Degsnių kaimo senbuvė Genovaitė Džiugelienė žiemoti vėl važiuos pas dukrą į Biržų rajoną.
Už dešimties kilometrų į šiaurės rytus nuo Svėdasų, pačiame seniūnijos pakraštyje, įsikūręs nedidelis Degsnių kaimas, priklausantis Svėdasų seniūnijai ir parapijai, Daujočių seniūnaitijai. Degsniai, esantys į pietus nuo plento Anykščiai- Rokiškis, ribojasi su Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Kalniečių, Netikiškių, Morkūniškio, Savičiūnų kaimais bei Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Juodonių kaimu.
Ištuštėjo gandralizdžiai,
tuštėja ir sodybos
Vasariškai šiltą šio rudens dieną važinėdamas po Degsnius, suskaičiavau tris gandralizdžius. Jie buvo jau tušti, neseniai išlydėję gandrus į šiltuosius kraštus, likę laukti ateinančių metų pavasario, kai čia vėl pasigirs šių paukščių kleketavimas. Suskaičiavau ir keletą visiškai tuščių sodybų, iš kurių kaminų jau seniai nebevinguriuoja joks dūmelis.
Prieškarinėje Lietuvoje 1923-iaisiais surašant gyventojus, Deksnių kaime (tuomet taip buvo rašoma šios vietovės pavadinimas) priskaičiuota 20 sodybų su 84 gyventojais. Taigi, sodžiaus būta nemažo. 1937-aisiais kaimas išskirstytas į vienkiemius, bendras žemės plotas sudarė 106, 23 ha. 1949-aisiais Degsniai tapo ką tik susikūrusio Žemaitės kolūkio dalimi, vėliau, stambinant ūkius, keičiant pavadinimus, priklausė „Jaunosios gvardijos“, „Naujo gyvenimo“, „Aušros“, „Daujočių” kolūkiams, kol 1992-aisiais kolūkmečio era pasibaigė. 2001-aisiais čia tebuvo likę penkios sodybos su šešiais gyventojais, dar po dešimtmečio buvo likę vos keturi gyventojai. Šiuo metu vakarais žiburiai užsidega tiktai dviejose trobose, kur gyvena Vandos ir Evaldo Ivanauskų šeima bei Genovaitė Džiugelienė. Anksčiau dar Degsniams priklausė ir Venckų sodyba, tačiau tikslinant žemėtvarkos ir teritorijų planus, ji priskirta Savičiūnų kaimui. Šiltuoju metų laiku atgyja ir šiaip jau ilgą laiką esančios užrakintos, negyvenamos sodybos. Taip yra su Rapolo Grižo sodyba, kurią po savininko mirties įsigijo nauji savininkai.
Anksčiau sodžiaus pavadinimas buvo rašomas „Deksniai“, vėliau pradėta rašyti „Degsniai“. Svėdasuose gyvenęs, iš Degsnių kilęs, literatas, kraštotyrininkas, buvęs politinis kalinys Juozas Kepalas pasakojo, kad kaimas gavo pavadinimą nuo netoliese buvusio išdegusio miško. Esą, senais laikais išdegė aplinkui augęs miškas, nuo gaisro nukentėjo ir kai kurių kaimiečių trobos. Miškas buvo atsodintas, trobos atstatytos, o kaimas taip ir pradėtas vadinti: „Degsniais“…
Degsniai – laisvės gynėjo, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, prieškario metais dirbusio policijos pareigūnu, Vyties kryžiaus kavalieriaus Juozo Grižo (1897-1943), mokslininko – chemiko, ilgamečio Kauno politechnikos instituto docento, chemijos mokslų daktaro, įvairių mokslinių knygų ir straipsnių autoriaus, visuomenės veikėjo Felikso Staniulio (1913-2004) gimtinė.
„Svetimame krašte liūdna,
o savame- atsigauni…“
Pažįstamu lauko keliuku pasuku link geltona spalva nudažyto namo. Sodybos kieme stovi Svėdasų seniūnijos Pauriškių kaimo nagingo gyventojo Antano Baliūno išskobtas kryžius. Pamenu, čia lankiausi prieš gerą dešimtmetį, buvau svetingai sutiktas Genovaitės ir Vlado Džiugelių. Dabar jaukių namų kambaryje žurnalistą pasitiko tiktai viena Genovaitė. Jos brangus vyras pasimirė 2009-ųjų kovo 30-ąją. Kol dar gyveno dviese, kol dar jėgos leido, laikė gyvulėlių. Dabar tik penketą vištelių augina, nes taip jau įpratusi. Čia ji atvažiuojanti tik pavasarį, o vėlų rudenį vėl išsikraustys. Apsigyvens pas dukrą Birutę, kurios šeima turi savo sodybą Biržų rajone. Kviečia pagyventi Kaune ir dukra Vitalija. Tačiau Genovaitė sako, kad miesto ji labai bijanti, nenorinti gyventi „ant asfalto“.
„Svetimame krašte liūdna, o savame – atsigauni. Kai sugrįžti į Degsnius, tai atrodo, kad čia ir oras grynesnis, ir žmonės geresni“,- pasakoja Genovaitė Džiugelienė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad ji su savuoju Vladu išaugino geras dukras, tos turi neblogus darbus, yra sukūrusios savo šeimas. Galima tik pasididžiuoti penketu anūkų, kurie siekia savo gyvenimo tikslų, vieni jau užbaigę aukštuosius mokslus, kiti – dar studijuoja. Pasak Genovaitės, svarbiausia, kad jie randa savo vietą gyvenime, išaugo dorais žmonėmis. Garbaus amžiaus moteris sako, kad jos tėvelis „rusų laikais“ baigė keturias pradžios mokyklos klases, o motina buvo visai beraštė. O kokie šviesūs buvo žmonės, kiek išminties sukaupė. Pamena, tėvelis vis sakydavo: „Vaikeliai, nesiaukštinkite savęs, tegu kiti jus mato ir aukština…“
Genovaitė kilusi iš Debeikių krašto. Baigusi vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti bibliotekoje tuometiniame Aknystų tarybiniame ūkyje. Paskui teko darbuotis kitose bibliotekose. Pamena, kaip buvo ieškoma vietos bibliotekai Netikiškiuose. Specialiai tam įrengtų patalpų nebūdavo, biblioteką įkurdindavo kur nors didesniame privačiame name. Sodiečiai vis kratėsi bibliotekos, sakydavo, kad komjaunuolių prisirinks, gali viskas blogai baigtis. Mat, buvo pokario metai, visko pasitaikydavo. Pagaliau biblioteka į vieną trobą buvo įkelta, bet pagausėjus namo šeimininkų šeimai, teko išsikraustyti į Kraštus. Dar po kurio laiko biblioteka buvo perkelta į Savičiūnus, kur dvarelyje veikė kultūros namai. Visuose kaimuose buvo daug gyventojų ir daugybė jaunimo. Genovaitė dar vadovavo liaudies šokių kolektyvui, mokė jaunuolius tautinių šokių. Savičiūnuose dirbdama ir susipažino su Vladu. Kiek padraugavo, o paskui ir „susiženijo“. Atėjo gyventi į šitą namą, kur mes dabar abu ir šnekučiavomės. Tiktai, pasak Genovaitės, namas dar buvo neištinkuotas, neįrengtas. Tai abudu taupė pinigėlius, dėjo kapeiką prie kapeikos ir namus įrenginėjo, tvarkė. Net trisdešimtį metų jinai išdirbo bibliotekose, o vyras triūsė kolūkyje – sandėlininku, brigadininku, melioracijos griovių prižiūrėtoju…
Neseniai anūkas nuvežė Genovaitę į Savičiūnus pasižiūrėti, kaip laikosi tasai dvarelis, kuriame veikė kultūros namai ir biblioteka. Pasibaisėjo, kai išvydo tą apleistą, neprižiūrimą, gamtos darganų ir piktavalių žmonių niokojamą pastatą.
Vietoje traktoriaus – arklys
Pamenu, prieš dešimtmetį teko lankytis ir pas Degsniuose ūkininkaujančius Evaldą ir Vandą Ivanauskus. Sutuoktiniai tuomet pasakojo, kad laiko tris karves, arklį, keletą bekonų, įdirba apie dešimtį hektarų žemės. Žodžiu, Ivanauskai didžiavosi, kad ūkininkauja, sakė : „Negi smerties be darbo lauksi?“ Evaldą tuomet nufotografavau už nuosavo traktoriaus vairo. Dabar gi jį sutikau ganykloje bekeliantį arklį. Ir Evaldo, ir Vandos kalboje jau nebebuvo tiek optimizmo. Pasirodo, iš visos turėtos fermos teliko tiktai arklys. Jau jėgos nebe tos laikyti pulką gyvulių. Jau ir anksčiau dėl žemų pieno supirkimo kainų karves laikyti vargiai apsimokėdavo, o dabartinės kainos- tai tikros patyčios iš kaimo žmonių. Kiaulių auginti negalima dėl galimo maro. Taip ir liko su arkliuku, kuris reikalingas ir daržui įdirbti, bulvėms apvagoti, ir tam pačiam arkliui pašarų priruošti. Daugybę metų kolūkiui atidavus, galima jau ir ramiau pailsėti. Sutuoktiniai pasakoja, kad dabar daugiau laiko gali skirti televizijos žiūrėjimui, knygų skaitymui. Nuo senų laikų prenumeruoja mėgstamą laikraštį „Anykšta“. Spaudą, pensijas į namus pristato laiškininkė, kartą per savaitę atvažiuoja autoparduotuvė. Šventadieniais nuvažiuoja į Svėdasų bažnyčią pasimelsti. Tiktai viena problema, nuėjus iki Savičiūnų stotelės, iš Rokiškio link Svėdasų iš ryto važiuoja bent keli autobusai, o grįžti atgal jau sudėtinga, gerą pusdienį tenka laukti. Gerai dar, kad yra gerų kaimynų, kurie savo automobiliu kartais į Svėdasus nuveža ir atgal parveža.
Degsniai – Evaldo gimtinė, o Vanda atitekėjo iš Debeikių krašto- Janonių kaimo. 1973- iųjų rudenį ištekėjo ir čia persikėlė. Kadangi gryčiukė buvo maža, tai jauna šeima persistatė namą ir įsikūrė čia kaip reikiant. Čia prabėjo gražiausi jaunystės metai, čia tikisi sulaukti ir gyvenimo saulėlydžio…
Nepertoliausiai, visai šalia vieškelio, vedančio link Netikiškių, stūkso kolūkinius laikus menanti didžiulė daržinė. Deja, senokai nemačiusi remonto, jau pradėjusi smegti į žemę, iškritusiomis durimis. Pasak Evaldo Ivanausko, šis pastatas priklauso net septyniems savininkams, kurie, sugriuvus kolūkiui, šį turtą gavo už pajus.
Atminimo kryžiai
Degsnių kaimo teritorijoje, palei kelią, sukantį į Savičiūnus, galima pamatyti metalinį ornamentuotą kryžių, įmūrytą į akmeninį pagrindą. Jokio užrašo čia nėra, tačiau akivaizdžiai matyti, kad tai- labai senas kryžius, pastatytas kieno nors atminimui ar kokiai progai. Tą patvirtino ir jau garbaus amžiaus sulaukusi Genovaitė Džiugelienė. Kai ji apsigyveno Degsniuose, tas kryžius jau stovėjo. Prieš kokį dešimtmetį mirusi senolė Elena Janonienė irgi pasakojusi, kad tasai kryžius be galo senas…
Yra Degsniuose, pakeliui į Netikiškius, dar vienas aukštas medinis kryžius, pastatytas Atgimimo metais. Ant jo pritvirtintoje metalinėje plokštėje užrašyta: „ 1947.XII.8. Išžudytoms Deksnių kaimo aukoms atminti“.
Kodėl Švč.Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventės naktį Degsniuose aidėjo šūviai, buvo pralietas vienuolikos žmonių kraujas, sudeginti jų pastatai, apie tuos kraupius įvykius žinantys žmonės vengia kalbėti. Tą naktį buvo iššaudyta Grižų šeima- du tėvai ir ketvertas jų vaikų, išžudyta Krajauskų šeima- motina su dviem sūnumis, buvo nušauta ir jauna mergina Didžgalvytė. Šalia savo sodybos nušauta aštuoniasdešimtmetė senolė Žilienė. Nepanorėję prisistatyti Svėdasų krašto gyventojai šių eilučių autoriui teigė, kad aukų galėjo būti ir daugiau, tiktai kai kurių išžudytų šeimų narių tuo metu nebuvo namuose. Galima tiktai spėlioti, kuo gi „ miško broliams“ nusikalto tie visi degsniškiai ? Kuo nusikalto vienas iš Grižų vaikų, kuriam tebuvo kokie dveji metukai?
Po šios kruvinos egzekucijos vietiniai gyventojai net bijojo eiti į kaimynų laidotuves, žudynių aukos slapčiomis buvo palydėtos į Svėdasų ir Kamajų kapines.
