Emociškai man kelionė prasideda, kai einu fotografuotis vizai, o baigiasi, kai redakcijoje nuo kabineto sienos nusikabinu žemėlapį. Kol rašau tekstus apie kelionę, nuolat žvilgčioju į tikrą popierinį žemėlapį, regis, jis pačiam padeda nenuklysti nuo visumos konteksto.
Pradedant šiandienos „Anykštos“ numeriu skaitytojus ilgai kankinsiu kelionės po Sibirą dienoraščiais. Žinoma, manau, kad ne kankinsiu, bet džiuginsiu, tačiau dėl įgimti kuklumo naudoju antonimą.
Į Sibirą sugrįžau po 8-erių metų
Pirmą kartą Sibire buvau 2009-aisias. Tuomet su dviem bičiuliais iš Maskvos skridome į Krasnojarską ir daugiau nei tris savaitės keliavome po Baikalo apylinkes – traukiniais, laivais, vietiniais lėktuvais, autobusais. Šiais metais į Sibirą vėl išsiruošėme trise, tiesa, komanda pasikeitė. Debeikietis Ričardas Skvarnavičius, su kuriuo ankstesniais metais drauge malėmės po Ukrainą, Gruziją, Padniestrę, Moldovą, Kareliją, Sibiro žygiui prikalbino savo sūnėną, taip pat debeikietį, verslininką Gerardą Sriubą. Optimaliausia kelionė – keturiese, tačiau ir šį kartą ketvirtojo kompaniono Sibirui rasti nepavyko.
Manau, turėtų kilti natūralus klausimas – ko savo noru važiuoti į Sibirą, o juo labiau ko į jį kartą jau buvus grįžti? Ko gero, čia mentaliteto dalykai. Jaunimui – Sibiras „ekstrymas“ ir galbūt pliusas aplankytų vietų žemėlapyje. O aš kaip tik Rusijoje jaučiuosi jaukiai, nevaržo kalbos barjeras, suprantamos tradicijos. Baikalo ežero Olchono sala pirmoje kelionėje man buvo kaip bažnyčia. Regis, net ore tvyrojo jėga, salos stiprybė.
Kur dar neaprėpiami Sibiro toliai ir važiavimo traukiniu „draivas“… Pirmojoje kelionėje Rusijos traukiniais važiavome gal tik dvi ar tris paras ir, Sibiro masteliais, neilgais maršrutais, šį kartą nusprendėme traukiniais pervažiuoti visą Rusiją, nuo Maskvos iki pat Vladivostoko. Būtent dėl kelionės traukiniu tas ketvirtasis bendražygis ir yra ypač pageidautinas. Traukinio kupė – keturios vietos ir neabejotina, kad išsipirkus tris vietas, ilgoje kelionėje turėsi svetimą pakeleivį. Šiaip, žinoma, pakeleivis yra savotiška atrakcija, bet kai užsisakai viešbučio kambarį, paprastai juk nepageidauji, kad tau į jį savaitei įkeldintų dar ir kokią močiutę ar narkomaną.
Iš Rusijos geležinkelių atsakymas atėjo greičiau nei iš Anykščių savivaldybės
Į Maskvą važiavome „Ecoline“ firmos autobusu. Nuo Utenos iki Maskvos bilieto kaina vienam žmogui – 65 eurai. Internetu pirkome bilietus į abi puses, todėl gavome solidžias, bene 20 eurų nuolaidas. Rudenį kelionė autobusu dar pigesnė – rugsėjo pabaigoje į Maskvą ir atgal galima suvažinėti už 82 eurus.
Pradžioje planavome nuskristi iš Maskvos iki Vladivostoko, o iš šio, už 10 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos esančio miesto, atgal keliauti traukiniais. Žinoma, įžvelgėme trūkumą, kad nepatirsime tolimo nuo namų įspūdžio, tačiau grįžtant nespaustų laikas, nebūtų baisu, kad nespėsi į lėktuvą…
Vis dėlto internetu beieškant lėktuvo bilietų paaiškėjo, kad skrydis Maskva-Vladivostokas – daug brangesnis, nei skrydis Vladivostokas-Maskva. Pirkdami iš anksto kelionės lėktuvu bilietus už skrydį per septynias laiko juostas iš Vladivostoko į Maskvą sumokėjome po 209 eurus (plius po 13 eurų už registracijos paslaugą). Liepos viduryje skristi iš Maskvos į Vladivostoką kainavo mažiausiai – 330 eurų. Keista, bet artimesni reisai – Maskva – Čita, Maskva – Irkutskas buvo dar brangesni.
Ir autobuso, ir lėktuvo bilietus parduoda lietuviškos internetinės svetainės, o štai traukinio bilietus gali pirkti tik tiesiogiai iš Rusijos geležinkelių. Kokia geležinkelio bilietų pardavimo sistema, bandėme aiškintis su Rusijos ambasados Lietuvoje darbuotojais, tie juokėsi, kad geležinkelio bilietų prekyba neužsiima ir patarė skambinti arba rašyti į Maskvą, į Rusijos geležinkelių kontorą.
Klaviatūrą persijungęs į kirilicą ilgai ir negrabiai formulavau klausimus geležinkeliečiams, nelabai tikėdamas, kad gausiu atsakymą. Prieš pietus klausimyną išsiunčiau, grįžtu pavalgęs, patikrinu paštą – dviejų kompiuterlapių atsakymas įkritęs. Sako – rusai, rusai… šiokie anokie. Dirbtų Anykščių savivaldybė kaip Rusijos geležinkeliai – „Anykšta“ visai neturėtų darbo.
Gavę Rusijos geležinkelių paaiškinimus ir internetu užpildę sudėtingas formas, nusipirkome traukinio bilietus nuo Maskvos iki Irkutsko. Per 3 paras 16 valandų 41 minutę nuvažiuosime 5 193 kilometrus. Šalia Baikalo esantis Irkutskas – mums daugiau nei žygio pusiaukelė. Už vieną bilietą kupė sumokame 184 eurus, už kitus du – po 165 eurus. Viršutiniai gultai yra pigesni, tačiau trise keliaujant keturviečiu kupė neišvengiamai tenka pirkti vieną apatinį brangesnįjį gultą.
Iš Maskvos iki Vladivostoko, taigi per visą Rusiją, traukiniu galima nuvažiuoti dviem keliais – visą laiką keliaujant senąja Transibiro magistrale arba dalį maršruto – nuo Taišeto iki Tyndos – įveikiant legendiniu BAM-u. Mes renkamės Transibiro magistralę, nes BAM-as praeina tik pačiu šiauriniu Baikalo pakraščiu, keliaujant BAM-u praktiškai neįmanoma patekti į Olchono salą.
Rusijos geležinkelininkai, atsakydami į mūsų paklausimą, paaiškino, kad nusipirkus bilietą iš taško A į tašką B galima iš traukinio išlipti kokioje nors tarpinėje stotyje, joje užsiregistruoti ir per dešimt dienų įsėsti į kitą traukinį. Tačiau iš ankstesnės kelionės žinojau, kad teorija skiriasi nuo praktikos. Iš to tarpinio taško per 10 dienų, žinoma, išvažiuosi, tačiau Rusijos geležinkeliai neįsipareigoja mums iš traukinio kur nors išlipus, surasti visiems trims vietas kitame traukinyje, o juo labiau tame pačiame kupė. Bus taip, kad Petrui vieta kokiame nors traukinyje atsiras pirmadienį, Jonui – trečiadienį, o Antanui penktadienį… Beje, Rusijos geležinkeliai rašte paaiškino, kad yra tam tikra žmonių grupė, kuriai suteikiama išskirtinė teisė nusipirkus bilietą nuo taško A iki taško B tarpinėse stotyse persėsti į kitus traukinius net tris kartus – tai Tarybų Sąjungos didvyriai, Antrojo pasaulinio karo veteranai, šio karo invalidai ir juos lydintys asmenys bei kelių ordinų kavalieriai. Jauniausieji karo veteranai, gimę 1926, 1927, na, gal dar vienas kitas 1928 metais… Kai tau 90 metų, žinoma, labai norisi pakeliauti po plačiąją tėvynę traukiniais. Su persėdimais, vieną kitą naktį praleidžiant stotyse…
Ta pačia Transibiro trasa per parą praeina keli traukiniai. Yra ir traukinys Maskva – Vladivostokas, tačiau dauguma traukinių vyksta trumpesniais maršrutais. Mūsiškis, kurio pavadinimas 070Č važiavo maršrutu Čita-Maskva-Čita.
Pigiausias traukinio bilietas kupė nuo Maskvos iki Vladivostoko vasarą kainavo apie 330 eurų. Perkant kelionę „gabalais“, kaip nusprendėme daryti mes – kaina auga. „Platckarto“ bilietai trečdaliu pigesni.
Mūsiškis 070Č iš aptiktų vasaros traukinių buvo pats pigiausias, o bilietai firminiame „Rossija“ buvo gal tris ar keturis kartus brangesni. Beje, ir tame pačiame traukinyje skirtinguose kupė vagonuose skirtingos bilietų kainos. Pavyzdžiui, kaina kyla, jei vagone yra ne įprastinis traukinio tualetas, kurio turinys leidžiamas ant bėgių, o biotualetas, kuriuo galima naudotis ir traukiniui stovint. Kelionės metu supratome, kad jei bilietas brangesnis – didesnė tikimybė, jog vagone veiks kondicionierius. Turbūt visuose kupė vagonuose perkant bilietus nurodoma, kad yra kondicionierius, tačiau pigiuose kupė kondicionierius tik yra, o brangesniuose jis net ir įjungiamas.
Maskvą okupavo „Džamšutai“
Kaip nusigausime iš Irkutsko iki Vladivostoko, palikome likimo valiai, t.y nusprendėme bilietų iš anksto nepirkti, ieškoti vietoje. Liepos 18-osios pavakarę Utenoje įsėdome į „Ecoline“ autobusą važiuojančiame maršrutu Marijampolė-Maskva. Kitos dienos rytą buvome Maskvoje. Latvijos-Rusijos sieną kirtome be atrakcijų, nors dažniau važiuojantys keleiviai dėstė, kad kartais rusų muitininkai atima sumuštinius su mėsa – mat mėsą į Rusiją iš Europos Sąjungos įvežti draudžiama. Prie autobuso sėdynių atlošų pritvirtinti planšetiniai kompiuteriai, kelionės metu gali klausytis muzikos, žiūrėti filmų. Autobuse veikė kondicionierius bei Wi-Fi internetas.
Išsilaipinus Maskvoje, šalia Tušino autobusų stoties (į stoties teritoriją autobusas nevažiavo), aplinkui zujo tamsaus gymio vyrai. Kas prašė rublių, kas cigarečių. Autobusų stoties aplinka nėra didžiai jauki, bet ir Europos miestuose stočių apylinkės nelaikomos prestižiniais rajonais. Mūsiškis traukinys iš Maskvos startavo po pietų, tad Rusijos sostinei galėjome skirti tik keletą valandų. Metro bilieto kaina kiek mažiau nei euras, bagažo saugojimas geležinkelio stotyje – 3 eurai. Metro nuvažiavę į Jaroslavlio geležinkelio stotį ir bagažo saugojimo kameroje palikę kuprines, slampinėjome geležinkelio stočių kvartale. Žinojau, kad Maskvoje daug geležinkelio stočių, bet įsivaizdavau, kad jos yra skirtingose sostinės vietose. Tačiau, pasirodo, kad bent jau Jaroslavlio, Kazanės ir Leningrado geležinkelio stotys yra viena prie pat kitos. Prie stočių – gausybė maitinimo įstaigų ir turbūt visų jų pavadinimuose tiesiogiai ar netiesiogiai nurodyta, kad ten šeimininkauja Tarybų Sąjungos pietinių respublikų virėjai: „Kinkalinė“ (suprask – gruzinų virtuvė; kinkaliai tai dideli gruzinų koldūnai), „Šaurma“ (mūsiškių kebabinių atitikmuo) arba tiesmuki pavadinimai – „Uzbekų virtuvė“, „Armėnų virtuvė”… Vienoje iš „šaurmų“ prisėdome. Valgiau tik charčio sriubą, bet vis tiek jutau nerimą. Rusiškai nesuprantančios barmenės prijuostė, regis, ne vieną savaitę neplauta. „Nėr čia mėsos, tik ryžiai ir morkos.“ – drąsinausi. „Jei šuniena gerai paruošta – skani ir maistinga“, – subtiliai palaikė Ričardas. Užeigoje antrųjų patiekalų kaina iki dviejų eurų. Kaip dera žurnalistui, apžiūrėjau, ką 11 valandą ryto valgo kavinės lankytojai – praktiškai visi valgė vien degtinę. Tiesa, nesupratau, kodėl, tačiau kavinėje parduodamą degtinę jos vartotojai slėpė – vienas degtinę persipylinėjo į mineralinio buteliuką, kitas butelį įvyniojo į laikraštį, trečias įsipylęs gėrimo į stiklinę butelį įsikišo į krepšį
Maskvos spalvos, aptarnavimo sferoje dirbančios gausios Vidurinės Azijos ir Kaukazo tautų pajėgos primena serialą „Naša Raša“. Maskvos „svečiai“ lyg ir draugiški, lyg ir paslaugūs, bet dažnai nedaug suprantantys rusiškai, dažnai nevalyvi. Tiesa, vėliau Sibire ne kartą rusai gyrė azijiečius – sakė, kad dirba jie kaip žvėrys ir nebrangiai kainuoja.
Į traukinį – tik su pasu
Į geležinkelio stotį patenkama pro arkinį metalo detektorių. Visose, net ir mažų miestelių Rusijos geležinkelio stotyse, ta pati tvarka – įeinančius pasitinka detektoriai ir apsaugos darbuotojai. Traukinių bilietai vardiniai, ant jų tavo pavarde, paso serija – tad bilieto neperparduosi, be paso niekur neiškeliausi. Lipant į traukinį palydovas įdėmiai nagrinėjo mūsų internetu pirktus bilietus bei pasus. Neramu. Pasakys, jog jam bilietai kokie tai negražūs ir nerasi kam pasiskųsti. „Užeikite“, – po patikros pratarė palydovas, dvidešimtmetis vyrukas, ir kaip akmuo nuo širdies. Važiuojame!
Ričardas pats kaltas, jog dar būnant Lietuvoje paleido juokelį, kad jei jau nebus kitos išeities, jei moterys jam kelionėje kabinsis ant kaklo ir neleis praeiti, kokią „oligarcho našlelę” paims į žmonas ir pasiliks Rusijoje. Sako, jo žmona – protinga, supras ir atleis… Vat, ko ko, o našlelių mums kelionėje tikrai netrūko. Tiesa, nė viena iš jų nebuvo „oligarchienė“, tad Ričardui teko grįžti namo.
(Bus daugiau)
