Papasakosiu trumpą anekdotą… Žurnalistai perka pieną ir duoną, o vaikams dar ir pratybų sąsiuvinius, taip pat moka už šildymą, jų automobiliai „geria“ ne vandenį, o benziną, batų jiems, deja, irgi reikia… Juokinga? Ne? Man irgi nejuokinga… Bet žinau, kam tai labai juokinga. Aha, politikams…
Papasakosiu trumpą anekdotą… Žurnalistai perka pieną ir duoną, o vaikams dar ir pratybų sąsiuvinius, taip pat moka už šildymą, jų automobiliai „geria“ ne vandenį, o benziną, batų jiems, deja, irgi reikia… Juokinga? Ne? Man irgi nejuokinga… Bet žinau, kam tai labai juokinga. Aha, politikams… Jie galvoja, tiesa, prieš rinkimus jų mąstymas šiek tiek pasikeičia, kad žurnalistai gyvi oru, kurio dar neapmokestino ir Spaudos dienos proga atsiųstais sveikinimais. „Jūs esate labai reikalingi, kad paskleistumėte žinią apie svarbius sprendimus ir netgi – apie klaidas. Jūs atliekate svarbią valdžios kontrolės misiją ir verčiate mus tobulėti…“ – citata iš vieno Seimo nario sveikinimo, kurį pirmą šiandien ištryniau iš savo pašto dėžutės.
Man visada atrodė juokingi visokie mitingai, piketai, masinės akcijos – atrakcijos… Gaila, kad pati turiu vienoje iš jų dalyvauti. O ką daryt…?
Po to, kai Išrinktieji sugalvojo mokesčių didinimo akciją – atrakciją „Nusuk spaudai galvą“, žurnalistu būti tapo prabanga. Prestižas ir prabanga – du absoliučiai skirtingi žodžiai ir jų maišyti ne valia… Jau įsivaizduoju, kaip piliečiai tai perskaitę pradės zirzti, kad tiems žurnalistams vis negerai, negana ir t.t. Jokiu būdu nesiskundžiu, pati gi leidžiu sau prabangą dirbti žurnaliste. Aišku, gal dirbdama kitur, galėčiau nusipirkti brangesnius batus, o gal net dvejus… Ech, svajonė… Dabar džiaugiuosi bent jau tuo, kad galiu išmaitinti savo katę. Tiesa, mano brangiausioji ėda brangų maistą, tad jaučiuosi labai turtinga. Na, taip, kai leidi sau prabangą būti žurnalistu, tik katę ir gali išlaikyti…
