Anykščių rajone jau ne kartą jaunuoliai, vaikai apsinuodija narkotinėmis medžiagomis, jų gauti, pasak „Anykštos“ informacijos šaltinių, yra visai nesudėtinga, o valdžia vis tiek įnirtingai siūlo dekriminalizuoti „žolytę“…
Klausiame: ką manote apie narkotikų legalizavimą? Ar jaučiate narkotikų keliamą grėsmę savo aplinkoje? Ar vaikai yra saugūs?
Inga BERESNEVIČIŪTĖ, Anykščių rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė:
„Apie legalizavimą mano nuomonė tik neigiama. Kalbant apie narkotikų vartojimą, pirmiausia reikia galvoti apie tai, kaip vaikas jaučiasi šeimoje. Žinoma, labai daug įtakos turi ir draugai. Kai mes augome, narkotikų nebuvo, o jei ir buvo, mes apie juos nežinojome. Bet buvo alkoholis, cigaretės. Noras kažką išbandyti buvo visais laikais, bet jei tvirtai jautiesi šeimoje, jei gali atvirai pasikalbėti, turbūt tų galimybių neieškai. Negalima visko suabsoliutinti, bet vis tiek visi pradmenys, ką mes bedarytume, vaikas grįžta į šeimą.
Institucijos – taip, daug galime padėti, bet kai kuriais atvejais ir institucija yra bejėgė. Tuo labiau, kad mūsų įstatyminė bazė yra labai netobula. Čia reikėtų ne savivaldybių lygmeniu, bet Seime susiimti. Dabar rinkiminis periodas, tad politikams reikėtų ne kažką deklaruoti, o imtis konkrečių veiksmų, peržiūrėti įstatymus, kad mes neatsimuštume į sieną.
Pati esu Vaiko gerovės komisijos narė, mūsų rankos surištos. Vaikų teisės išdeklaruotos labai garsiai, bet labai pamirštos jų pareigos. Vaikai drąsiai sako: mano teisės pažeistos. Bet pareigų niekada neįvardina. Išdeklaravome vien tik jų teises, pamiršdami pirmiausia akcentuoti pareigas. Šiandien turbūt ir turime to rezultatą.
Užimtumo problema taip pat yra, trūksta specialistų visoje Lietuvoje visose srityse, jaunimo srity – lygiai taip pat trūksta kompetentingų jaunimo darbuotojų. Tą stygių jaučiame visoje šalyje. Kalbant apie užimtumą, jei vaikas nenori, jo negali priversti.
Turime įsteigę nevyriausybinę organizaciją – jaunimo centrą, kuris teikia užimtumo paslaugas jaunuoliams, jie ten gali būti saugiai. Bet ar nori? Mes jų ten eiti nepriversime, nors būtų labai smagu, jei jie ten nueitų ir, jaunimo žargonu tariant, „kimarintų“.
Jaunimo centras ir yra ta vieta, kur jie gali „kimarinti“ – gali sėdėti, arbatos atsigerti, žaidimus pažaisti, pasikalbėti su jaunimo darbuotojais, kurie atsakytų į jų klausimus, kurie galėtų nukreipti pas reikalingus specialistus. Sprendžiame tas problemas, bet kaip išspręsti šią opią problemą, aš nežinau.
Pirmiausia čia yra įstatymai, kurie kažkur prasilenkia. Čia yra klausimai, kurie susiję net su vaiko gyvybe. Visur eilės, įstaigų, kurios teikia paslaugas, yra labai mažai.
Vaiko gydymas trunka 14 dienų, esant poreikiui – 28. Patys suprantate, kad per 28 dienas vaiko neišgydysi, tik galbūt išvalysime organizmą nuo narkotinių medžiagų. Toliau reikalinga reabilitacija, kuri užtrunka metus, o gal – ir ilgiau. Tėvams tai kainuoja. Po 28 nemokamų gydymo parų, toliau gydymas parai kainuoja 70 eurų. Mes, komisija, savivaldybei kalbame apie tai, kad reikia ieškoti galimybių prisidėti, nes ne visi tėvai išgali mokėti tokias sumas.
Išleidžiame visokių lankstinukų, bet priėjome prie tokio taško, kad jų neužtenka, turime imtis konkrečių priemonių, kaip greitai padėti tiems vaikams, nelaukti, kol bus dugnas. Jaunam žmogui tas dugnas labai greitai pasiekiamas, gali užtekti vieno ar dviejų kartų, kad atsirastų priklausomybė.
Jei vaikas yra psichologiškai stiprus, jei turi savo nuomonę, jei šeimoje, mokykloje daug apie tai kalbama, jam niekas narkotikų neįpirš. Nors per didelis kalbėjimas irgi kartais paskatina pabandyti… Vis tik, nemanau, kad Anykščiuose yra labai nesaugu. Esame toje rizikoje, bet viskas priklauso nuo mūsų pačių.“
Mano galva visiems dabartiniams institucijų tarnautojams yra patogu, kai yra visuomenėje problemų. Tokiu būdu tarnybų tarnautojai gali save parodyti kaip jie reikalingi problemoms aptarnauti, bet ne spręsti problemas ir mažinti jų atsiradimo priežastis.
Kaip pavyzdys problemų sprendimą peradresuoja Seimo politikams ar vyriausybei, bet savo kompetencijos ribose nueko nesistengia keisti. Net viešų patyčių skleidžiamų iš viešų asmenų socialiniuose tinkluose prieš kitus politinius varžovus toleravimas rodo, kad socialinės problemos ir jų aštrinimas yra „duona” ne vienam ir vietos politikui ir valdininkui ir pažeidžiamas, su priklausomybės visuomenės dalis lengviau įtakojama ir valdoma dėl biurokratinio ir politinio intereso tenkinimo.