Dailininkė Rūta Martorana apie save, santykį su pasauliu sako:”Lietuviškos yra mano akys bei mano kultūra,- tai lyg filtras viskam, ką naudoju savo kūrybai”.
– Kaip apibūdintumėt kūrybą – tai hobis ar vis tik darbas?
– Nerandu ribos, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Ypač dabar, kai kūryba bei darbas su mokiniais vyksta toje pačioje mano ateljė,o šeštadieniais ryte išeinam kartu tapyti gamtos, tad konsultuoju ir kuriu tuo pačiu metu… sunku prikabinti skirtingas „etiketes”, kai tiek hobis,tiek darbas yra vienodai mieli bei įdomus.
– Ar tapyba ir pantomima turi kažką bendro?
– Taip! Juk tai – kūryba, saviraiška, terapija… tik priemones skirtingos.
– Ar gyvenama aplinka smarkiai veikia jūsų darbus? Kaip matau jūsų darbuose atsiranda filosofinių ir egzistencialistinių motyvų.
– Mano darbai – mano gyvenimas: mintys, svajos, įvykiai, žmonės, atradimai ir praradimai… Viskas susiję: tapyba, kasdienybė, pokyčiai asmeniniame gyvenime, nauja aplinka, kultūra, klimatas… Kitas klausimas, ar gyvenamoji aplinka smarkiai veikia mano asmenybę? Ar galiu pasikeisti neatpažįstamai? Manau, kad ne. Vertybių sistema išlieka ta pati, kad ir kaip ja koreguotų besikeičiančios aplinkybės. Taigi ir tapyba gali kisti, šviesėti, tamsėti, „filosofėti” ar banalėti, – už paveikslų turinio visada rasit mane su mano požiūriu į mus supantį pasaulį.
– Ar tiesa, jog šviesiomis spalvomis tapo laimingi žmonės, o tamsias renkasi menininkai, išgyvenantys sunkias akimirkas?
– Dažnai interpretuojama būtent taip, bet tai nėra aksioma. Pesimistinė žinia gali būti užkoduota džiugiame kolorite,o džiaugsmas kartais būna tylus ir vėsus. Ne tik spalvos „kalba”, manau, reikia stebėti ir vertinti idėją bei jos realizavimo visuma.
– Kaip renkatės modelius savo paveikslams? Žiūrint į juos, akivaizdu, jog ne tik manekenes gali jus sudominti?
– Kiekvienas „Homo sapiens” yra įdomus ir nepakartojamas, jei tik jis išliko natūralus. Beje, metų pažymėtuose veiduose skaitau ištisus romanus, matau viltį ir neviltį, randu meilę ir neapykantą… kokia manekenė gali pasiūlyti tokią prabangią kūrybinę medžiagą?
– Puikiai atrodote! Ar mylite kates?
– Hm, ačiū,malonu . Myliu visus gyvius, bet geriausiai suprantu šunis… atsiprašau…
– Kokios dailininkės ar dailininko darbai jums labiausiai patinka?
– Nesu didelė meno pasaulio žinovė. Galiu dalintis kūrybine asmenine patirtimi, bet vengiu pokalbių apie dailininkus bei jų kūrybą… nenoriu, nes nenoriu… Tik mokyklose buvau priversta dėstyti dailės istoriją… Nemėgstu emocijų bei jausmų klasifikavimo. Bet vis dėlto turiu favoritą, kuris savo epochoje buvo tikras genijus spalvų pasaulyje.Tai Vincent Van Gogh .
– Sveiki, gyvenote ne viename mieste ir šalyje. Ar turi įtakos kiekviena iš šių vietų?
– Kiekvienas pokytis-geografinis, fizinis, psichologinis, emocinis ar pan, davė skirtingus tapybos etapus.Galiausiai turiu pripažinti, kad tapyba man visada buvo svarbi kaip terapija. Tai mano dienoraštis, mano vizijų albumas. Ar gali būti kitaip?
– Ar kitų šalių žmonės sako, kad kažką turite lietuviško savo tapyboje?
– O kas tai yra lietuviška? Tapant tropikų šalyje sunku naudoti lietuviškos gamtos spalvas, rinktis portretams baltaodžius modelius ar bežiūrint į „mangrovę” matyti ąžuolą…
-Lietuviškos yra mano akys bei mano kultūra,- tai lyg filtras viskam, ką naudoju savo kūrybai. Žmonės neieško lietuviškumo mano paveiksluose, nes retas kuris žino, kas tai ir kokia ji – Lietuva.
– Mes tavęs ilgimės, mieloji. Tu buvai Anykščių šviesulys) Sekmės ir laimės tau!!!!
– Saugau pačius gražiausius prisiminimus iš „Sentio” ir „Homo” periodo. Esu laiminga, palikusi kūrybinio bado virusą mano šokėjų širdyse. Dėkoju visoms, drauge svajojusioms ir tikėjusioms manimi !
