LRT kultūros turinio vyriausioji redaktorė, prieš tai ketverius metus buvusi diplomatė Kinijoje, o praeitą rudenį sutikusi vadovauti Anykščių rajono kultūros tarybai, Agnė BILIŪNAITĖ, gruodžio mėnesį atšventusi 42-ąjį gimtadienį, gimė Utenoje, tačiau užaugo Anykščiuose. Baigusi Jono Biliūno gimnaziją, ji pasirinko tuo metu Vilniaus universitete pirmą kartą atsiradusias Orientalistikos centro Lyginamąsias Azijos studijas. 2006-aisiais baigė Vilniaus dailės akademijos UNESCO katedroje kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūrą. Kultūros organizatorė A. Biliūnaitė mielai sutiko mintimis pasidalyti su „Aukštaitiško formato“ skaitytojais.
– Jei neklystu, esate klasiko Jono Biliūno giminaitė. Kada suvokėte šios giminystės prasmę, gal tai įtakojo meilę literatūrai, gimtinei, gal paskatino imtis plunksnos?
– Genealoginis medis, kultūrinis kontekstas, praeitis, senelių ir prosenelių patirtys visada buvo ir yra labai įdomu. Liūdna, kad Lietuvoje nuolat patirdami tokią skersvėjuotą istoriją, mažai kas galime papasakoti apie savo kilmę giliau nei porą-trejetą kartų atgal. O jeigu pavyko išsaugoti prosenelės austą lovatiesę, tai prilygsta dvaro paveldėjimui. Štai neseniai „Literatūroje ir mene“ skaičiau pažįstamo įspūdžius iš Pietų Korėjos nacionalinio muziejaus, kuris kaupia asmenines paprastų korėjiečių relikvijas, šimtmečius per kartas išsaugotus reikšmingus buities daiktus. Tai stiprina ir pratęsia juos pačius, kaip tautą. Panašių projektų atsiranda ir Vilniaus bei Kauno muziejuose. Vadinasi, visiems mums svarbu tęstis laike per materialius objektus ir per pasakojamas istorijas. Grįžtant prie jūsų klausimo – taip, rašytojas Jonas Biliūnas buvo mano proprosenelio brolis, bet akivaizdu, kad tai nedarė jokios įtakos, tiesiog suteikė pavardę. Pralinksmino jūsų frazė „imtis plunksnos“. Ji man pasirodė dar tolimesnė, nei giminystė su literatūros klasiku. Bet tada prisiminiau, kad pirmus eilėraščius dešimtajame dešimtmetyje parašiau… tėčio spausdinimo mašinėle. Tad gal ir iki plunksnos ne taip jau toli, kai pagalvoji.
– Kai baigėte gimnaziją, manau, dauguma jūsų amžiaus jaunuolių rinkosi studijuoti tuo metu madingą vadybą, informacines technologijas, tarptautinius santykius. Jūsų kryptis buvo Azija. Ryžotės mokytis kinų kalbos, metus studijavote Taivanyje. Nepritrūko drąsos palikti Lietuvą, artimuosius, o gal kaip tik ten buvo svajonės išsipildymas?
– Norėjau mokytis visą pasaulį. Mano mylimiausia pamoka buvo geografija, su didžiausia meile prisimenu geografijos mokytoją Astą Taurelienę, kuri mums, turbūt šeštokams, surengė vasaros ekspediciją, per kurią iš natūros braižėme kaimo žemėlapį, pasidarytais įrankiais matavome kalvų aukštį virš jūros lygio, kasėme dirvožemio sluoksnius. Namuose, mamos bibliotekoje nuolat atsirasdavo knygų apie senąsias civilizacijas, pasaulio kultūras, menus. Devintoje klasėje buvau sugalvojusi tapti Egipto archeologe. Tad įstoti į Orientalistiką man atrodė ganėtinai nuoseklu. O kas dėl drąsos – labiau bijau nepatirti visos pasaulio įvairovės, nepažinti skirtingų žemynų, šalių, neaplankyti visų pasaulio miestų.
– Dar studijų metais dirbote parodų kuratore, vėliau – savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, Lietuvos rašytojų sąjungoje. O tada – netikėtas šuolis į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą – parašėte libretą operai „Dviskaita“ (pastatyta 2008 metais). Lietuvos rašytojų sąjunga išleido jūsų eilėraščių rinkinį „Miegantys sufleriai“, po kelerių metų išėjo jūsų iš kinų kalbos išverstas Nobelio premijos laureato Gao Xingjian romanas „Dvasios kalnas“. Dirbote Nacionaliniame projekte „Kūrybinės partnerystės“, ieškojote, kaip kūrėjo mąstymą ir veikimo būdą pritaikyti mokyklose. Stebėtinas universalumas, pažintys, sukauptos patirtys ir žinios. Buvote pirmoji Lietuvos kultūros atašė Kinijoje bei Pietų Korėjoje.
– Na, man mano gyvenimas atrodo visai logiškas. Posūkiai ir aplinkkeliai galiausiai vis tiek sueina į tą patį domėjimosi lauką: kultūrą plačiąja prasme, kaip ji veikia žmogų, visuomenę, civilizacijas, kokios jos išraiškos formos, kodėl žmogus be jos negali. Man patinka nuolat patirti visokiausias kultūros, meno formas. Ir visi skirtinti darbai, kuriuos teko dirbti, vienaip ar kitaip skatino kultūros sklaidą, kultūrinius mainus, kultūros analizę. Ar tai būtų kūrėjų mąstymo ir veikimo principų pritaikymas mokyklose, ar naujų literatūros formų paieškos, jungiant eilėraštį ir videomeną, ar darbas prodiuserių komandoje, padedant kūrybinei komandai sukurti ir pastatyti didžiulius operos spektaklius. Man patinka ištyrinėti ir perprasti kiekvieną kultūros, meno šaką atskirai, kas ji yra, kaip ji veikia, padėti ją geriau suprasti, patirti kitiems. Atskirai noriu pasidžiaugti ypatinga patirtimi „Kūrybinių partnerysčių“ komandoje. Šis projektas ir toliau sėkmingai veikia, tiesa, dabar vadinasi „Kūrybinių jungčių“ asociacija. Jų siūlomas paslaugas švietimo ir kultūros įstaigoms drąsiai rekomenduoju, nes tai yra žmonių įsitikinimus ir rutininius veikimo modelius keičianti patirtis. Ten dirbdama suradau fantastiškų draugų, ir iki pat dabar jaučiuosi esanti didžiulės, visą Lietuvą apimančios kūrėjų genties dalimi.
– Ketveri metai Kinijoje – nuo 2015-ųjų iki 2019-ųjų. Kas labiausiai stebino, įsiminė, pavyko ar ne užmegzti ilgalaikius kultūrinius santykius su šia šalimi, ar jie nesugriuvo, Lietuvai pripažinus Taivano nepriklausomybę, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje? Ar išliko ten draugų, su kuriais tiltai nesugriuvo?
– Darbas Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje buvo didžiulė ir nepakartojama patirtis. Kartu su visu Lietuvos kultūros lauku nuveikėm tikrai daug, į Pekiną, Šanchajų, Šenženį, Wudženą, Tiendziną, Honkongą nuolat keliavo lietuviški dramos ir šiuolaikinio šokio spektakliai, klasikinės muzikos atlikėjai prisistatė svarbiausiose Kinijos scenose, didžiulė Lietuvos šiuolaikinę dailę pristatanti paroda buvo surengta Nacionaliniame Kinijos dailės muziejuje, išversta ir išleista keletas knygų, parodyta lietuviškų filmų, partnerių Kinijoje ieškojo Lietuvos popmuzikos, dizaino, architektūros ekspertai. Neabejoju, kad Lietuvos kūrėjai ir organizacijos iš to laimėjo neįkainojamą patirtį, pažvelgė į save iš šono, patyrinėjo milžinišką ir labai skirtingą nuo Vakarų pasaulio meno rinką, kai kas netgi išgyveno finansiškai pelningą gastrolių maratoną, kai kam kilo naujų kūrybinių idėjų, daug kas įgavo drąsos bandyti toliau ir plačiau. Žinoma, prieš keletą metų leisdama atidaryti Taivaniečių atstovybę, Lietuva užsitraukė Kinijos nemalonę, dėl ko buvo užšaldyti ne tik verslo, bet ir kultūriniai ryšiai. Nutrūko jau įsibėgėjusi kultūrinė apykaita. Šiandien žiūriu į tai su distancija. Kinija gyvena daug didesniais laiko matais – dešimtmečiais, šimtmečiais, tūkstantmečiais. Kai santykiai atšils (o taip vis tiek anksčiau ar vėliau nutiks), bus galima vėl grįžti ir toliau pratęsti jau turint bendrą istorinę patirtį, konkrečius pavyzdžius, nebe nuo nulio.
– Prisimenu, buvote „Anykščių – Lietuvos kultūros sostinės 2012“ ambasadore, ir štai šį rudenį Anykščių kultūros taryba jus išrinko šios tarybos pirmininke. Anykščiams tai džiugi žinia. Tai gal ryšys su Anykščiais niekada ir nebuvo atvėsęs?
– Anykščiuose gyvena mano tėvai. Kartais, kai grįžtu jų aplankyti, užsuku ir į vieną kitą kultūros renginį, pasivaikštau po miestą. Tai ir viskas. Žinoma, visada viena akimi seku, kas čia vyksta, keliaudama po kitas šalis vis palyginu Anykščius su man patinkančiais panašaus kalibro miestais. Deja, objektyviai žiūrint, Anykščiai dažniau pralaimi, nors savyje turi potencialo, neblogus pamatus, bet dar labai daug ką būtų galima čia patobulinti, sukurti, pakeisti, kad šis miestas augtų, kultūrinis gyvenima jame tirštėtų, kad dėl jo čia nuolat važiuotų žmonės iš kitų miestų ir šalių.
– Dirbate LRT kultūros turinio redaktore. Koordinuoti šios organizacijos kultūrinio darbo specifiką, ryšius su Lietuvos kultūros institucijomis, manau, ir jums nemenkas iššūkis. Ar atsiras laiko Anykščiams?
– Taip, LRT yra didžiulė medijų grupė, ją sudaro trys televizijos kanalai (LRT Televizija, LRT Plius, LRT Lithuanica), trys radijo stotys (LRT Radijas, LRT Klasika, LRT Opus), LRT portalas, Radioteka, Mediateka, Epika, aktyviai prižiūrimos paskyros socialiniuose tinkluose.
Džiaugiuosi, kad turiu daug erdvės ieškoti, bandyti ir įnešti naujovių. Mano darbas LRT prasidėjo nuo LRT Kultūros strategijos parengimo. Vėliau, siekiant ją įgyvendinti, inicijavau jau penktus metus skaičiuosiantį projektą „Žiemojimas su opera“, kurio metu Lietuvos žiūrovai turėjo ne tik galimybę kiekvieną žiemos sekmadienį žiūrėti įdomiausias operas iš svarbiausių pasaulio scenų su lietuviškais subtitrais, bet ir pasiklausyti specialiai jiems parengtų diskusijų, kurių metu ekspertai išnarsto kiekvienos operos kontekstą, istorines sukūrimo aplinkybes, atlikimo niuanus. Pasirodo, žiūrėti operą, sėdint ant savo namų sofos, gali būti net geriau, negu važiuoti jos pasižiūrėti į Vilnių ar skristi į Niujorką. Atrinkta ir parodyta daugybė įdomiausių dokumentinių filmų, žymių režisierių retrospektyvų, į radijo ir televizijos eterį atvesta naujų laidų. Praeitą vasarą inicijavau ir prodiusavau aštuonių koncertų ciklą „Vilnius 700. Muzikinė kelionė laiku“, kurio tikslas – koncertus filmuojant tarsi muzikinius klipus, kiekvieną Vilniaus šimtmetį atspindinčią muziką atlikti išlikusiame to amžiaus pastate – XIV amžiaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, XVII amžiaus Basųjų karmelitų vienuolyne, XX amžiaus buvusiuose VRM kultūros rūmuose ir pan. Rugsėjį vykusiame 60-jame Tarptautiniame Golden Prague televizijų festivalyje vienas iš šių koncertų, skirtas XXI amžiui, buvo pripažintas geriausiu šių metų koncerto įrašu. Koncertas nufilmuotas „Green Hall“ verslo centre, trijų jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūrinius atlieka šiuolaikinės muzikos ansamblis Synaesthesis bei šokio teatras LowAir. Festivalyje varžėsi koncertai, spektakliai ir muzikiniai dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Tad jame nugalėti buvo ypatinga akimirka, sustiprinusi jausmą, kad galime būti įdomūs pasauliui, ir tikrai turime ką pasiūlyti, nepaisant daug mažesnių biudžetų.
O kas dėl jūsų būgštavimo, ar atsiras laiko Anykščiams, tai manau, laikas parodys. Vadovaujuosi taisykle – kas daugiau daro, tas daugiau ir padaro. Man patinka visada turėti keletą veiklos krypčių, keletą skirtingų projektų. Tai padeda atsitraukti, atpalaiduoti smegenis ir, bestrateguojant kažką visai nesusijusio, sugalvoti naujų idėjų tam, nuo ko atsitraukiau. Be to, patirtis Anykščių kultūros taryboje leis iš arčiau patyrinėti, kaip ir kas ir kodėl vyksta ar nevyksta kultūros lauke regione, mažame mastelyje. Man patinka perjunginėti optiką nuo žmonijos prie žmogaus, nuo kultūrinių tiltų tarp valstybių iki tiltų tarp Anykščių ir Anykščių rajono miestelių.
– Anykščiuose verda ne tik kultūrinis gyvenimas, bet ir su juo susijusios aistros, taigi lengva nebus. Manau, turite nuomonę, kur link turėtų sukti Anykčių kultūra. Ką manote apie rašytojų kalnelio projektą, jo stabdymą ir kitas kultūrines Anykščių aktualijas?
– Visų pirma, man įdomu išanalizuoti visą Anykščių rajono kultūros žemėlapį. Identifikuoti, kiek ir ko ir kur yra, veikia, telkiasi, kas ir kur ir kodėl neveikia, nevyksta, stringa. Susipažinau su Anykščių kurortizavimo strategija, manau, kad tai labai reikšmingas dokumentas, kuris neabejotinai gali padėti Anykščiams pereiti į kitą kokybinį lygmenį. Tačiau be to būtinai reikia parengti naują Anykščių rajono kultūros ir meno plėtros programą, kuri padėtų tiek miesto Savivaldybei, tiek čia dirbančioms kultūros organizacijoms, tiek patiems miestiečiams, rajono gyventojams veikti kryptingiau. Kultūros taryboje išties gausu puikių profesionalų, ir nors turėjome tik keletą susitikimų, bet esu įsitikinusi, kad visi nusiteikę padirbėti iš peties, visi yra Anykščių fanai ir serga už šio miesto sėkmę. Aš asmeniškai manau, kad Anykščiams reikia kompleksinės kultūros lauko diagnozės ir aiškaus strateginio plano, kaip ir ką ir kas turėtų daryti, kad situacija pagerėtų. Svarbu Anykščiams atsigręžti į savo istorines asmenybes, ypač moteris, kurių šiandieniame miesto naratyve beveik nesigirdi. Drąsiai pažvelgti į save kitų akimis, daugiau diskutuoti su skirtingų sričių ekspertais iš kitų Lietuvos miestų, peržiūrėti bendradarbiavimo su nacionalinėmis ir užsienio kultūros ir meno orgnizacijomis praktiką. Keliaudama po užsienį, labai mėgstu „flaneurinti“ (klajoti be tikslo) po miestus: užsukti į seną knygyną ir nusipirkti vietinio rašytojo knygą, išleistą angliškai, ilgai gurkšnoti rūšinę kavą, kartu skanaudama garsų tos vietos desertą, už lango stebėdama gatvės gyvenimą, iš vietinio pašto išsiųsti atviruką namiškiams, aplankyti vietos muziejų, užsukti į šiuolaikinio meno galeriją, paklajoti gatvelėmis, ieškant skirtingų amžių architektūros, ypač šiuolaikinės ar modernistinės, aplankyti skirtingų konfesijų maldos namus, nufotografuoti ryškesnius dizaino ir monumentaliosios dailės objektus, netikėtai aptikti nuorodas į čia gyvenusias asmenybes, vakare apsilankyti teatre, koncertų salėje, kino teatre, operoje. Jeigu mieste ar miestelyje galiu štai taip praleisti bent tris dienas, žinau, kad toks miestas yra tikrai gyvas. Labai norėčiau, kad Anykščiai irgi būtų toks miestas, nes iš tokio miesto nebesinori išsikraustyti.
Beje, sausio 5-ąją Anykščių koplyčioje Anykščių rajono tarybos nariai Kultūros tarybos posėdyje susitiko pasikalbėti su penkiomis svarbiausiomis ir didžiausiomis Anykščų kultūros organizacijomis: kultūros centru, muziejumi, biblioteka, menų centru ir menų inkubatoriumi. Net septynias valandas užtrukęs dialogas su kultūros lauku buvo labai naudingas, identifikuojant problemas, įžvelgiant naujas galimybes, aptariant įstaigų potencialą, įvardijant sritis, kuriose organizacijos dubliuoja viena kitą, o kur trūksta iniciatyvos ar kompetencijos. Visa tai labai pasitarnaus, rengiant apmatus būsimai Anykščių kultūros strategijai. Esu labai dėkinga organizacijų vadovams ir kūrybiniams darbuotojams, kurie rado laiko šiam susitikimui tą iš tiesų labai šaltą dieną. Taryba planuoja toliau tęsti susitikimus su Anykščių kultūros, švietimo, turizmo, nevyriausybinio ir privataus sektoriaus lauku, dirbančiu su kultūros turiniu. Miestui, kuris norėtų tapti tikru kultūros kurortu, reikia aiškios krypties, ambicingų tikslų, originalių idėjų ir ryškesnio kūrybinio proveržio. O tai įmanoma pasiekti tik susitelkus ir dirbant išvien. Tikiu, kad naujoji Kultūros taryba gali prie to prisidėti.
Turbūt dar labiau prisigirti ir susireikšminti nebeįmanoma – atrodo kaip kultūros politikos mega žvaigždė, nors iš tikrųjų yra priešingai.