Trečiadienį, spalio 4-ąją, pasimeldus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, į Vilniaus Liepynės kapines amžinojo poilsio palydėtas svėdasiškis inžinierius-restauratorius, kultūros organizatorius, literatas, choro dainininkas, visuomenininkas Algimantas Aleksandras Indriūnas.
Jis gimė 1937 m. liepos 2 d. ir augo Svėdasų krašte, Sausalaukės kaime. Mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje, kurios nebaigė, nes būdamas dešimtoje klasėje, mobilizuotas į privalomąją karinę tarnybą ir 1956-1959 metais tarnavo kariniame dalyje Rusijos Šiaurėje.
Po armijos įsikūrė Vilniuje, studijavo inžinerijos mokslus, dirbo įvairius darbus. 1972 metais įsidarbino ir visą dešimtmetį darbavosi Lietuvos kultūros paminklų restauravimo treste, kur įkūrė metalo darbų restauravimo cechą ir jam sėkmingai vadovavo. Veikliam ir sumaniam inžinieriui-restauratoriui taip pat buvo patikėta kurį laiką vadovauti liejimo, vitražo, keramikos, dirbtinio marmuro, lipdybos bei kitiems padaliniams, pats Algimantas specializavosi vitražų restauravimo srityje. Dar jam teko triūsti Vilniaus grąžtų, Radijo komponentų gamyklose, Vilniaus vaisių ir daržovių susivienijime, kur teko vykdyti įvairias atsakingas pareigas. 1987 metais grįžo prie mėgstamo restauratoriaus darbo dar bene septyneriems metams, kol sumažėjo restauravimo darbų apimtys…
Algimantas Aleksandras nuo jaunystės dienų grojo akordeonu, dainavo solo Svėdasų meno mėgėjų kolektyvuose, įsijungė į mokyklos chorą. Vilniuje jis taip pat pradėjo lankyti vyrų choro repeticijas. Net 35 metus, dainuodamas Vilniaus karininkų ramovės vyrų chore „Aidas“, jis buvo šio kolektyvo tarybos narys, kurį laiką buvo renkamas choro tarybos pirmininku, o pastaruoju metu svėdasiškis buvo „Aido“ choro Garbės pirmininku. Algimantas Aleksandras organizuodavo choro koncertines keliones po Lietuvą ir Europą, 1997 metais jis surengė choristų susitikimą Vatikane su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Ne kartą šis choras koncertavo ir Svėdasuose įvairių švenčių metu.
Algimantas Indriūnas buvo Lietuvos savanoris-kūrėjas, 1988-1998 metais ėjo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrio vado pavaduotojo pareigas. Veiklusis kraštietis 2007 metais buvo vienas iš penkių Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ iniciatyvinės grupės narių ir steigėjų, visą dešimtmetį sėkmingai šiai nevyriausybinei organizacijai vadovavo. Nuo 2017-ųjų jis – draugijos Garbės pirmininkas. Jis kartu su bendraminčiais Svėdasuose organizavo draugijos pirmąjį suvažiavimą, surengė keletą kraštiečių susitikimų Vilniuje, pasisekimo sulaukė Algimanto organizuoti svėdasiškių tarmės vakarai Vilniuje (2010 m.) ir Svėdasuose (2011 m.) Pradėjus leisti svėdasiškių laikraštį „Alaušo varpas“, 2016-2017 metais buvo pirmuoju jo redaktoriumi.
Sukūrė apie dešimtį dainų ir giesmių savo tekstais: „Svėdasai“, „Alaušo varpas“, „Alaušas“, „Savanorių žygio daina“, „Algirdo pulkai“ (su Tadu Šumsku), „Tėvynė ir mergelė“, „Punkiškiai“, giesmę „Marija, šviesi karaliene“ ir kt. 2010-aisiais jo parašyta daina laimėjo Svėdasų seniūnijos skelbtą Svėdasų himno konkursą. Išleido dainų rinkinį „Svėdasėno dainos“ (2009 m.), eseistinį rinkinį „Pamąstykime“ (2011 m.), o atvykdamas šių metų rugsėjo 16-ąją į tradicines, jau 15-ąsias Vaižgantines, Algimantas Aleksandras Indriūnas atsivežė dovanų Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui, Svėdasų bibliotekai, draugams ir pažįstamiems dvi savo naujas knygas: „Meilė ir gerumas. Kunigas Aleksandras Papučka“ bei jo paties užrašytas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dainas apie Svėdasų kraštą, kurios išleistos su natomis. Sumanumo ir energijos nestokojantis svėdasiškis A. A. Indriūnas, pagerbdamas savo dėdės (motinos brolio) kunigo Aleksandro Papučkos (1914-1977) atminimą, 2016 metais įsteigė šio tauraus dvasininko vardu pavadintą jaunimui skiriamą „Meilės ir gerumo premiją“ ir kasmet ją įteikinėjo. Per šiųmetines Vaižgantines garbusis Algimantas Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos auklėtiniui Nojui Jakuboniui įteikė jau aštuntąją kun. A. Papučkos vardo „Meilės ir gerumo“ premiją…
Ir tai buvo jau paskutinysis šio svėdasiškio apsilankymas gimtajame krašte. O spalio 2-osios rytmetį iš Vilniaus atskriejo nelaukta, netikėta žinia apie skaudžią netektį…
Simonos Bagdonaitės ir Vytauto Bagdono nuotraukos.
Gaila. Buvo toks geras, darbštus, sumanus žmogus. Daug padarė dėl Svėdasų ir svėdasiškiams.