
Mėgstu rytais, prie kavos puodelio skaitinėti spaudą, klausytis ar žiūrėti žinių. Štai viena iš jų: dailininkas ir skulptorius Martynas Gaubas neseniai surengė drąsų performansą, pristatydamas skulptūrą (pavadinimo nedrįstu cituoti), skirtą Rusijos prezidentui V. Putinui. Tai vyriško lytinio organo butaforija su sukarikatūrintu V. Putino veido atvaizdu.
Skulptūra pradžioje buvo rodoma Kaune, o paskui planuojama tą kūrinį po Lietuvą vežioti, lyg tai būtų labai rimtas protestas prieš karą Ukrainoje. Tik niekaip nesuprantu, kodėl menininkai ir kūrėjai susigundo lėkšta, sąvartyno lygio ir vulgaria meno forma, neva išreiškiančia kovingą poziciją? Karti tiesa: Rusijos prezidento nei jo šalininkų nepaveikia nekaltų žmonių žūtys, vargu ar paveiks tokios kaip ši skulptūros. Visa tai tik sukelia tam tikrą, polemikos ir reakcijų pripildytą visuomenės nuomonę ir daugiau nieko. Beje, Lietuvoje toks „menas“ jau buvo demonstruojamas, prisimenant garsią, su rusiškų keiksmažodžių prieskoniu frazę, atkeliavusią iš Ukrainos Gyvačių salos, apie rusų laivą ir kur jam buvo pasiūlyta eiti. Frazė kaipmat buvo užlipdyta ant visokių marškinėlių, suvenyrų ir dovanų parduotuvėse, o per LRT radiją (labai jau besistengiantį klausytojus saugoti nuo necenzūrinių išsireiškimų) ilgą laiką ausį rėžė daina su rusišku keiksmažodžiu, su kuriuo dainoje buvo „siunčiamas“ minėtas rusų laivas. Žinoma, paskui viskas liko dar labiau nuvalkiota, tad ir pamiršta. Užsimirš ir ši, vyriško falo formos skulptūra.
Menas įvairių ideologijų rankose negali likti neutralus. Tik menas turi išlikti menu, vengiant kičo ar, kaip minėjau, sąvartyno lygio. Istorijoje yra buvę atvejų, kai meno kūriniai net baisiausius tironus šiek tiek nuramindavo, neleidžiant jiems galutinai morališkai supūti. Pavyzdžiui, kompozitoriaus R. Vagnerio muzika labai patikdavo A. Hitleriui, kuris dar buvo ir neblogas Alpių kalnų ir lankų peizažų tapytojas. Gal todėl A. Hitlerio elgesyje kartais pasirodydavo ir jautrumas bei švelnumas. Atrodo, nors truputis kažkokios šviesos tame žmoguje dar buvo. Gaila, kad nedaug. Na, o tokių pavyzdžių, kada meno formos darydavo ir politikos pasauliui didelę įtaką, turime labai daug.
Kukliai manyčiau, kad bet kokia kova turi neprarasti savo orumo dvasios. Ypač kas dėl karo. Asmeniškai nesu girdėjęs, kad ukrainiečiai darytų, organizuotų masines demonstracijas, piketus, bado akcijas prie Rusijos ambasadų įvairiose šalyje. O kad ukrainiečiai masiškai mėgsta keiktis ir blevyzgoti rusiškai, – tai jokia čia naujiena. Žinoma, „solidarūs“ lietuviai nuo jų neatsilieka.
Be abejo, jei žinotume, kad net tokios vulgarios priemonės gali sustabdyti ir sunaikinti karą, tai ir tas keiksmažodis atrodytų nenuodėmingas. Deja, taip nėra. Dabar viskas priklauso nuo didelių pasaulio ponų, susėdusių prie stalo kažkur arabų žemėje. Ten tikrai niekas nesikeikia ir nedemonstruoja vyriškų falų (tuo labiau, arabų islamo pasaulyje), o gražiai šypsosi vieni kitiems. Juk diplomatija čia yra lemtingas dalykas. Duok, Dieve, kad ir tų didelių ponų galvose būtų nors truputis šviesos ir atsakomybės prieš Dievą. Juk ten daugumas yra tikintys (drįstu taip manyti).
Prisiminiau kažkada jaunystėje mano apsilankymą Kauno IX forte. Man užteko kelioms minutėms stabtelėti prie kai kurių ekspozicijų, kad pajausčiau ir galutinai apsispręsčiau, kad mano gyvenimui yra ne pakeliui su neapykanta ir karu. Paskui teko ilgai pastovėti ir pasimelsti prie žydų šaudymo vietos viename mūsų rajono miške. Pamenu kaip aš, būdamas katalikas, kalbėjau ir „Tėve mūsų“, ir žydų „Šma’, Jisrael!“ maldas. Jaučiau, kad jų negali atstoti jokie performansai, jokios meno formos kaip protestas. Pamenu, kad tada, tuo momentu manyje įvyko kažkoks nušvitimas, kurio šviesa iki šiolei mane lydi. Štai kodėl bandau viską gyvenime daryti, kad aplinkoje, kurioje tenka gyventi, būtų ramu ir taikinga. O tam darymui tikrai nereikia nei falų, nei keiksmažodžių. Reikia sielos ir širdies. Šiuos dalykus turi turėti ir meno pasaulis.