Vytautas Valiušis jau nebežiedžia įprastų puodynių ar puodelių – naująja technika žiestos žvakidės kokybiškos tik tada, kai jas vartant „atsispindi vaivorykštė“.
„Jeigu gyvenime nori ko nors pasiekti, prašyk ne kad tau duotų, o kad netrukdytų“, – kalba Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamas savo vardo muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis. Šių metų pradžioje už nuopelnus menui jis gavo Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Septynioliktus metus skaičiuojantis Vytauto Valiušio keramikos muziejus – vienintelis toks muziejus Lietuvoje, lankytojų laukiantis vos 10 kilometrų nuo Utenos nutolusiame Leliūnų miestelyje.
Ne molis prie puodžiaus, o puodžius prie molio turi taikytis
Buvo metai, kai keramikas V. Valiušis savo kaupiamą kolekciją „eksponavo“ namuose – norint apžiūrėti jo „turtus“, tekdavo puodžiui skambinti iš anksto ir „įsiprašyti“ į svečius. Įsitikinęs, kad molis kalba, tik reikia mokėti jį prakalbinti, eksponatų savo kolekcijai jis ieškojęs visur – teko ir sąvartynus apvažiuoti, ir visų Lietuvos regionų senovines gryčias aplankyti – mat didžiausia tikimybė, jog senų puodynių, puodelių, ąsočių ras ne naujakurių namuose, o pas „babytes“ kaimuose.
„Gimiau ant molio krūvos“, – mėgsta prisistatyti V. Valiušis. Ir senelis, ir tėvas buvę puodžiai, tad šis amatas karta iš kartos paveldimas. Nors jaunystėje pašnekovas ne puodus žiesti norėjo. Traukė jį muzika, baigė Utenos muzikos mokyklą, grojo pučiamųjų orkestre.
„Tarnavau Kaliningrade, grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje kuriam laikui apsistojau Kaune ir įsidarbinau „Jiesios“ keramikos gamykloje, vėliau šešerius metus dirbau Kauno dailės kombinate, kol galiausiai 1980–aisiais persikėliau į Leliūnus. Darbas Kaune buvo geriausia amato mokykla, ne sausos teorinės žinios, o iš karto darbas su moliu. Nesu baigęs jokių keramikos mokslų, neturiu jokių diplomų, bet kai per savaitę dirbi 90 valandų, kai nužiedi 110 „štukų“ keramikos dirbinių, manau, jau gali vadintis profesionalu ir neturėdamas diplomo. Man prireikė 30 metų, kad išmokčiau prakalbinti molį. Molis nemyli, kai su juo grubiai elgiamasi, molis nemyli, kai yra daužomas, eidamas dirbti su moliu turi nusiplauti rankas, negali būti piktas, negali niekam jausti pagiežos – turi būti švarus, gal tada ir pasiseks su moliu „susikalbėti“, – pasakoja V. Valiušis.
Puodams namie nebetilpus,
atidarė muziejų
Paklaustas, kaip pavyko iš savo namų kolekciją perkelti į buvusios mokyklos pastatą, keramikas nevynioja žodžių į vatą: „Geras menas turi turėti vietą – jo vieta gali būti muziejuje, gali būti pas kolekcininką, geras menas turi būti matomas. Todėl, kai mano surinkti keramikos dirbiniai nebetilpo namuose, savo lėšomis suremontavau antrąjį buvusios mokyklos aukštą ir ten įrengiau ekspoziciją. Utenos meras Alvydas Katinas, pamatęs, ką padariau, ne tik neprieštaravo, bet surado lėšų viso pastato remontui, padarė jį Utenos kraštotyros muziejaus padaliniu.
Paskui rašėm europinius projektus, jų lėšomis dar labiau gražinome pastatą, tvarkėme ekspozicijų erdves, atsirado vieta konferencijų salei, antrame muziejaus aukšte veikia ir nedidelė mano kurtos keramikos parduotuvėlė“, – apie muziejaus gimimą pasakoja jo įkūrėjas.
Lietuvoje parodą surengti
sunkiau nei Prancūzijoje
V. Valiušis sako, kad lengva surengti puodininkystės parodas Prancūzijoje, Italijoje, „tačiau pabandyk gerą parodą padaryti Lietuvoje, Latvijoje, Vengrijoje“. Šalyse, kuriose puodininkystė neturi istorijos, neturi gilių šaknų, žmones į parodas pritrauksi ir su paprastesniais dirbiniais, bet štai Latvija, Lietuva – kur puodininkystės istorija itin giliai įleidusi šaknis, kur praktiškai kiekviename kaime buvo bent po vieną puodžių, neparodysi bet ko.
Seniausia muziejaus eksponatai atkeliavę iš XIX a. pab., tačiau dauguma jų vis dėlto sukurti XX–ajame amžiuje.
Apžiūrint muziejaus ekspoziciją labiausiai išsiskiria beržo tošimi apvyniotos puodynės. „Ar tai dėl grožio?“ – klausiu puodžiaus.
„Aukštaitijoje, kur praktiškai kiekvienas diedukas ir bobutė mokėjo pinti vyžas, tošimi puodynes vyniojo ne dėl grožio, o dėl praktiškumo, kad kiek įskilęs puodas neleistų vandens, kad ilgiau tarnautų. O štai Žemaitijoje beržo tošimi puodų nesukdavo. Tame krašte netrūko puodžių, dažnai kaimas ir ne po vieną jų turėjo, tad kam vargintis bandant išsaugoti senąjį puodą, kai gali nueiti pas kaimyną ir nusipirkti naują“, – apie vieną iš įdomesnių eksponatų pasakoja V. Valiušis.
Kelionė po muziejaus erdves…
Po muziejaus sales vedžiojantis V. Valiušis sako, kad net nepridėdamas naujų eksponatų, senuosius laikas nuo laiko išdėlioja vis kitaip, kad muziejų aplankiusiam žmogui kaskart būtų įdomu. „Tarkim, šiandien atvažiavo ekskursantai, aplankė muziejų, atvažiuos kitąmet – ir vėl tas pats. To negali būti. Galima eksponuoti tuos pačius puodus, tačiau juos apsukus ar apkeitus vietomis – vaizdas visai kitoks. Jeigu lankytojas, užsukęs į muziejų, emocijų pagautas nesušunka „o!“, vadinasi, jame kažkas yra negerai“, – sako Lietuvos puodžių karalius.
Tad keliaujant iš vienos salės kitą randam vis kitokius, matyt, ne kartą vietomis keistus, eksponatus. V. Valiušis greitakalbe beria: „Pradėkime nuo tradicinės taikomosios keramikos dirbinių: puodai, puodynės, puodeliai, ąsočiai, palivonai (glazūruoti, žiesti, šviesių spalvų, 2-6 litrų talpos indai. Juose laikydavo uogienę, pieną ir grietinę, taukus – aut.past.), lauknešėliai, terliai, aguontrynės, dideli dubenys ir dubenėliai, vazos, žvakidės, indai grietinei atskirti ir kiti įvairiausių formų bei įvairiausios paskirties moliniai dirbiniai.
Yra ir dekoratyvinės keramikos dirbinių – tai švilpynės, įvairios skulptūrėlės.
Šalia keramikos – ir dirbiniai iš medžio. Paties V. Valiušio surinkta didžiulių piestų kolekcija, muštaukės (mediniai, aukšti indai sviestui mušti – aut.past.).
Ekspoziciją pagyvina paveikslai, medžio drožiniai.
Ne tik praeitimi alsuoja muziejaus eksponatai – moderniose stiklinėse vitrinose eksponuojami ir anykštėnams puikiai pažįstamų, vertinamų Linos ir a.a. Levo Bekerų keramika.
Pasikeitė ir paties V. Valiušio
kuriama keramika
V. Valiušio keramiką jau irgi galima dalinti į senąją ir naująją. Matyt, ne vienas anykštėnas dar prisimena laikus, kai V. Valiušis su savo žiestais puodais, puodynėmis stovėdavo Anykščių turguje. „Man „žiauriai“ patikdavo bendrauti su žmonėmis, pasakoti apie tuos puodus, derėtis. Į Anykščius jau kuris laikas nebeužsuku… Bet už tai esu, tikriausiai, seniausias Kaziuko mugės dalyvis. Kasmet ten važiuoju, gal tik asortimentas kiek keičiasi“, – sako V. Valiušis.
Ir tikrai, tiek mugėse, tiek ir pačiame muziejuje jau galima išvysti kitokią V. Valiušio kuriamą keramiką. Tai – moderniosios keramikos kūriniai – žvakidės, vazos. Jis juodąją keramiką geba dekoruoti spalvota glazūra – tai itin sudėtinga technika, kuri paklūsta labai nedaugeliui. „Tai, ką žmonės pirkdavo anksčiau: molinius puodus, puodynes, puodelius – to nebereikia, ir mano darbai pasikeitė, prisitaikė prie laikmečio“, – vartydamas rankose jau tik kaimo troboje galbūt aptinkamą puodynę, sako V. Valiušis.
Paklaustas, ar tokie darbai jau tobulumo viršūnė, V. Valiušis kalba: „Meninininkas daro tai, kas jas išeina, o geras meistras tai, ką nori. Aš darau tai, ką noriu. O žodžio tobulumas apskritai nemėgstu. Gali siekti tobulumo, gali siekti idealios kokybės, bet pasiekti tobulumo neįmanoma. Tai būtų tas pats, kas siekti atskleisti visas paslaptis, atskleisi jas, bet tada ir sustosi…“
Norintiems ne tik apžiūrėti muziejaus eksponatus, bet ir patiems prisiliesti prie molio, yra įrengtos molio žiedimo ratas, molio degimo krosnis.
Muziejuje vyksta įvairios edukacinės programos, vasaromis – čia suvažiuoja keramikos meistrai, vyksta simpoziumai, parodos.
Apie žąsiną ir erelį
V. Valiušio keramikos muziejus dirba ir žiemą, ir vasarą. Ji lanko ir lietuviai, vis dažniau užsuka ir užsieniečiai.
Norintiems muziejuje ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir smagiai praleisti laiką, vertą į kelią po puodininkystės istoriją leistis su pačiu V. Valiušiu. Jis ir įdomesnę detalę apie vieną ar kitą eksponatą atskleis, humoro jausmo nepritrūks, o jeigu pasiseks, ir jo gyvenimiškosios filosofijos „perlus“ išgirsite.
Pavyzdžiui, paklaustas, ar yra savikritiškas savo darbams, V. Valiušis teigia: „Aš esu savikritiškas ne tik sau, bet ir kitiems. Matydamas blogą darbą, tikrai nepagirsiu iš mandagumo. Esu dėstęs Vilniaus dailės akademijoje ir pastebėjau du dalykus – šiuolaikinis jaunimas tikrai yra labai gabus, apsiskaitęs, turintis idėjų, minčių, bet neturintis laiko – jiems visko reikia čia ir dabar. Tai didžiulė klaida. Jeigu per parą dirbsi 24 valandas, nieko nebus, jeigu – 25, tada galbūt kažko ir pasieksi. Bet taip dirbti reikės mažiausiai 20 metų. Tada jau tu valdysi medžiagą, tada jau būsi nugalėtojas. Šiais laikas niekas tiek neturi laiko – mes norim greito rezultato, greito maisto, greito sekso…“
O kas gi tas antras dalykas, apie kurį puodžius užsiminė? „Gyvenime labai svarbu, kokia aplinka tave supa, kokias knygas skaitai, kokią muziką klausai, kokią aplinką kuri aplinka save. Verta sustoti ir pagalvoti, kas tu esi – žąsinas ar erelis? O atsakius sau į šį klausimą prisiminti, kad žąsinai ir ereliai vienoje kūdroje nesimaudo“, – sako V. Valiušis.
