Be skausmingų patirčių gyvenimas – prėskas

Šiemet vasario pabaigoje šešiasdešimtmetį švęsiantis Anykščių rajono tarybos narys, UAB „Anykščių vandenys“ juristas, istorikas, aktyvus anykštėnas Arūnas Liogė „sėsdamas“ į „Laiko mašiną“ prasitaria: „Nenoriu sausų faktų… Kalbėkim apie mano gyvenimą per jausmus, vaizdus, kvapus… Gal kartais tai jau senatvės požymis?“

1958 -1965 m.
Džiaugsminga vaikystė „až upės“

„Mano vaikystė prabėgo Gegužės gatvelėje, kur seneliai iš tėvo pusės turėjo nusipirkę dviaukštį medinį namuką. Vaikystės rytai… Kokie jie būdavo gaivūs, tokių rytų jau niekada neišgyvenau… Iš miego prikeldavo bruku dardantys arklių tempiami vežimai – žmonės į Anykščių turgų važiuodavo… Mano aukšlės pagautos Šventojoje ir močiutės Rozalijos iškeptos ant sviesto, senelio Jono krosnies žarijose keptos bulvės… Senelis dar daržininkas mėgėjas buvo, Šventosios šlaitus prie namų salpomis pavertęs, Šventosios vandeniu laistydavęs pomidorus augino. Jau po daugelio metų esu sutikęs žmogų, kuriam prisistačius, jog esu Liogė, tas prisiminė senelio Liogės pomidorus.
Dar vienas nepaprastai skanus valgis – senelio užauginti svogūnų laiškai, druskoj padažyti ir juoda duona užkandami…“ – vaikystės vaizdinius piešia A. Liogė.
Kiti pašnekovo seneliai gyveno Kuzmiškių kaime, Debeikių seniūnijoje. „Kai ten nuvažiuodavau, bobutė Onutė vaišindavo marmeladiniais saldainiais – iki šiol juos mėgstu, bet… Saldainius liepdavo valgyti su „bulka“, kad sočiau būtų – o kokia neskani ta „bulka“ būdavo… Nepalyginsi su bobutės kepta krosnyje juoda duona ir dar ant ajerų… Senelis kalvę turėjo, tad net dabar atrodo matau ten buvusį žaizdrą, jaučiu ugnies kvapą…“ – vėl į prisiminimus leidžiasi pašnekovas.
Paklaustas, ar ko nors vaikystėje trūko, A. Liogė susimąsto: „Tikriausiai – nieko. Visko turėjau užtektinai – ir dėmesio, ir pramogų, ir draugų… Štai dar prisimenu Zabielos vadovautą Liaudies teatrą, kuriame ir mano tėtis Juozas vaidino. Kokie pasirodymai vykdavo dabartiniame Sakralinio meno centre, kur anuomet buvo Anykščių kultūros rūmai. Ten „Amerika pirtyje“ ten buvo parodyta…“
Prisiminimai – šviesūs, skaidrūs, nors imk teptuką ir tapyk… Tad vis dėlto, kokie tie vaikystės Anykščiai? „Brukas, akmeninė A. Baranausko aikštė, ant dabartinio „Puntuko“ viešbučio laiptų bobutės, pardavinėjančios braškes, obuolius, slyvas, savo sumuštą sviestą… Ir, žinoma, Užupio vaikų gatvės futbolo komanda „Gintaras“…“ – vardija A. Liogė.

1965 – 1976 m.
Noras patikti panelėms buvo stipresnis už ligas

A. Liogė pradėjo lankyti dabartinę Anykščių A. Vienuolio progimnaziją, o jau nuo antros klasės perėjo į ką tik atidarytą Anykščių J. Biliūno gimnaziją. „Nei pirmūnas buvau, nei labai pavyzdingas mokinys. Iki aštuntos klasės, beje, retas svečias mokykloje buvau – nuo vaikystės sirgau astma, tad nuolat tai į ligoninę, tai į sanatoriją važiuodavau.
Beje, nors ir astmatikas buvau, bet, kaip jau minėjau – futbolas man buvo šventas reikalas. Prie Valaukio upelio vyresni to rajono „bernai“ buvo įsirengę stadioną, tai ir aš bėgdavau ten pažaisti – leidžia tėvai ar neleidžia, bet bėgdavau. Bet tik ant šaltos žemės nukritęs pagulėdavau ir pasigaudavau bronchitą.
Tad kaip rašė A. Baranauskas: „Valaukin – šlyžautų, namo – diržautų…“ Tai namo tikrai „diržauta“ būdavo. Kadangi mama visą gyvenimą dirbo medicinos sesele, turėjo labai „gerą“ prietaisą – žgutą (juosta, kuria suveržiama ranka leidžiant vaistus į veną – aut.past.). Tai buvau įvaldęs šokinėjimo techniką – kad tuo žgutu gaučiau tik per pėdas, taip mažiau skaudėdavo“ – apie mamos Stanislavos auklėjimo ypatumus pasakoja A. Liogė.
Taigi, pradėjęs lankyti devintą J. Biliūno gimnazijos klasę, A. Liogė nusprendė, kad jeigu visi klasės vaikinai dalyvauja fizinio lavinimo pamokose, tai dalyvaus ir jis – nors medikų nuo šių pamokų buvo atleistas. „Visi bėga, tai kaip nebėgsi? Prieš panas gi gėda… Pradžioje kilometrą nubėgdavau gal per keturias minutes, vėliau jau ir kitus pralenkdavau. Labai mus fizinio lavinimo mokytojas Petras Kulikauskas vaikydavo. Būdavo bėgam nuo mokyklos iki Biliūno kapo, aplink jį ir dar ant laiptų užbėgę pasportuodavom. Mano sveikata tikrai labai sutvirtėjo…“ – apie „pagrindinę“ priežastį, privertusią imtis fizinio aktyvumo, pasakoja A. Liogė. Pašnekovas sako, kad mokykloje jis turėjo nuostabius mokytojus: „Prisimenu, antroje klasėje buvau paliktas po pamokų mokytojos Rudokienės, kad neišmokau daugybos lentelės, bet dabar ją ir naktį prikeltas pakartočiau… Nuostabi asmenybė buvo anglų kalbos mokytojas Džonis – Jonas Juknevičius. Tik mes tada neįvertinom, kiek jis mums norėjo duoti – savo išmintim, žiniom turtingas žmogus buvo… Puikus matematikos mokytojas Stasys Kunčinas – po pamokų palikdavo, kad mes tik tą matematiką išmoktume. Bet argi tada tai rūpėjo..? Rusų kalba susižavėjau mokytojos Jonės Marciukienės dėka…“ gražiai apie jį ugdžiusius pedagogus atsiliepia A. Liogė.

Tokių pedagogų, kokius jis gyvenime sutiko, A. Liogė linkėjo ir savo dukroms Gretei ir Miglei. „Kai mergaitėms atėjo laikas eiti į mokyklą, pagal gyvenamą teritoriją joms priklausė lankyti A. Baranausko vidurinę mokyklą. O man taip norėjosi, kad jos eitų į J. Biliūno gimnaziją… Nors gi supratau, kad daugelis mano mokytojų arba jau nebedirba, arba į Amžinybę iškeliavę… Tada tiesiog žmona manęs paklausė, o jeigu gyventumėm kaime ir būtų viena mokyklą, ką tuomet daryčiau? Tad mano merginos baigė A. Baranausko vidurinę mokyklą – ir su mokykla viskas gerai buvo, ir su mokslais“ – pasakoja pašnekovas.

1976 – 1990 m.
Neišsiųsta telegrama

Baigęs J. Biliūno gimnaziją, kaip pats sako bandos jausmo vedinas, A. Liogė įstojo į parengiamuosius kursus tuometiniame VISI (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas – aut.past.), turėjo statybininku tapti. „Bet išleisk bernioką į Vilnių… Dar kaip tyčia ir Pedagoginio instituto bendrabutyje apgyvendino… O man – laisvė, futbolas, Valakupių pležai… Aišku, pirmo egzamino gavau dvejetą, draugai suorganizavo geras išleistuves ir grįžau atgal į Anykščius. Koks gi iš manęs tiksliukas, visiškas humanitaras buvau… Grįžęs nuėjau į Transporto įmonę, ten vairuotojų kursai buvo rengiami. Sudariau dvejų metų darbo sutartį ir paskyrė mane į „Mazo“ vairuotojų grupę. Koks gi aš manęs vairuotojas – pats gal 65 kilogramus svėriau, tai ne aš tą mašiną vairavau, o ji mane… Prikankino mane tuose kursuose, bet baigiau, gavau teises, tiksliau pats išsirašiau sau teises – atėjus į egzaminą, mokytojas pažiūrėjo, kaip kas rašo, sako sėsk į pirmą suolą ir visiems teises išrašyk, tai taip išėjo, kad ir sau jas išsirašiau. Bet viskas teisingai – visus egzaminus buvau išlaikęs…“ – pasakoja A. Liogė.
Ilgai vairuotoju jis nedirbo, iš karto direktoriui pasakė, kad stos į institutą, tad teko už kursus dar ir pačiam susimokėti. Taigi jau antrais metais po vidurinės baigimo A. Liogė įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, neakivaizdžiai studijavo ir baigė istoriją.
Istorijos mokslu pašnekovas sako susidomėjęs dar 10 klasėje. „Man besimokant 10 klasėje, iš armijos grįžo geras draugas. Na, mes nusipirkom „kai ko“ ir patraukėm į Anykščių šilelį. Prie Jurzdiko parduotuvės sustoja autobusas ir išlipusi moteris mūsų paklausia, kur čia yra ąžuolai, kur 1863 m. sukilimo dalyviai priesaikas davė. O tas mano draugas Jonas sakė, žinot ponia, mes čia vietiniai, mes nieko nežinom. Bet man taip pasidarė gėda… Nulėkiau po kiek laiko į muziejų, prisistačiau Teresei Mikeliūnaitei, jog aš mokinys, domiuosi Anykščių krašto istorija ir susirinkau visas legendas, kurias tik radau archyvuose“ – prisimena A. Liogė.
Pasak jo, yra labai graži legenda apie karžygį Puntuką. „Kunigaikščio Rimgaudo žemes užpuolė priešai, jam į pagalbą atvyko karžygys Puntukas. Po mūšio dar kuriam laikui liko Puntukas pasisvečiuoti pas Rimgaudą. Ir kartą jis bevaikščiodamas užėjo šventų ąžuolų giraitę ir pamatę gražiąją vaidilutę Mildą, Rimgaudo dukterį. Tačiau ji jau buvo davus priesakus dievams. Puntukas prašė Rimgaudo atiduoti jam į žmonas dukterį, tačiau kunigaikštis liepė kreiptis į žynius. Aišku, žynys nenusileido Puntukui, už ką jis tą žynį nužudė. Užsitraukė Puntukas dievų rūstybę, turėjo būti sudegintas ant akmens, ant kurio dievams buvo aukojamos aukos. Kartu buvo sudeginta ir Milda. Kunigaikštis Rimgaudas išpildė paskutinę Puntuko valią – jis norėjo, kad po jo mirties akmuo būtų pavadintas Puntuko vardu. Taip ir nutiko…“
Studijuodamas institute A. Liogė beveik ketverius metus dirbo respublikinės Valkininkų (Varėnos r.) vaikų tuberkuliozinės sanatorijos „Pušelė“ auklėtoju. O čia jau prasidėjo ir daugiau nei tris dešimtmečius trunkanti meilės istorija su ten medicinos seserimi dirbusia Valentina…
„Esu jai kartą pasakęs – kai tekėsi, tavo vyrui nusiųsiu užuojautos telegramą… Tai vis dar niekaip ir nenusiunčiau… Beje, kai ėjom į metrikaciją iš tėvų namų susirašyti, žiūriu uošvienė verkia, tai priėjęs „paguodžiau“: jūs neverkit, ji tikrai manęs neskriaus…“ – humoro jausmo nestokoja pašnekovas.
1983 m. V. ir A. Liogės paliko Valkininkus ir persikėlė gyventi į Panevėžį. Šiame mieste A. Liogė išbandė iš istorijos mokytojo profesiją – įsidarbino dabartinėje Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijoje. „Čia radau puikų pedagogų kolektyvą, direktoriumi kaip tik dirbo Seimo narės Rasos Juknevičienės tėvas. Istoriją jau dėsčiau pagal A.Šapokos parengtą studiją. Panevėžyje vadovavau ir turistų būreliui“ – apie porą Panevėžyje praleistų metų pasakoja A. Liogė.
Į Anykščius šeima, jau, beje, su dviem dukterimis grįžo 1985 m. „Pagrindinė priežastis buvo būstas. Ten gyvenom nuomojamame bute, o mama užsiminė, kad Anykščiuose atidaroma profesinė mokykla, tad gal ir darbas, ir butas atsiras. Taip ir persikėlėme. Nors Anykščiams sentimentus jaučiau visada, dirbdamas Panevėžyje savo auklėtinius beveik kiekvieną savaitgalį siauruku veždavau į Anykščius, kiek čia mūsų išvaikščiota, pamatyta, išmokta…“ – kalba A. Liogė.
Grįžęs į Anykščius ir įsidarbinęs profesinėje mokykloje nepasitenkino tik istorijos mokytojo darbu. 1982 m. draugas paprašė jį su būreliu moksleivių palydėti į Krymą, į urvus – taip ir prasidėjo hobiu tapusi speleologija. A. Liogė Anykščiuose įkūrė pirmą respublikoje moksleivių speleo klubą „Nykštukas“.
Pradžioj gal aštuoni vaikai atėjo į jį, tačiau , kai prasidėjo rimtos kelionės, išvykos į urvus, iš lūpų į lūpas sklido žinia apie tokį klubą, kurio narių skaičius ilgainiui perkopė kelias dešimtis. Rudenį ir pavasarį su mokiniais jis keliaudavo į Krymą, vasarą – į Uralą ar Kaukazą. Ir ne tik po urvus moksleivius jis vedžiodavo, išvykę į tuometinę Tarybų Sąjungą vaikai pamatydavo ir vieną ar kitą ktaštą, miestą.
Ir savo tris damas A. Liogė buvo išsivežęs į Uralą, tik mažoji dukra Miglė, kuriai tada buvo ketveri, puikiai atlaikė kelionę ir net nuotraukose mergaitė laiminga, atsipalaidavusi, tarsi jokio baimės jausmo. Tuo tarpu šešiametei Gretei tokia kelionė pasirodė kiek per sunki…
Beje, vienos kelionės metu A. Liogė buvo nusileidęs į 970 metrų gylį, savaitę išgyveno 600 metrų gylyje.

1990 – 2017 m.
Darbai palaukti gali, o artimuosius mylėti reikia čia ir dabar

Baigęs istorijos mokytojo karjerą, A. Liogė pakeitė ne vieną veiklos sritį – dirbo ir Anykščių kultūros paveldo apsaugos tarnyboje, taip pat buvo ir Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos Utenos apygardos viršininku, buvo ir Anykščių rajono savivaldybės administratorius, M. Riomerio universitete baigęs teisės studijas įvairiose įstaigose dirbo juristu… Ir politikos padangėje A. Liogė ne pats smulkiausias paukštis…
Tačiau, kaip minėjo pokalbio pradžioje, norisi kalbėti apie šio laikotarpio prioritetus – o tai sodyboje besiplečiantis sodas, bitininkystė, triušių auginimas ir, žinoma, du anūkai…
„Prieš 10 metų nusipirkom sodybą, pasistatėm namus. Turiu užsiveisęs jauną sodą, galima sakyti kolekcionuoju trešnes, net sąrašą turiu, kokių rūšių trūksta. Kartą draugai buvo sumanę „šposą“ – norėjo padovanoti du medelius: trešnę ir bet kokį medelį iš miško. Bet to nepadarė, galvojo supyksiu… O ko man pykti, jei išėjęs į sodą būčiau pastebėjęs, kad tarp trešnių ir kokia ieva įsimaišiusi… 

Dar vienas mano hobis – bitininkystė. Prieš kelis metus paprašiau pažįstamo bitininko, kad medų padėtų išsukti, pats neturėjau medsukio. Atvažiavo žmogus, klausia, kur galim tą medų sukti, man net į galvą neatėjo, kad galim eiti į įrengtas patalpas ir saugiai tai padaryti, sakau, einam į terasą… Ten tą medų ir išsukom. Kitą dieną skambina man tas žmogus, klausia, ar vaikai sveiki, ar bitės nesugėlė..? Na, lyg ir viskas gerai. Tai vat sako – aš tau daviau pamoką, kaip negalima medaus sukti“ – apie savo hobius pasakoja A. Liogė.
Turi V. ir A. Liogės ir triušių – žmonai draugė porelę pūkuotukų padovanojo. „Kam dovana, o kam galvos skausmas… Įsigijom ir daugiau. Bet kadangi keturmetis anūkas Kristupas yra didysis ūkininkas, jo priesakas yra toks – triušius galima tik auginti, visa kita – draudžiama“ – anūku džiaugiasi senelis.
Tiesa, Liogių namuose jau pusantrų metų krykštauja ir anūkė Abrilė.
„Keičiasi mano prioritetai – dabar svarbiausia anūkai, šeima, džiaugiuosi dar turintis mamą. Pietūs pas ją arba uošvę – privalomi. Prieš beveik penkis metus netekau tėčio… Jis visada manęs laukdavo tai atvažiuojančio, tai bent jau mano skambučio… O kaip pasiteisinsi? Nėra laiko… Dabar visus darbus dėlioju taip, kad to laiko būtų, matyt, reikia netekčių, kad tai suprastum“ – gyvenimo patirtimis dalijasi A. Liogė.
Paklaustas, ar seneliai tikrai anūkus myli labiau nei savus vaikus, pašnekovas linkteli: „Yra toks pasakymas – mylėkit anūkus, jie atkeršys jūsų vaikams…“