
Tarp šviesių šilų, kairiajame Šventosios upės krante, yra Inkūnų bažnytkaimis. Jauki nedidelė medinukė bažnytėlė, gal trys sodybos ir prie ūksmingo pušyno prigludę parapijos kapeliai. Kada jie įkurti, niekas tiksliai nebežino, bet dar XIX amžiuje dauguma gyventojų laidojosi didesnėse parapijų kapinėse, o tokiose kaip Inkūnų kapinaitėse daugiausia laidodavo mirusius vaikus ar neturtingus senolius.
Tačiau turtingas ir labai savo sodžių mylintis Inkūnų kaimo gyventojas Pranciškus Kisielius XIX amžiaus viduryje ragino apylinkės žmones laidotis ne parapinėse Svėdasų ar Debeikių kapinėse, bet Inkūnuose. Jis buvo labai pamaldus, palydint mirusį nešdavo kryžių ir giedodamas „Visų šventųjų litaniją“ eidavo eisenos priekyje. Numiręs ir pats buvo palaidotas šiuose kapuose. Jo sūnus Antanas buvo kunigas, svajojo, kad kada nors ir Inkūnuose bus pastatyta bažnyčia.
XX amžiaus pradžioje kapinaitės buvo aptvertos karčių tvora, augo daug pušų, beveik pačiame viduryje stovėjo medinė koplytėlė su meniškomis Kristaus, nešančio kryžių, Švč. Mergelės Marijos ir Nukryžiuotojo skulptūrėlėmis. Koplytėlė metams bėgant sunyko ir apie 1970 metus buvo nugriauta. Apie 1930 metus Legų Kulieša gyvenęs Amerikoje atsiuntė, rodos, 200 dolerių, už kuriuos Petras Lukauskas kapinaites aptvėrė metalinio tinklo tvora. Vėliau, 1939 metais, Inkūnų kaimo žemes skirstant į vienkiemius, kapinaitės buvo praplėstos – bažnyčios ir parapijos iniciatorė Anelė Šukienė dovanojo 17 arų žemės, Antanas Pavilonis paaukojo 5, o Petras Lukauskas 3 arus. Tą pridėtą dalį tik 1946 metais pašventino kun. Antanas Gružaus-kas. Nūnai kapinaitės aptvertos geltonai dažyta statinių tvora, yra dveji vartai – kuklia arka pasipuošę didieji ir mažieji – visai paprasti mediniai varteliai.
Kapinaitėmis rūpinosi ir veiklusis klebonas Sigitas Uždavinys. Jis vos ėmęs darbuotis apie 1970 metus pritraukė vaikų patarnauti Šv. Mišiose, suorganizavo bene dvylikos Mickūnų mokyklos mokinukų chorą, dėl to buvo labai nepatenkinta rajono valdžia bei kovingieji ateistai, kamavo mokytojus ir mokinių tėvus, laukė progos kunigą nubaust. Klebonas nieko nebijojo, klebonijoje katekizavo vaikučius, Pirmosios Komunijos šventė būdavo per patį vasaros gražumą, Šv.Vincento atlaidų metu, o po pamaldų ir iškilmių tėvams ir vaikams surengdavo bendrus pietus.
Kapinės tuo metu buvo panašios į tankų mišką – po šaknimis žemė išdegdavo, neaugdavo joks žolynėlis, tad kun. S. Uždavinys, nepasitaręs su valdžia, į talką pasikvietęs parapijiečius, tuos medžius iškirto. Tarybinis teismas vyko Puškino kolchozo kontoroje Lašiniuose. Teisėjas pasitaręs su tarėjais perskaitė nuosprendį: „Už savavališką miško kirtimą – pusė metų priverčiamųjų darbų.“ O tie darbai buvo miško kirtimas. Įvykdyti nustatytas darbo normas kunigui pradėdavo parapijiečiai. Žmonės kunigą mylėjo ir rėmė, susirinkdavo į kurią sodžiaus trobą ilgais rudens bei žiemos vakarais, ateidavo ir klebonas, šnekučiuodavosi, pasimokydavo šventų giesmių, padainuodavo.
Kapinėse yra labai senų Kisielių giminės paminklų, statytų XIX amžiuje. Sūnaus Antano pastatytas akmeninis su metaliniu, nūnai perlaužtu kryžiumi žymi 75 metų amžiaus sulaukusio ir 1885 metais mirusio Pranciškaus Kisieliaus kapą. Juozapotos Kisielienės paminkle iškaltas toks įrašas: „Pergyvenau dienas sawagražej žemės mielas. Vienu sunu teturejau, tas man ežion padėjo. Lauksiu aš ja swiecziu grabi gulinczia ant visu peecziu. Juozapota Kisweliene m. 1855 pergiw metu 63 praszo sukalbėt 3 Sweika Marija“. O Pranciškaus sūnaus Pranciškaus, buvusio 38 metų ir mirusio 1875 metais, kapą žyminčiame akmenyje iškalta: „Ne buwa man ant swieto wietos. Tolinos nog mani žmones. Pakirto smertis jaunas mano dienas. Praeinunti praszow malonies sukalbėt 3 Sweika Marija.“
Palaidota čia ir Inkūnų bažnyčios iniciatorė Anelė Šukienė (1875 – 1960). Stambaus Inkūnų žemvaldžio Stuko dukra ištekėjo už pagyvenusio debeikiečio Mykolo Šukio. Šukių šeima buvo pamaldi, dosniai rėmė Debeikių bažnyčios statybą, Anelė kasdien dalyvaudavo pamaldose. Apsigyvenus Inkūnuose į artimiausią bažnyčią tekdavo keliauti apie 10 kilometrų, bet uoli moteriškė nepraleisdavo nė vieno sekmadienio be Šv. Mišių. Taip keliaujant jai gal ir kilo mintis pastatyti bažnyčią Inkūnuose. Keistoka ji buvo moteriškė – dievobaiminga, taupi sau ir artimiesiems, tačiau dosni kunigams ir bažnyčiai, rami, dora, niekada kito žmogaus neapšnekanti ir neužgaunanti. Nukakusi į didžiuosius Šilinės atlaidus Šiluvoje 1938 metų rudenį A. Šukienė sutiko ten buvusį Debeikių kleboną Domininką Mikšį ir taip į jį kreipėsi: „Pastatei bažnyčią Debeikiuose, pastatyk ir Inkūnuose“. Pavyko pelnyti Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko pritarimą ir kitų metų birželyje kunigas apsigyveno Inkūnuose. A. Šukienė savo erdviame name skyrė vietos dvasininko butui ir laikinai koplyčiai. Iš kaimyninių bažnyčių gauta liturginių reikmenų, o Evangelijų knygą ir dvi žvakides padovanojo kun. D. Mikšys. Dalijant Inkūnų žemes į vienkiemius buvo atmatuota ir ūkininkų bažnyčiai dovanota žemė – A. Šukienė paaukojo 10 hektarų, Petras Lukauskas – 3, Povilas Banys – 2, o Antanas Pavilonis ir Lašinių Niaura po 1. Po kelių mėnesių dėl nesutarimo su bendruomene ir pablogėjusios sveikatos kun. D. Mikšys išvyko, statybos reikalais rūpinosi Andrioniškio klebonas Matas Šermukšnis, o statybos darbus vykdė ir bažnytėlę statyti užbaigė jau Inkūnuose gyvenęs kun. Jonas Uogintas. Pašventinimo iškilmės vyko 1942 metų spalio 11 dieną – Švč. Mergelės Marijos Motinystės šventėje. Dalyvavo 11 kunigų ir vyskupas K. Paltrokas, jis ta proga pasakė puikų pamokslą: „Brangūs inkūniečiai. Šiandien pas jus didelės iškilmės: naujų dievo namų pašventinimas; visų veidai giedrūs, akys džiaugsmu žiba; širdys tankiai plasta; rankos ir kojos nebejaučia nuovargio; visi patenkinti pakeltais vargais. Linksmas ir jūsų kunigas administratorius, nešęs dienos ir kaitros naštą (Mt. 20, 12 ). Džiaugias su jumis jūsų vyskupas, apvainikuodamas, kad Inkūnuose ilgainiui susikurtų krikščioniškos kultūros židinys, kaip kitose parapijose.“
Po juodo akmens paminklu ilsisi A. Šukienės sūnus Juozas Šukys (1911 – 1994), užpernai mirusi jo žmona Anelė Šukienė (1925 – 2011) bei jaunas žuvęs jų sūnus Juozas (1948 – 1966), jam ir skirta epitafija: „Viešpatie, kodėl nusigręžei gerąsias akis,/ kai savo ranka mirtį nešė…/ Bet tebūnie Tavo valia.“
Šukiai daug metų buvo didžiausi Inkūnų bažnytėlės globėjai, sekė dosniąja motina. J. Šukys jau būdamas senoliu tikino, kad bus ar nebus šituose miškuose gyventojų, bet Švč. Dievo Motina bus čia garbinama amžinai. A. Šukienė jaunesnioji gyvendama netoli bažnyčios daug metų netingėdavo pakeleiviams atrakinti šventovės duris, kad pakeleiviai pajustų retai kur surandamą jaukumą. Pamenu, kaip aš pats dviratuku važiuodamas pirmą sykį pakliuvau į Inkūnus, panorau užeiti į bažnyčią, pas Šukius vyko kažkoks pokylis, rodos, giminės suvažiavimas. Šukienė griežtoku balsu paklausia, ar poterius aš moku. Tačiau nepatingėjo, atvėrė miškų šventovės duris.
Netoliese po juodo akmens paminklu ilsisi netolimi Šukių kaimynai Anelė ir Vincas Šapalai, iš anapus upės atvežti Emilija ir Feliksas Drilingos, Kušmerai, kiti Inkūnų parapijiečiai.
Lygia eile surikiuoti kuklūs kryželiai žymi pokario rezistentų kapus.
Pirmasis kryželis – Julei Pačinskaitei (1924 – 1949), iš Lašinių kaimo kilusiai Perkūno būrio ryšininkei , antrasis – Jurgio Urbono Lakštučio (1924 – 1948), kilusio iš Stakių kaimo pradžios, mokyklos mokytojo, poeto, partizaniškos Algimanto apygardos spaudos „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, „Partizanų kova“, „Pragiedruliai“ redaktorius. Tai jis rašė: „Garbė jiems – šauks tribūnose,/ Šventi jų idealai, / Kai pakelėse kūnai mūs/ Seniai jau bus sušalę…/ Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,/ Dainuos vėl himnus laisvei…/ Tik saugok juose, Viešpatie,/ Tą, ką krauju mes laistėm.“ Tolėliau – Jonas Pavilonis – Tarzanas (1928 – 1949), Šimonių stribų nukankintas piemenėlis Jonas Kaminskas (1933 – 1947), Antanas Matelis – Ąžuolas (1921 – 1946) iš Lašinių kaimo, Grigalius Ribakovas – Erelis (1924 – 1946) iš Lašinių. Jis ruso sentikio Platono, turėjusio bene 72 arus žemės, sūnus. Šeima buvo gausi, paaugę vaikai vertėsi įvairiais darbais, pokaryje buvo partizanų rėmėjai – sovietiniuose lageriuose kalėjo broliai Feleksas, Alfonsas ir Jokimas. Stasys Lapienis (1918 – 1946), Mykolas Mackevičius – Ėglis (1917 – 1946) iš Smalinos, Beržo būrio partizanas, paskutinysis kryželis žymi Domo Juozo Juozelskio kapavietę.
Inkūniečių bendrijai rūpinantis šviesioje aikštelėje tarp bažnyčios ir klebonijos kuriamas Atminties parkas, monumentas išnykusiems ir nykstantiems Inkūnų parapijos kaimams atminti. Jame 2011 – 2012 metais tautodailininkų sukurti kryžiai bei koplytstulpiai. Šv.Vincentas mena Inkūnus, stilizuotas kryžius – Legus, stogastulpis su Rūpintojėliu – Daunaikius, Angelas – Mičionis, Šv. Anelė – Beržoniškį, kryžius su Nukryžiuotojo figūra, saulute ir paukščiais – Medinas, kryžius su Šv. Barboros figūra – Lašinius, ornamentuotas kryžius – Mikierius.