Praeitą savaitgalį daugiau nei trys dešimtys žygeivių išbandė piligriminio kelio Comino Lituano aukštaitiškos atšakos takus Anykščių krašte. Šventkelionių mėgėjų žygio takai šį kartą driekėsi nuo Svėdasų iki Anykščių. Šimonių girios vieškeliais, pokario partizanų takais, ežerų ir Šventosios upės pakrantėmis išsidriekęs, kultūriniais ir gamtos paminklais turtingas kelias keliautojus sužavėjo. Tikėtina, kad artimiausiu laiku takas bus pažymėtas tipiniais Comino Lituanus žymenimis su piligrimiškos kriauklės simboliais ir keliaujančių šiuo išskirtiniu taku nuolat gausės.
Comino Lituano Aukštaitijos atšakos kelias tarp Svėdasų ir Anykščių buvo išmaniai padalintas į du etapus, pusiaukelėje numatytos nakvynės vietos, kuriomis, beje, šioje bandomojoje kelionėje nesinaudota. Kadangi pirmoji atkarpa buvo gerokai trumpesnė ir lengvesnė, tai šeštadieniui pasirinktas ilgesnis maršrutas iš Mikierių, Inkūnų į Anykščius. Jau penktadienio vakarą žygeiviai susirinko į keliautojų jau pamėgtą Salų dvarą Rokiškio rajone, o šeštadienio ryte išvyko į Mikierius. Ten palikę automobilius nusileido į Šventosios slėnį, kabančiu lieptu persikėlė į kitą upės krantą, stabtelėjo Inkūnuose – čia šaltinis, reto grožio ir jaukumo Švč. Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia. Ramuldavos miškų smėliakeliais žengė iki Lašinių, peržengė Taurožės upelaitę, vieškeliuku žygiavo iki Vertimų, o po to per Beržoniškį, Ramaškonis pasiekė Šventosios tiltą ties Andrioniškiu. Stabtelėjo atokvėpio miestelyje. Po to suskilo į du būrelius: vieni pasirinko kelią per Latavos mišką dešiniuoju, o kiti – per Niūronis, kairiuoju Šventosios krantu. Jų kelias driekėsi šviesiais šilų vieškeliais, su džiugiu atokvėpiu, Arklio muziejaus kiemelyje. Po to Variaus, Elmos upelių slėniais, pasižvalgant į Šv. Jonams pašvęstus koplytstulpius. Patogus eiti kelias, taip pat ir palei plentą besidriekiantis dviratininkų – pėsčiųjų takelis. Tada jau Anykščių priemiesčiai, geležinis geležinkelio tiltas per Šventąją ir baigiamoji valandėlė Siaurojo geležinkelio istorijos muziejuje. Kur veikiai susirinko ir dešiniojo kranto užžėlusius smėliakelius, mažųjų upelių – Latavos ir Bebės – kanjonus įveikę, net Safari parko bei pramoninio Anykščių miesto pakraščio vaizdais pasigėrėję keliautojai.
Antroji diena prasidėjo pažintimi su istorine Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, grafų Marikonių koplyčia – mauzoliejumi, šventoriaus paminklais. Po to keliautojai senuoju vieškeliu išėjo Bajorų link. Stabtelėjo prie grafų Marikonių koplytėlės senųjų vieškelių kryžkelėje, aplankė pokario partizanų kapus pušynėlyje, tiesiu tiesiausiu keliu pasiekė Čiukus. Elegantišku lieptu peržengė Jaros upelaitę, prisiminė šlovingą tos vietos istoriją, čia klestėjusius malūnus, lentpjūvę, brolių Šukių terpentino gamyklą. Šimonių girios vieškeliu patraukė Šilagalių link, ties buvusios girininkijos – Naujosios pasodos – kryžkele pasuko į kairę, stabtelėjo prie buvusio Algimanto apygardos bunkerio, vado Antano Starkaus Montės ir jo kovotojų žūties vietos Priepado ežero pakrantėje. Šiek tiek išklydę iš tiesiausio kelio, po to smagiu vingiu mažesniais vieškelėliais: tarp melsvųjų ežerų, pro Dienionis, šilo smėliakalniais vėl sugrįžo į didįjį vieškelį ties Puroniškiu. Iš ten jau greitai pasiekė Baltupį bei nuostabiąją Mikierių kilpą su reto grožio stačiais aukštais smėlio krantais, kur ir baigė savaitgalio žygį.
Dalyvavo trys dešimtys, daugiausiai pusamžių, moterų ir vyrų iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio bei Rokiškio. O svarbiausiojo vedlio misija teko rokiškėnui Algimantui Šablinskui. Pasak patyrusio keliautojo, o nūnai ir piligrimo, šio formuojamo Cominus Lituano kelio atkarpa, ko gero, pati gražiausia: auksiniais smiltynais švytinti, kvapniais šilais apkaišyta, ežerų ir Šventosios melsvumu paženklinta. Piligrimų kelias besidriekiantis nuo Biržų į Rokiškį, o iš ten į Salas jau turi 11 paženklintų ir aprašytų etapų, kurių trumpiausias 13, o ilgiausias net 33 km (pažymėtina, kad pagrindinis piligrimų kelias driekiasi virš 500 km, Aukštaitijos ašaka – 261 km, o Žemaitijos atšaka gerokai labiau išbaigta, jau yra nenutrūkstantis kelias nuo Pikelių, per Telšius, Sedą, Varnius, Tauragę, Šiaulius, Kėdainius, Kauną, Alytų ir mažesnes gyvenvietes iki pat Seinų – 415 km) Tikimasi, kad netrukus bus aprašytas bei paženklintas Salų – Svėdasų – Mikierių – Anykščių kelias. Iš mūsų rajono centro šventkelionių maršrutas greičiausiai vingiuotais vieškeliais ves iki Skiemonių, Alantos, Molėtų jau Vilniaus link arba suks į Dzūkiją, iš kur per palei Merkį, pro Perloją, Merkinę, Lazdijus pasieks istorinį Seinų miestą Lenkijoje ir įsilies į didįjį piligrimų kelią.
aš irgi mįsliu kad unt laikraščia tai labai gražiai viskas mūsū kraštotyrininką išraityta.
Ale paklaus tu bet kokį pašalieti žmogū Svedasys,-
a kur keliautajui gamtinį reikalų sustvarkyt nepažeidžiant nei savo orumo nei gamtos apsaugos taisykliu?
A kaip pre skaidriaja Alaušą ežera pavargusias kojas nusmazgot ar visū kūnū nusmaudyt ir dulkinas drapanas paskeist? Vat kad pre ežerą darmai rūdija bendruomenes treniruokliai stovintys parki tai visi mato, a nei pažadėtają ir laikraštį sklebtą mera prisidejimą dėl lieptą sukalimą nei persirengimui skirtu budu nėra jau gal desetkas metų teip….
Taigi kų ape svedasiškius pasakis VISI SAVI per liepas 15-os suvejimų? Sarmata vaidint kurortū unt Svedasų, kai tik kiaulydes srutū kvapu garsūs.