Pagarbios atminties akimirka Sliepšiškio kapinėse - Šimonių girios partizanų panteone, prie Povilo Barono - Briedžio kapavietės. Iš kairės: Jonas Neniškis, Rimutė Gaigalaitė, kun. Raimundas Simonavičius, Petras Baronas, Alfredas Baronas ir Albertas Baronas.
Praėjusį sekmadienį Svėdasuose buvo prisiminti šio krašto bei visos Aukštaitijos, o kartu ir Lietuvos partizanai. Aplankyti kapai, pašventintas paminklas žuvusiems, melstasi, kalbėta, dainuota, bibliotekos galerijoje atverta Donato Vasiliausko – Inio tapybos paroda – realistiniai paveikslai partizaninių kovų tema, žygiuota partizanų takais, prisiminti 1948 – ųjų metų įvykiai bei tuomet, prieš 70 metų, žuvęs Žalgirio būrio vadas Povilas Baronas-Briedis.
Žalgirio būrio pradžia
Kuomet 1944 m. vasarą Antrojo pasaulinio karo fronte išstūmę vokiečius į Lietuvą vėl sugrįžo sovietai, tėvynę mylintys, greito išvadavimo besitikintys jauni vyrai ginklavosi, ėmė slapstytis. Butėnų vyrai glaudėsi dar 1940 m. įrengtoje slėptuvėje netoli Šukių – Budreikų sodybos. Vieni ateidavo, kiti išeidavo – nors požeminė slėptuvė buvo erdvi, visi besislapstantys nesutilpdavo. Tokia tad buvo Žalgirio būrio užuomazga, kurio kovotojams pasitraukus į girią vadovavo legendinis vadas Žalgiris. To drąsaus vyro tikrasis vardas, pavardė buvo nežinomi. Amžininkų atmintyje išliko tikras ar sugalvotas vardas Balys. Jis buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, nevietinis, todėl niekam nepažįstamas. Pasipriešinimo istorijos tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas mano, kad tai galėjo būti Černius. Drąsus vyras buvo – nueidavo į miestelį turgaus dienoje, sekmadienio popietę mėgdavo pereiti per Kūdrių laukus, kilo baimė, kad susidurs su saugumu, susišaudys, padegs trobesius ar ką nors apkaltins pagalba kovotojams – areštuos ar ištrems į Sibirą. Žalgirio legenda buvo neilga, jau 1945 m. rudenį susišaudyme su sovietų kareiviais jis žuvo Butėnų palaukėje.
Tuomet vadovauti vyrams ėmėsi P. Baronas – Briedis. Jo neįtikėtinas gyvenimas, jo žygių pėdsakai pasibaigė Sliepšiškyje, kur bendražygiai jį palaidojo 1948 m. rudenį. Jis buvo sužeistas atsitiktinės kulkos…
Briedžio pėdsakais
Šventės rytą būrelis artimųjų, gerų piliečių pagerbė žuvusius partizanus Sliepšiškio kapinėse, pačiame tikriausiame pokario kovotojų panteone Šimonių girios ramybėje. Pokariu apleistos kapinaitės tapo nelygioje kovoje su okupantais žuvusių Lietuvos partizanų amžinojo poilsio vieta. Prie Povilo Barono – Briedžio, Stepono Šukio – Mauzerio ir jo bendražygių kapų padėtos gėlės, uždegtos žvakės, pokario kovotojai prisiminti maldoje.
Vikonių kaimo senieji kapeliai, kurie jau tik pakylėtu šilu, aukštu mediniu kryžiumi paplentėje rymo, taip pat laisvės kovų atmintį sergsti. Iki tol primiršti buvo ten palaidotieji – partizanas Bronius Bražiūnas – Vaidila iš Kraštelių kaimo ir ryšininkė Stasė Baronaitė – Maslauskienė. Vaidilą nušovė Moliakalnio vienkiemyje, gulėjo numestas miestelio aikštėje, po to kūną užkasė kalnelyje prie Svėdasų dvaro koplytėlės. Prisiminėme jaudinantį kovotojo dukterėčios Valerijos Rimkutės – Vilutienės pasakojimą, kaip sutemose jį atkasė, pažino tik iš drabužių likučių. Tyliai, paslapčia su tyra malda, padedant krikštasūniui Petrui Rimkui, palaidojo šiose kapinėse. Žodį tarė vienintelė šių laikų sulakusi B. Bražiūno dukterėčia Vanda Rimkutė – Sedelskienė. Kuomet žuvo dėdė, jai tebuvo dveji metukai. Atnaujintą, tamsiu granitu spindintį paminklą, kurį, rūpinantis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus aktyviesiems, pagamino Algimantas Puolis, pašventino Svėdasų klebonas kun. Raimundas Simonavičius. Jis vadovavo ir Šv. Mišių aukai Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.
Aikštės valanda
Pagarbiąją valandą aikštėje prie paminklo Svėdasų krašto partizanams pradėjo jaunimas, Svėdasų gimnaziją atstovavusios skautės. Vasarė Budreikaitė padėjo gražiausių rugsėjo žiedų puokštę, o Aušrinė Neniškytė dovanojo skambią ir prasmingą dainą: „Pušų viršūnėse rudens naktis sustoja…“. Partizaniškas dainavo Anykščių tremtinių bei politinių kalinių choras, pritarė trio „Trys briedžiai‘ dainininkai.
Buvo prisiminti pokario partizanai – prieš septyniasdešimt metų žuvęs P. Baronas – Briedis, jo šeimos kančių keliai. Lageriuose vargo jo žmona, o močiutė su penkiais vado sūnumis, dar visai mažais berniukais buvo ištremta į Sibirą. Į lagerį pateko ir jauniausias Povilo brolis Juozas. Jų sodyba buvo sunaikinta, o į vaikų namus patalpinti mažieji Baroniukai buvo surusinti.
Kalbėta apie įsimintinus 1948 -ųjų partizanų žygius, jų sumanų vadą Antaną Starkų – Montę, skaudžias – Jurgio Urbono – Lakštučio, Antano Kisieliaus – Sakalo, Vytauto Vilučio – Perkūno netektis. Prisimintas ir tikras svėdasiškis, partizanų metraštininkas Albinas Milčiukas – Tigras.
Legendinis Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis – Bėda, kuris už tai, kad tėvynę mylėjo, kad su okupantais nesitaikstė net 25 metus vargo sovietų lageriuose kalbėjo apie didžią tautos jėgą, narsą, su kuria apgynė nepriklausomybę 1919 – 1920 metais, darbštumą ir viltį, su kuriuo kūrė savo nepriklausomą valstybę, kuomet svarbu buvo ne tik ūkis, bet ir žmonių dvasinės vertybės.
Žodį tarė P. Barono – Briedžio sūnus, buvęs Tomsko universiteto docentas, kultūros istorikas, dr. Albertas Baronas, kuris džiaugėsi, kad jo tėčio, visos šeimos likimas jau yra žinomas ir svarbus ne tik artimiesiems, bet ir daugeliui žmonių. Sakė esąs laimingas, kad po daugybės dešimtmečių tremties ir klajonių likimas lėmė sugrįžti į gimtinę ir gyventi nepriklausomoje Lietuvoje.
„Vivas plango, mortuos voco“
„Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“ – tokiu mįslingu posakiu paženklinta Donato Vasiliausko – Inio tapybos darbų paroda. Šis jaunas anykštėnas dar studijuodamas Akademijoje ėmėsi tapyti partizaniška tema. Dabar jis jau dėstytojas, mokantis jaunimą ir kuriantis savito realistinio meno mokyklą. Tema tapo artima po vienos klajonės po Šimonių girią, kuomet jis pajuto, kad sename miške tvyro atmintis, kuri yra šviesa. Žinojimas teikia išminties, stiprina ir apsaugo.
Dailininko parodoje – penkiolika išraiškingų vaizdų, kurie jau buvo rodomi Amerikoje, lietuvių kolonijose, o Lietuvoje pirmą kartą visuomenei rodomi ne kur kitur, bet Svėdasuose. Sukrečianti realybė – kartu ir žiauri, ir didinga.
Briedžio taku
Gaila, kad minėjime nebuvo daug žmonių. Tačiau niekas tuo Svėdasuose nesistebi ir pernelyg nesipiktina. Tačiau tie žmonės, kurie neateina, tarsi parodo savo poziciją. Atsiranda daugybė priežasčių, kurios sutrukdo ir savivaldybės tarnautojams, ir mokytojams, verslininkams, ūkininkams, moksleiviams ir daugybei kitų susirinkti ten, kur mes renkamės dėl Tėvynės, dėl žinojimo, pažinimo, supratimo.
Po pietų buvau P. Barono – Briedžio sodybvietėje, žengiau šilo keliais, stabtelėjau prie pirmojo Butėnų partizanų bunkerio daubos.
Slėptuvės būta didelės, ir dabar žiojėja gili duobė, daugiau negu trisdešimties metrų tunelis, kuris vedė prie keliuko. Pavasinčiais, per pušynus ir gelstančius beržynus, senuoju vieškeliu per Sausalaukę sugrįžau į krašto sostamiestį Svėdasus.
