Buvęs Anykščių meras, verslininkas Darius Gudelis ir jo žmona, televizijos žurnalistė Neringa Skrudupaitė - aistringi keliautojai. Ši nuotrauka iš Namibijos, kurioje jie lankėsi prieš Naujuosius metus.
Buvęs Anykščių rajono meras, 42 metų Darius Gudelis – jau dešimt metų versle. 2006-aisiais jis įsteigė viešųjų ryšių įmonę „VIP communications“. Iki verslo jis spėjo padirbėti Anykščių rajono meru, paskui – Prezidento Valdo Adamkaus patarėju. 2001-aisis, kai po interpeliacijos Leonui Alesionkai D. Gudelis išrinktas Anykščių rajono meru, jam dar nebuvo 27-erių. Į Lietuvos rekordų knygą D. Gudelis buvo įrašytas kaip jauniausias ir aukščiausias (196 cm) meras.
D. Gudelis yra vedęs žinomą televizijos žurnalistę Neringą Skrudupaitę, gyvena Vilniuje. Yra Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo bendrasavininkis, Regionų krepšinio lygos prezidentas. Viešai D. Gudelis paskutinį dešimtmetį šmėžuoja retai, jo interviu šalies žiniasklaidai taip pat nėra dažni. Verslininkas tikino, kad viešumas ir buvimas didelėse kompanijose jam niekad neteikė malonumo.
– Regis, esate sėkmingas žmogus – pasiekėte politikos aukštumas, buvote jauniausiu šalies meru, Prezidento Valdo Adamkaus patarėju, dabar turite gerai „įsuktą“ verslą. Jūsų įmonė „VIP communications“, ko gero, dabar yra įtakingiausia šalies viešųjų ryšių bendrovė. Koks kitas gyvenimo etapas? Beje, ar perėjimas iš politikos į verslą buvo sunkus?
– Taip. Esu sėkmingas žmogus, turiu mylimą žmoną, turiu sveikus tėvus, turiu gerą komandą darbe, turiu kokybišką gyvenimą. Mano galva, tai yra svarbiausi dalykai. Perėjimas iš politikos į verslą buvo labai natūralus. Aš nėjau į tokį verslą, kuris kardinaliai skiriasi nuo mano ankstesnės veiklos – nepradėjau gaminti batų ar vystyti nekilnojamojo turto projektų. Prekės ženklų ar organizacijų komunikavimas su visuomene, tikslinėmis grupėmis, iš esmės nedaug nuo politiko darbo skiriasi. Jei pažiūrėt iš žiniasklaidos pusės, Edmundas Jakilaitis būtų puikus Lietuvos prezidentas, o Monika Garbačiauskaitė – tikrai gera Seimo pirmininkė. Šiandien žurnalistų ir politikų barikadų pusės bendraujant su žmonėmis gal ir skirtingos, bet veikimo laukas bendras.
– Turbūt jau dirbdamas Anykščiu meru jautėte, kad turite talentą formuoti įvaizdį ne tik sau, bet ir kitiems?
– Kiekvienam darbe labai svarbu girdėti, ką nori tau žmogus pasakyti, įvertinti, perprasti… Kalba ne tik apie viešuosius ryšius, bet ir apie verslo valdymą, kolektyvą, finansus. Sakykim, geras žurnalistas ne visada gali būti geras redaktorius arba geras direktorius. Aš šiuos du dalykus atskirčiau. Veiklos sritys – komunikacija, rinkodara – kaip sritys buvo man artimos. Mano verslo valdymo pradinis žinių portfelis buvo sukrautas dirbant Anykščių meru – nuo finansinių, buhalterinių dalykų iki švietimo, socialinių ar komunalinių reikalų. Labai platus spektras dalykų, į kuriuos būdamas meru turi gilintis, aišku, jei nori gilintis.
– Kol buvote politiku – buvote dėmesio centre. Dabar esate lyg ir užkulisiuose, viešumoje Jūs matomas retai. Retai duodate interviu, retai šmėžuojate televizijoje. Sąmoningai siekiate būti savotiškame šešėlyje? Net „VIP communications“ internetiniame puslapyje save pristatote ne direktoriumi, generaliniu direktoriumi, o pirtininku…
– Esu laisvas žmogus. O kai esi laisvas, turi galimybę rinktis tai, ko tu nori, kas tau patinka, ir gyventi kokybišką gyvenimą taip, kaip jį supranti. Turiu atvirai prisipažint, kad ir būnant politikoje dalyvavimas viešuose renginiuose man nebuvo pats mieliausias dalykas. Man patinka bendrauti su žmonėmis, bet buvimas didelėse auditorijose atimdavo daug energijos. Stengdavausi įsigilinti, įsitraukti ir paskui jausdavausi labai pavargęs. Man kur kas maloniau buvo sėdėti prie stalo ir gilintis į dokumentus. Ką nuolat ir darydavau. Smagiausios valandos savivaldybėje būdavo tada, kai visi išsiskirstydavo, o aš likdavau vienas savo kabinete. Ir galėdavau knistis popieriuose ir skaičiuose. Tad dabar tas pasirinkimas labai natūralus – nebūti didesnėje minioje. O dėl mano pareigybės … Į pirtį daugiau 4-5 žmonių nesutelpa, tai yra komforto zona. Pirtyje gali išsiperti, kitus išperti. Kažką paglostyti, kažkam stipriau vanta užploti… Jei apie verslą kalbėti rimtai, tai įmonėje aš jau daugiau nei penkeri metai neatlieku kasdienių administravimo darbų. Yra žmonės, kuriais pasitikiu, kurie su manimi dirba jau ilgus metus ir jie tas funkcijas atlieka. O plakimas pirtyje, tai tik gero norint…
– Kam įdomiau kurti viešųjų ryšių strategijas – verslininkams ar politikams? Ar yra veiklų, veiklos sričių, kurias atliekate tik dėl pinigų? Kokį savo projektą laikytumėte sėkmingiausiu?
– Su politikais mes dirbame tiktai per rinkimų kampanijas. Tai daug energijos ir resursų reikalaujanti veikla, apimanti platų priemonių spektrą… O darbas su verslu, su partneriais, su klientais yra nuolatinis darbas. Man asmeniškai darbas su verslu yra kur kas įdomesnis, dinamiškesnis. Politikoje esu beveik dvidešimt metų, nuo to laiko, kai Sauliui Nefui gal 1997-aisiais talkinau rinkimų kampanijoje. Nuo to laiko rinkimuose vienaip ar kitaip dalyvauju. Negali sakyti, kad tai yra rutina. Vidinės ir išorinės aplinkybės skiriasi, bet mano galvoje šita veikla tampa standartizuota, dėl to nebėra pažinimo džiaugsmo – žiūri kaip į produktą, kuriuo turi sudominti žmones. Šiuose rinkimuose mes su „valstiečiais“ dirbome, Prezidento rinkimuose – su socialdemokratu, prieš tai Seimo rinkimuose, man regis, su konservatoriais, dar prieš tai – su liberalais. Patirtis kaupiasi ir atsiranda tam tikri standartai.
– Viešųjų ryšių bendrovė tuo pat metų negali dirbti dviem partijom ar skirtingų partijų kandidatams?
– Gal kas ir gali… Mes taikome standartą, jog turi būti įsitraukęs ir atsidavęs klientui, dirbti tik jam.
– Ar yra veiklos sričių, kurias atliekate tik dėl pinigų?
– Aš nieko gyvenime nedarau tik dėl pinigų. Tarp mūsų klientų niekad nebuvo nei Darbo partijos, nei partijos „Tvarka ir teisingumas“.
– Kokį savo projektą laikytumėt sėkmingiausiu?
– Dabar vienu metu dirbame gal su 40 klientų. Dar daugiau projektų, iš kurių kiekvienas yra svarbus, įdomus. Ne kiekviename tų projektų pats dalyvauju asmeniškai, bet kiekvienas klientas ar produktas padeda tavo žmogui augti ir tobulėti. Gal mano geriausias projektas – užaugę darbuotojai. Neretai imame praktikantus iš universiteto ir juos auginame. Per tuos dešimt metų tikrai yra gerų žmonių užaugę. O pats nutrūktgalviškiausias projektas – „Europos krepšinio čempionato Lietuvoje metu organizuota 50-ies tūkstančių kamuolių mušinėjimo vienu metu akcija. Surinkti ir suvaldyti tokias minias žmonių 6 didžiausiuose miestuose buvo avantiūrų avantiūra…
– Lapkričio mėnesį šventėte „VIP comunitations“ dešimties metų jubiliejų. Dalyvavo verslo, žiniasklaidos, politikos elitas. O būsimasis premjeras Saulius Skvernelis įteikė plakatą su užrašu „gero Jūsų darbo auka“. „Valstiečiai“ yra Jūsų produktas? Ar vis dėlto didžiausi dėl pergalės rinkimuose nuopelnai yra patiems „valstiečiams“?
– Didžiausią įtaką rinkimų rezultatams turėjo rinkėjas, atėjęs ir nusprendęs… Susiklostė labai palankios tokiam formatui išorinės aplinkybės, t.y. rinkėjų nuotaikos. Ramūnas Karbauskis – turbūt geriausias štabo vadovas arba politinės kampanijos organizatorius, su kuriuo man teko dirbti: sprendimo priėmimų operatyvumas, įsigilinimas, laiko planavimas. Ir tandemas R. Karbauskis – Saulius Skvernelis, jų pasidalinimas vaidmenimis, nekonkuravimas viduje, davė didžiulį efektą, leido planuoti. Paprastai partijose būna ne tandemai, kur abu mina, vienas gal pirmam etape, kitas geriau antram etape, o konkurencija ar net konfrontacija.
– Esate RKL prezidentas, „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo dalininkas. Kas Jums krepšinis – saviraiškos forma, investicija, pomėgis?
– Daugiau nei pomėgis. Gyvenime esu nuoseklus. Ir kelionės po pasaulį nuo mokyklos suolo, ir krepšinis, ir kita veikla… Aš nesiblaškau. Krepšinis man daugiau nei pomėgis, tai mano gyvenimo dalis. Kadangi kojos nebelaiko aikštelėje, tai kažkur kitur stengiuosi save išnaudoti ir padėti. Džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti Regionų krepšinio lygoje. Savaitgalį tik grįžus po kelionės Afrikoje buvo turas į pajūrį – aplankiau Kretingos, Gargždų, Klaipėdos komandas. Pagrindinis lygos rėmėjas buvo atskridęs specialiai iš Švedijos pažiūrėti rungtynių. Šis dalykas man įdomus, jam negaila energijos ir laiko.
– Pats esate žaidęs už Anykščių „Puntuką“, kai mūsų miesto komanda rungtyniavo antroje pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygoje. Dabar Anykščiai neturi net trečioje lygoje rungtyniaujančios krepšinio komandos. Apskritai Anykščiuose nėra nė vienos žaidimų komandos, rungtyniaujančios Lietuvos čempionatuose. Gal ir nereikalingi tie žaidimai?
– Nemanau, kad Anykščiai žemesnio lygio miestas nei Seda, Kuršėnai, Kaišiadorys, Rokiškis… Iš viso RKL-e yra 41 komanda. Anykščiai turi gerą salę, senas tradicijas. Manau, čia greičiau kažkokie asmeniniai nesusipratimai. Mes kalbame ne tik apie žaidimą savo smėlio dėžėje, bet ir apie Anykščių vardo garsinimą. Ne tik sporte, bet ir kultūroje nesigirdi Anykščių, norėtųsi girdėti daugiau.
– Saulius Nefas, Leonas Alesionka, Darius Gudelis, Alvydas Gervinskas, Sigutis Obelevičius, Kęstutis Tubis… Čia Anykščių merai, surikiuoti chronologine tvarka. Nekorektiškas klausimas – jei reikėtų Anykščių rajono vadovus rikiuoti pagal progresyvumą, jų naudą rajonui, ką rašytumėt pirmuoju.
– Saulius Nefas ir Leonas Alesionka buvo tie žmonės, kurie geriausiai atliko atstovavimo rajonui funkciją. Meras – kaip valstybės prezidentas. Jis yra veidas, kuris pristato savo kraštą. Jo vaidmuo svarbus pritraukiant investicijas, šalies valdžios dėmesį, turistus. Bandydamas gauti valstybinį finansavimą ar kažkokias lengvatas, tu turi parduoti, pristatyti, garantuoti. Manau, S. Nefas ir L. Alesionka buvo tie lyderiai, kurie geriausiai šį vaidmenį atliko. Saulius užkliuvo už to šilumos projekto. Nemanau, kad ten buvo kažkokie negeri dalykai, čia iš to perdėto entuziazmo. Leonas taip pat buvo puikus strategas „į išorę“, kuriam gal truputį pritrūko socialinio jautrumo. Vis dėlto manau, dar ir dabar bet kuris iš jų puikiai susitvarkytų su mero darbu.
– Buvusiam Anykščių merui turbūt įdomu, kas vyksta Anykščių politikoje. Ką manote apie Anykščių valdžios krizę? Pats esate buvęs revoliucionieriaus amplua, meru tapote po interpeliacijos Leonui Alesionkai. Kokias matote dabartinių Anykščių „sukilėlių“ klaidas?
– Man sunku čia kažką pakomentuoti, nesu įsigilinęs ir nelabai tų žmonių pažįstu, kurie čia kažką kuria. Tačiau jeigu Lukas Pakeltis turi bent pusę savo amžinatilsį tėčio padorumo, pozityvumo ir energijos, tada viskas gal ir gerai.
– Dabartinė merų rinkimo ir jų nušalinimo sistema Jums neatrodo keista? Merą nušalinti taip pat sunku kaip ir Prezidentą?
– Manau, kad sistema yra labai gera, nes reikia turėti lyderius. Bet prie tos sistemos reikia priprasti. Pirmą kartą taip merus rinko, pabus jie ketverius metus, tada ir pamatys žmonės, koks meras turi būti, kokių savybių jam reikia. Ir savivaldybių tarybose susidėlios pavaldumo, santykių struktūra. Patys merai supras, kam juos rinko, kokios jų funkcijos. Nereikia piktnaudžiauti tomis ūkvediškomis galiomis, merui svarbiausia įkvėpti, burti ir telkti.
– Vadovavimą Anykščiams atsimenate su nostalgija?
– Ne su nostalgija. Bet tai buvo geras, įdomus periodas, labai vertingas man, kaip besiformuojančiai asmenybei, kaupiant patirtį, pažįstant žmones bendrąja prasme. Regis, Afrikoje išgirdau mintį – jei neprisimeni, iš kur tu, vadinasi, tavo sieloje yra skylė.
– Kokia Jums geriausia vieta Anykščiuos?
– Tėvų namai. Mėgstu Arklio muziejų. Dar – Voruta…
– Ar sugadins Vorutą, pastatę pilį?
– Ne. Bet ne miestas, ne valdžia ją turi statyti, o verslas. Nes kai valdžia stato, tai paskui nežino, ką su tuo statiniu daryti. Ne tik rąstus juk reikia sunerti, reikia, kad tai būtų objektas, kuris reprezentuoja ir kuris uždirba. Ir ne tik pinigus uždirba, bet ir šlovę… Gerai, kad kažkas vyksta. Aš už veiksmą.
– Pats esate diplomuotas geografas, Jūsų žmona, žurnalistė Neringa Skrudupaitė, televizijose vedė kelionių laidas. Tad natūralu, kad šeimos pomėgiu turėtų būti kelionės? Esate kelionių maniakai? Kokį kelionių formatą paprastai renkatės?
– Grįždami iš paskutinės jau nusipirkome naują knygą kitai kelionei planuoti. Tik ką keliavome po Namibiją, Botsvaną ir Zimbabvę. Per 3,5 savaitės 7 tūkstančius kilometrų dviese išsinuomotu automobiliu nuvažiavome. Toks keliavimo būdas yra pats įdomiausias. Kuo mažiau kompanijoje žmonių, kuo intensyvesnis maršrutas, kuo daugiau gamtos.
– Visuose žemynuose jau esate buvę?
– Antarktidoje dar ne… Bet pingvinų ir Namibijoje yra.
– Prieš metus buvote Madagaskare. Ar teisus buvo Kazimieras Pakštas, ten nusprendęs Dausuvą įkurti?
– Dabar ten Antananarivu. Labai lietuviškai skambantis miesto, kuriame gyvena 8 milijonai ir nėra nė vieno šviesoforo, pavadinimas. K. Pakštas buvo, matyt, įsigilinęs į Madagaskaro gyvūniją. Madagaskaras – vienintelė teritorija, kur nėra nuodingų roplių ir stambių kačių. Nėra plėšrūnų. Štai dėl to galėtume gyvent ramiai. Na, ir lemūrai su baobabais – privalumas.
