Tikimės ir prieš kiekvienus rinkimus kryžiuojame pirštus, kad naujai išrinkta valdžia nuoširdžiai dirbs ir rūpinsis anykštėnais. Ir bene kiekvieną kartą nusiviliame, kai pamatome, jog sprendimai „kepami“ nepalankūs vietos žmonėms. Dar blogiau, kai tie sprendimai savanaudiški, dažnai turintys protekcinių ar nepotizmo požymių. Nesunku pastebėti, jog valdžioje esantys valdininkai pasiima viską, ko jiems nedraudžia šalies teisės aktai, o savo žmones jie palieka „kapstytis“, kaip kas išmano. Panašu, kad niekas nesuka galvos dėl didelio nedarbo, dirbančiųjų algos dydžio, darbo sąlygų ar kitų gyvenimo kokybės rodiklių. Ar taip turi būti? Ar turimi visų anykštėnų materialiniai – finansiniai ištekliai naudojami skaidriai ir efektyviai, siekiant geresnės kokybės bei rezultato? Yra didžiulė atskirtis, didžiulė nelygybė – tik ar politikų dėmesys koncentruojamas tam, kad tuos negatyvius dalykus sumažintų.
Dabartinė algų nustatymo rajono vadovams tvarka yra ydinga: ji neskatina siekti geresnių rezultatų bei aukštesnio žmonių gyvenimo lygio. Nėra didelio skirtumo, kiek gyventojų esama rajone ar kokį miestas turi statusą: kurorto ar ne, kurortinės vietovės ar žemės ūkio… Šiems rodikliams lemti meras ir jo pavaldiniai turi mažiausiai įtakos ir galios. Vienu kitu anykštėnu padidinti rajone gimstamumo lygį vadovai gal ir gali, tik ,,prie ko“ čia algos dydis? Veiklos apimtys taip pat mažai kinta nuo to, ar rajone 20, 30 ar 40 tūkstančių žmonių, kaip ir yra kurorto statusas – laukiam jo, ar jo nebus? Nei meras, nei jo pavaduotojas nevaikšto kalėdodamas pas kiekvieną gyventoją, tad jų veiklos apimtys nekinta nuo gyventojų skaičiaus. Būtų teisingiau, jei vadovo alga būtų „pririšta“ prie vidutinio dirbančiųjų atlyginimo ir gyventojų gerovės rodiklių. Pavyzdžiui, meras negali gauti didesnio atlyginimo, nei du jo vadovaujamos bendruomenės dirbančių žmonių atlyginimų vidurkiai. Tuomet labiau sustiprėtų paskata ieškoti investicijų, efektyvinti turizmo sektoriaus veiklą, kalbėtis su darbdaviais dėl algos didinimo dirbantiesiems ir panašiai. Rajono taryba, savivaldybės administracija yra gyventojų atstovai, nuo jų didele dalimi priklauso mūsų gyvenimas. Tad kodėl žmonių socialinės padėties nesusieti su mūsų išrinktųjų gerove? Tad antras svarbus dėmuo vadovo algos apskaičiavimo formulėje turėtų būti paslaugų (vandens, šilumos, komunalinių ir kt.) kainų lygmuo. Tokiu būdu vadovai būtų labiau motyvuoti veikti žmonių labui, nuo to tiesiogiai priklausytų gaunamos pajamos.
Koeficientą atlygio dydžiui nustatyti įvesčiau ir už tai, kiek laiko meras praleidžia centrinėse šalies institucijose, pristatinėdamas projektus, sumanymus, žmonių poreikiams palankius sprendimus bei kariaudamas už galimybę tuos planus įgyvendinti. Gal ir nereikia šlovinti aukščiausiosios šalies valdžios, tačiau nesuprantama, kai neretai pasigirsta kritika jai. Valstybės institucijos, taip pat ir savivaldybės, turi būti lojalios Vyriausybei ir palaikyti jų vykdomas programas bei veikimo kursą. Tapatinti lojalumą valstybei ir valdžiai gal ir netiktų, tačiau keikiant, nuolat rodant negatyvų požiūrį, nieko nepasiekiama. Yra nemažai subjektyvių, užkulisinių, neviešų dalykų, tad taip elgdamiesi valdžios atstovai labai kenkia žmonėms, kuriems jie atstovauja.
Visą tekstą skaitykite šeštadienio laikraštyje „Anykšta”. Internete jis talpinamas nebus.
