Bibliotekininkė, krašto istorija besidominti Daiva Martinkutė (dešinėje) tebesibičiuliauja su vaikystės drauge Elona Jakniūnaite.
Kai kas sako, kad Svėdasų miestelis truputį panašus į Romą, nes jis, kaip ir amžinasis miestas, išsistatęs bei apsuptas septynių kalvų. Alaušo pakrantėse ryškiai ir labai kukliai, vos pastebimai savo viršūnes kelia – Vadų, Kalviniškio, Kapų, na ir Radvilų kalnai, arčiau Beragio – Barono kalnas ir šiokiu tokiu kalnu besibaigiantis Garnių galas. Be kalnų gi nebūtų slėnių, nebūtų šlapių, šaltiniuotų pievų. Prie vingraus, neįtikėtinai sumenkusio abu ežerus gražuolius jungiančio skambiai sruvenančio upeliuko, kairiajame krante, versmynais turtingame slėnyje nuo senų laikų gyvuoja senovėje amatininkų rojumi garsėjusi gatvelė Decincinomis vadinama.
Puodžių karalystė
Kas truputį domisi istorija be vargo supras, kad tas vardas prilipo dėl šio miestelio pakraštėlio gyventojų žemės valdų menkumo – daugumai čia buvo nuo senybės atrėžti nedideli, vos šiek tiek hektarą viršijančios dešimtinės dar ir „decincina“ vadinami dydžio sklypeliai.
Juose darbuodamasis, žemiškas gėrybes augindamas pramisi, bet pinigo kitiems reikalams neturėsi. Tad ir ėmėsi Decincinų gyventojai darbų visokiausių, net amatų sudėtingų. Ypač paplitęs buvo čia pažangą ir miestietišką kultūrą lemiantis ir įrodantis puodžiaus amatas. Svėdasų miestelio patriarchas Bronius Neniškis puikiausiai prisimena kaip sumaniai puodus gamindavo jo senelis Neniškis. Molio, žvirgždo gaudavo apylinkės kaimų laukuose, išsinuomodavo reikiamos žemės plotą, įrengdavo šiokią tokią kasyklą, vežimu parsigabendavo žaliavą namo. Čia minkydavo ir vis suvilgydami didelėje duobėje paraugindavo. O tada jau molį kabindavo, dėdavo ant žiedimo rato. Koja paspirdamas tekinį jį sukdavo, o nuolat į vandenį pamirkytais įgudusiais pirštais suformuodavo, išsukdavo platų puodą, ar liekną, elegantišką puodynę. Viela nuo rato tą „žalią“ puodą iš apačios nupjaudavo ir statydavo ant lentynų džiovinti. Kuomet daugybę dešimčių pririesdavo, specialioje krosnyje degdavo ir vežimu į turgus gabendavo. Parduodavo ir Svėdasuose, ir Kamajuose, Užpaliuose ir į didesnį Utenos miestą nukeliaudavo. Svėdasiškių meistrų puodai buvo plačioje apylinkėje žinomi ir vertinami. Nusisekusią prekybą kartais labai gausiai „aplaistydavo“ – dainuodami, linksmi namo sugrįždavo.
Būdavo, kad neparduotų puodų dėl neatsargumo, smagumo ar nežinomus tautinius puodžių dievus pagarbinti panorę – kaip auką – vieną kitą puodą su didžia linksmybe į šukes paversdavo. Vienas šalia kito gyveno puodžiai Zobaraskas ir Kirdeikis, kiekvienas savų paslapčių turėdavo ir puodai kiekvieno skirtingi būdavo.
Šaltinių ir senmedžių oazė
Apie tą upelį senoliai neįtikėčiausias istorijas riečia. „Rojus, pats tikriausias rojus, brangiausia Dievo dovana šis upelis vaikams ir vyresniems buvęs…” – tikina Bronė Mikuckaitė – Banienė. O kaip smagu būdavę su menku tinkleliu, samčiu kuojas gaudyti – vandenį sudrumsti ir tas vikrias, raudonakes srovių nardytojas į spąstus suvaryti. Vaikų sugautos žuvies vertė pati tikriausia ir tvirčiausia. Daug kalbos, potyrių ir maisto gardumėlio. O jei pavasariop kur po tilteliu ar papirtyje išgraužtame duburyje snūduriuojančią lydeką žeberklu nudobti pavykdavo, tai apie tai kalbėdavo, kaip apie nepakartojamą nuotykį. Pasikeitęs, sumenkęs dabar upelis – didesnė lydeka čia net nepraplauktų, tiesiog įstrigtų kokio gudruolio iš akmenų sukrautoje užtvankoje, o gal ir seklumoje įklimptų.
Tilteliai – tai gi labai įvairūs ir žavingi, pakrantėse dar daug didelių, gražių medžių užsilikę žaliuoja – nuostabiausias prieglobstis paukšteliams giesmininkams – čia bevaikštant tikriausia viltis pirmą kartą lakštingalą ar gegutę išgirsti išsipildo. Na ir šaltinai iš tauriai rausvų, durpingų žemės gelmių vandenis tyriausius lieja. Gardu atsigerti, nors kai kuriems požemių upeliams gyventojai neramuoliai mados sugauti tvenkinius rausdami, juos didindami, gilindami, vandenų gyslas pragaištingai nukirto.
Senmedžiais, neregėto grožio ir drūtumo žaliavo visa ta gatvelė, jau daug metų ir Šilo gatve vadinama. Bet vis kas nors medį milžiną pražudo, melsdami leidimus iš valdiškų sergėtojų išgauna ir kaskart senmedį, rodos, dar dešimtmečius žaliuoti galėjusį, nuverčia. Tik į storiausius kelmus žvelgdamas apgaili, mat dažnai sveikiausią, nei kiek puvinio nepažeistą surandi. Bet jau mada tokia dabar atėjo – kuo greičiau: tai pavojingų, tai dėl lapų numetamų rudenį gausos nebepakenčiamų atsikratyti. Bet vis dar liepužė milžinė, kolona stūksančiu kamienu į žemę įsirėmusi tebėra, ir nors jau gerokai apipjaustyta, išgenėta legendinė ieva senoji. Žmogus tik žmogus medžių, nors ir pačių gražiausių likimą lemia, nors būna, kad ir dangiškosios jėgos palaužia.
Senojo namo istorija
Čia kažkaip iš Petrapilio sugrįžę įsikūrė ir tą nuostabių formų, langinėmis vis dar tebesipuošiantį namelį su stilinga veranda susirentė lietuviškai gudiška Mikulkų šeima. Erdvus kiemas, šioks toks kalnelis, senmedžiai, ir net akiplotis vakaruosna, kur užgęsta nuostabieji, nepakartojami saulėlydžiai. Jaunesnieji šen ten išsiblaškė – brolis Jonas išplaukė savo laimės ieškoti į Ameriką. Traukiniu per Europą iki Bremeno, o po to – jau laivu milžinu „Columbus” perplaukė šėlstantį okeaną.
Žavingas pasaulis iš Svėdasų ramybės išvykusiam – tiesiog po du atvirlaiškius per dienas parašydamas siuntė stebuklingo pasaulio žinias namiškiams. Tikriausia žvaigdžiaakė Ona, jos žvilgsnyje rodos sutilpo didžioji pasaulio paslaptis, ištekėjo už Matuliausko. Visa šeima patyrė tremtinių dalią tolimame ir svetimame pasaulyje prie Irkutsko. Tuo nežemišku grožiu ir žavesiu apdovanoti ir šiandien gausūs jos genties palikuonys. Elegantiškąją motinėlę, pamaldžiąją tretininkę Karoliną Mikulkienę į Svėdasų kapines nugiedojus pasiliko namuose gyventi vienintelė mokytoja Stefanija Mikulkaitė, vis ką nors iš didelės sesers šeimos pasikviesdama, vis ką papasakodama, pamokydama, kaip prie stalo gražiai elgtis, kasdienei arbatai senus brangius indus iškeldavo, sidabro šaukšteliais įberdami cukraus gėrimą saldydavo, baltais žagarėliais mėgavosi. Ir būdavo ten kitas, ne sovietinis pasaulis.
Decincininkų paradas
Dažnas šito pakraščio gyventojas, išeivis, vasarnamį turintis nuo judriojo plento tiesiai keliute pasuka, per miestelį nebevažiuoja – ir patogiau, ir arčiau. Žvilgsniu paglosto visiems tokią mielą, gražuolę, visai ne savajai giminei būdingu vainiku viršūnę iškėlusią pušį, mato ir visą Radvilų kalno grožį, ir tolumose baltuojantį varpinės bokštą.
Žmonės čia patys puikiausi, bičiuliški, sąmojingi, originalūs. Danutė Peželienė sugrįžo į tėviškę, čia jaukų mūrinuką įsigijo. Vis prie bažnyčios, prie parapijos aktyviųjų, prie kultūros. Kadaise buvusi sėkminga bankininkė, Lietuvos komercinio banko kūrėja, vis iš pensijos kokiai kultūrinei akcijai, sumanymams, Svėdasams naudingiems, dažnai pinigų skiria ir savo verslią dukrą taip daryti skatina.
Dar viena ilga trobelė po medžiais, Bronytės ir Andriuškevičių giminės nameliai, taurus ir šviesus, nors ir vienišas gyvenimas. Niekad nesibaigiantys darbai namuose, žygiai į miestelį, nuolatinis dėmesys renginiams bibliotekoje, bičiulystė su knygomis. Gal iš stipriausios lietuvių tautos medžiagos sukalta geležinė moterėlė Veronika Kavoliūnienė. Darbai, rūpesčiai, nuolatinės artimos ir tolimos kelionės dviračiu. Neįtikėtina, bet ši tuoj aštuoniasdešimtmetį švęsianti moterėlė be vargo ir į Užpalius, Inkūnus, Adomynę ar Šimonis numina. Kupina energijos, gero ūpo, ko mūsų laikais dažnai ir per pusę jaunesni stokoja.
Vytautas Juknevičius – linksmas, aistros nei darbams, nei žvejybai nestokojantis. Ir jų tėvelis, ir jie visi broliai didžiai žvejybą pamėgę, puikiausiai upes, ežerus, net mažylius, šviesiomis akelėmis Šimonių girioje spindinčius, puikiausiai pažįsta. Kitą kartą sutiktas, kad ir visai be žuvies po kelių valandų ant ežero ledo adoracijos gamtai sugrįždamas plačiai šypsosi – malonu buvo.
Čia pat ir Vandos Mikšienės namai, jaunatviška močiutė jau dviem guviais anūkais besidžiaugianti. Kurį ten žmogų beminėtum – tikriausias originalas iš svėdasinio lobyno. O Daiva Martinkutė, tai pačiame tikriausiame ir turtingiausiame Lietuvos lobyne darbuojasi. Bandykit spėti… Taip, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Patars visuomet, kur vieną ar kitą knygą surasti, kur tos, anos įdomybės ieškoti, pastebės, kas čia, Svėdasuose, ypatingo, kad ir parduotuves bei jų siūlomas prekes įvertins. Sostinėje troleibusuose, gausybėje žmonių savaitę prasimurgdžiusi, savaitgalius leidžia Decincinose. Sėda ant dviračio, važiuoja miestelin, lanko pažįstamus bei kapelius, darže darbų nestinga, sodietiškai žolei modernią šukuoseną pakerpa. Taip jau atsitinka, kad daugybė išeivių dešimtį kitą metų tolimesniame krašte ar mieste pagyvenę, pradeda svajoti kuo greičiau vėl gyvenimui sėsliam į Svėdasus brangiuosius sugrįžti. Mat daug kur gerai, bet Svėdasuose geriausia.
