,,Skylių“karalaitė
Po šiuo tekstu interenete visi, Rusiją mylintys labiau nei aš, galės išlieti savo emocijas, kaip autorius nepagrįstai dergia Rusiją. Apvažiavau nemažą buvusios plačiosios savo tėvynės teritoriją, tačiau tokioje baisioje skylėje, kaip Amūro srities Skovorodino miestelis, nesu buvęs. Ten vėl prisiminiau anekdotą: ,,Japonui rusai rodė Sibiro grožybes – namus, fabrikus, aikštes, paminklus. Paprašytas visko, ką matė, įvertinimo japonas pagyrė: ,,Jūsų vaikai gražūs“.“
Na, vaikai visur gražūs, o Skovorodino ypač gražios moterys. Iš traukinio Skovorodino išlipome penktą valandą ryto. Nusipirkome bilietus į naktinį traukinį Skovorodino – Neriungri bei bilietus į kitą vakarą iš Neriungri išvažiuosiantį traukinį iki Chabarovsko. Ketinome Chabarovske nestoti, važiuoti iki pat Vladivostoko, tačiau bilietų už normalią kainą iki paskutinio mūsų kelionės taško negavome. Buvo tik bilietų firminiame traukinyje. Nusprendėme, kad iš Chabarovsko iki Vladivostoko kaip nors nusikapstysime, juk atstumas- tik keli šimtai kilometrų – smulkmena Sibiro masteliais.
Taigi penktą ryto iš geležinkelio stoties patraukėme į Skovorodino, Anykščių dydžio miestelį. Miestelyje vyrauja penkiaaukščiai daugiabučiai. Jo centre monumentas kariams. Ant jo užrašas: ,,Šlovė didvyriams! Nemirtingas žygdarbis kritusių už laisvę ir laimę liaudies!“ Šalia monumento ant namo ištrupėjusių plytų sienos didžiulis užrašas – ,,Šlovė darbui!“. Rugpjūčio pradžioje Skovorodino dar šventė gegužės 9-ąją, Pergalės dieną – miestelyje gausybė plakatų: ,,Jūs nugalėjote – mes išsaugosime“. Skovorodino turbūt sunku rasti vietą, iš kurios nesimatytų kokio nors partiotinio transparanto. Bet tas ,,Šlovė darbui!” – pats geriausias. Turbūt tik paminklai ir geležinkelio stoties pastatas Skovorodino tiesus – visa kita kreiva. Ypač efektinga šaligatvių danga. Suprantu – amžinas įšalas, temperatūrų svyravimai, bet ir žmonių pasistengta. Na vien gamta tokio reljefiškumo ir duobių grožio nepajėgs sukurti… Vidury vieno neva šaligatvio styro du geležinkelio bėgiai, stamenai į žemę įbetonuoti ir 30-40 centimetrų aukštyje nupjauti. Kokia jų paskirtis – mistika, kiek ši konstrukcija padėjo medikams gauti papildomų lėšų iš ligonių kasų – taip pat nenurodoma…
Žavu, jog moterys ir tokioje skylėje išlieka gražios. Prieš aštuntą ryto į gatves pasipylė damos su aukšatkulniais, mini sijonukais… Kaip dresuotos pumos, elegantiškai vinguriavo suklypusiais šaligatviais, per duobes, balas ir visas kitas gamtines ir žmogaus sutvertas kliūtis.
Nors viskas, kas gali būti kreiva, Skovorodino yra kreiva ir, žinoma, nėra jokių šienavimo požymių, tačiau šiukšlių miestelyje nesimato. Daugelio daugiabučių gyventojai yra meniškos širdies. Menui naudojamos dvi medžiagos – padangos ir bambaliai. Iš jų nagingieji sibiriečiai gamina įvairų grožį – nuo bortelių gėlių darželiams iki gulbių.
Tiesa, vietinių gyventojų užrašai ant sienų neįtikino, kad jie gyvena gerai. Kelionės etape nuo Skovorodino iki Chabarovsko rusai mūsų nuolat klausė, ką mes čia veikiame. Mandagesni sakydavo: ,,Ką jūs veikiate šioje mūsų skylėje?“, o grubesni šiame sakinyje vartojo viena papildimą necenzūrinį žodį.
Priėmė rajono meras
Nuo penktos iki aštuntos ryto nuosekliai apžiūrėjome miestelį, o maitinimo įstaigos dar nedirbo. Kilo problemėlė, ką gudresnio Skovorodino nuveikus. Žiūrim – pastatas, ant kurio lenta, kad čia rajono valdžios kontora. Įeiname. Pasitinka narvelyje sėdinti ,,vieno langelio“darbuotoja ir turniketas. Moteriškė paklausė, pas ką mes, kokiais reikalais. Sakau: ,žurnalistai, keliautojai iš Lietuvos. Domimės, kaip Skovorodino valdžia dirba.“ Kol ji svarstė, kaip elgtis, koridoriuje pasirodė keturiasdešimtmetis vyrukas, prisistatė esąs rajono vadovas ir pakvietė į kabinetą.
Aleksejus Viktorovičius Prochorovas, tiesiogiai išrinktas Skovorodino rajono vadovas, taigi, lyg ir meras. Skovorodino miestas turi miesto savivaldybę. A. V. Prochorovas stebino savo dalykiškumu, žmogiškai atsakinėjo į klausimus, internete susieškojo, kur yra Anykščiai ir kas yra ,,Anykšta“ ir drauge nerodė perdėto lipšnumo. Paklausėme, kur iš Skovorodino galima nuvažiuoti, sakė, jog tik į Neverą iki vakaro spėsime, tačiau pats pridūrė, kad prasmės ten važiuoti nėra. Sekretorei šūktelėjo, kad ši mums atspausdintų autobusų grafiką, ir ši tą užduotį atliko per kelias minutes, lyg iš anksto būtų pasiruošusi, kad bus toks pageidavimas. Mero kompiuterio monitorius – didžiausias iš man matytų, o visos savivaldybės pastate sutiktos moterys – manekenių išvaizdos. Daugiau nieko išskirtinio – kontora kaip kontora.
