Rokiškėnas ūkininkas Vytautas Šlikas (kairėje) su anykštėnu rašytoju Rimantu Vanagu per „Vaižgantines“, teikdami naminės duonos kepalus, tapdavo darniu duetu.
Kasmet rudeniop respublikinio renginio – „Vaižgantinių“– organizatoriai vis sulaukdavo klausimų, ar dalyvaus šventėje Rokiškio krašto ūkininkas Vytautas Šlikas, ar atveš į lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosius Malaišius gardžios naminės duonelės, ar vėl visus nustebins išraiškingais, kartais gana aštrokais pasisakymais, ar „užkrės“ kitus šis guvus senolis savo energija, gera nuotaika?
Ir, žinoma, visiems buvo galima drąsiai atsakyti, kad gerbiamasis Vytautas būtinai atvažiuos, nes be šito žmogaus „Vaižgantinės“ ištisą dešimtmetį tiesiog būdavo neįsivaizduojamos… O štai jau šiemet rugsėjį tradicinėje šventėje Malaišiuose su Juo jau nebesusitiksime. Nebesulauksime ir ateityje….
Sausio 31-ąją, sekmadienį, po Šv. Mišių Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, urna su Vytauto Šliko palaikais buvo palaidota Rokiškio Kalneliškių kapinėse. Eidamas 92-uosius metus buvęs ilgametis Rokiškio rajono savivaldybės Tarybos narys, Rokiškio rajono Ūkininkų sąjungos Garbės pirmininkas, visuomenės veikėjas, agronomas, ūkininkas Vytautas Šlikas mirė sausio 26-ąją.
Jis buvo gimęs Šiaulių krašte. 1946 metais užbaigė Kuršėnų gimnaziją, 1949-aisiais – Kauno mokytojų seminariją. Studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Darbavosi Šiaulių, Rokiškio rajonų mokyklose, jam buvo patikėtos ir Rokiškio rajono Kultūros skyriaus vedėjo pareigos. 1958 metais buvo išrinktas Liudo Giros kolūkio pirmininku ir ūkiui sėkmingai vadovavo iki pat kolūkmečio pabaigos 1992 metais. V. Šliko vadovaujamas kolūkis tapo pirmaujantis, ekonomiškai stiprus ne tiktai visame Rokiškio rajone, bet ir Lietuvoje. Dar porą metų jis vadovavo AB „Aukštaitijos keliai“, o nuo 1994 metų pradėjo ūkininkauti. Patyręs žemdirbys, doras, pareigingas ūkininkas buvo renkamas į Rokiškio rajono savivaldybės Tarybą, daugelį metų vadovavo Ūkininkų sąjungos Rokiškio skyriui. Visoje respublikoje garsėjo ne tiktai pasiektais gamybos rezultatais, sėkmingu pažangiu ūkininkavimu, bet ir erudicija, meile literatūrai, puikiais oratoriniais gebėjimais ir… nesitaikstymu su bet kokiu neūkiškumu, valdžios abejingu požiūriu į kaimo žmogų, drąsiai kritikuojančiu įvairias negeroves ir šalies politikų priimamus neteisingus sprendimus…
Ne kartą Vytautą Šliką buvo galima sutikti ir Anykščių krašte: lankėsi miesto šventėse, mėgo pabūti „Bėk bėk, žirgeli!” šventėje Niūronyse, žemdirbiams pagerbti skirtuose renginiuose, lankydavosi jis ir svėdasiškių organizuojamuose susiėjimuose bei iškilmėse. O kai nuo 2009-ųjų Vaižganto gimtajame Malaišių kaime buvo pradėtos organizuoti „Vaižgantinės“, jose visuomet dalyvaudavo ir Vytautas. Atvykdavo čia ne tuščiomis rankomis, o su įspūdingo dydžio UAB „Lašų duona“ keptais naminės duonos kepalais, kuriuos įteikdavo ką tik pagerbtiems, apdovanotiems Vaižganto literatūrinių premijų laureatams, renginio organizatoriams ir šventės rėmėjams, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto giminaičiams. Tokiai iškilmingai misijai jis ruošdavosi iš anksto, o duonelė buvo kepama specialiai šiai šventei, nes kepalus puošdavo užrašas „Vaižgantinės“. Įteikdamas duonelę, kiekvieną pamalonindavo nuoširdžiais palinkėjimais, komplimentais. Žurnalistams, rašytojams visuomet linkėjo daugiau rašyti apie paprastą kaimo žmogų, drąsiai kritikuoti negeroves, visuomenės skaudulius, spausdamas ranką ir dovanodamas duoną Seimo nariams, mandagiai primindavo kokią nors sodiečius kamuojančią problemą, prašydavo būti lankstesnius, jautresnius, nenutolti nuo tautos reikalų… Jo palinkėjimai, pasisakymai visuomet buvo nuoširdūs, neužgaulūs, Vytautas Šlikas gebėdavo surasti bendrą kalbą ir su jaunimu, ir su savo bendraamžiais, ir su paprastais sodiečiais, ir su aukšto rango pareigūnais, valdžios atstovais. Pasisakydamas „Vaižgantinėse“ niekuomet nepraleisdavo progos pasidžiaugti, kad gyvenimo tėkmėje jis turėjo galimybių domėtis literatūra, šviestis, skaityti knygas, kad Vaižganto kūryboje išreikštos mintys jam dažnai buvo tarsi kelrodis teisingų sprendimų paieškose. Šventės išvakarėse organizatorių ūkininkas visada teiraudavosi, ar dalyvaus anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, nes su juo bendravo, palaikė draugiškus ryšius, susitikęs turėdavo iki valiai kalbos. O atvykęs pirmiausia pasiteiraudavo, ar Rimantas jau yra? Rašytoją Vytautas Šlikas pasikviesdavo prie mikrofono, prašydamas padėti išdovanoti atsivežtą duoną. Tokį rašytojo ir ūkininko „duetą“ „Vaižgantinėse“ visi jau buvo įpratę matyti ir tai jau nieko nebestebino, priešingai – tokia atrakcija tapo net laukiama, įprasta. O anykštėnas rašytojas kartą net taikliai pastebėjo, kad „Vaižgantinės“ Vytauto Šliko dėka tampa savotiška duonos švente…
Praeitų metų rugsėjo 12-ąją Malaišiuose organizuotose dvyliktosiose „Vaižgantinėse“ V. Šlikas dėl ligos nebedalyvavo. Kai su juo bendravome telefonu, kviesdami į tradicinę šventę, Vytautas gulėjo ligoninėje. Apgailestavo, kad sušlubavus širdžiai nebegalės atvažiuoti. Tačiau nepažeis tradicijos, pasirūpins, kad duonelę į Malaišius atvežtų ir jo vardu įteiktų vienas geras pažįstamas. Nežinia kodėl, tačiau naminės duonos į Vaižganto gimtinę niekas taip ir nebeatvežė. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugelis „Vaižgantinių“ dalyvių tąsyk pasigedo energingojo Vytauto Šliko…
Kaip bebūtų gaila, Jo daugiau nei „Vaižgantinėse“, nei kur kitur nebesutiksime…
