei reikia perskaityti skelbimą ar svarbią informaciją, Gintaras užsuka pas senolę Veroniką, o pats pasiruošęs atskubėti į pagalbą kad ir vidurnaktį. Negalios ištiktus, senus, ligotus žmones kaime prižiūri kaimynai, vietiniai žmonės, seniūnijos darbuotojai, artimieji ne visada spėja grįžti iš miestų, kiti nė giminių neturi.
Didžiakaimis garsus
savanoriais
Didžiakaimio senoliai pasakoja, kad anksčiau čia į gegužines susirinkdavo nemenkas būrys jaunimo, būdavo kryžiaus kelių procesijos. „Buvo kaimas, oj kaimas buvo“, – atsidūsta Didžiakaimio gyventoja V. Skredėnienė ir ilgesingai žvelgdama į ant stalo pamerktų geltonų ramunių puokštę prisimena, kaip pačios vaikai išsikėlė į miestą. Nors gyvenvietėje žmonių nedaugėja, prieš ketverius metus čia atsikėlė romų šeima, yra vienas stambus pieno ūkis. Kaip rašoma Anykščių krašto vietovių žinyne, Antro Pasaulinio karo metais Didžiakaimyje veikė vaikų namai, po karo, 1946 metais, atidaryta Didžiakaimio pradinė mokykla, kuri veikė iki 1970 m. Didžiakaimyje, Jono Pilkos sodyboje, pastatytas akmeninis paminklas su kryžiumi žuvusiems už Lietuvos laisvę, jo memorialinėje lentoje išgraviruotas įrašas „1920 Povilui Pilkai nuo Trakinių kaimo ir kitiems Lietuvos savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Didžiakaimyje 1895 m. gimė laisvės gynėjas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus kavalierius Mykolas Ingelevičius, o 1924 m. – laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas Kazimieras Tubys-Žvalgas.
