„Merso“ lenktynės su gauja „UAZ“-ų
Kelionė į Olchoną po aštuonerių metų – kaip susitikimas su jaunystės meile. Irkutske ir Listvenkoje matyta kinų masė kėlė nerimą, kad jie užplūdo ir įspūdingąją Baikalo ežero salą, kuri 2009-aisiais buvo beveik laukinė, beveik neurbanizuota. Žodžiu, buvo įtarimų, kad Olchonas dabar jau visai kitoks.
Apie 250 km važiuojant mikriuku iš Irkutsko į Olchoną šalia kelio ir pačiu keliu slampinėjo karvės. Sibiro rusų santykiai su karvėmis panašūs kaip indų. Vairuotojai kantriai laukė, kol karvės teiksis pasitraukti nuo kelio, o ir karvės elgėsi solidžiai – jei jos stovi pakelėje, vairuotojai greičio nemažina, šluoja 120 km/h, matyt, karvės į kelią einą tik tada, kai yra reikalas, nešoka ant automobilių kapotų kaip vėjavaikės. Keistenybė, kad gyvulininkystė Baikalo apylinkėse gerokai smarkiau išvystyta nei Omsko ar Novosibirsko regionuose – ten sąlygos karvėms palankios, žolė vešli, klimatas švelnesnis. Nuo Baikalo iki Olchono abipus kelio driekiasi smėlingos stepės, karvės, siekdamos prasimaitinti, turi intensyviai dirbti.
Nuvažiavęs gerą gabalą kelio mikriuko vairuotojas stoja prie pakelės užeigos. Tai džiugina. Lobistinė maitinimo sistema per aštuonerius metus nepasikeitė. Kaip ir 2009-aisiais, taip ir dabar šalia trasos veikia valgyklos, kurių apyvarta – autobusų vairuotojų rankose. Prieš aštuonerius metus pakelės valgyklose buvo netgi atskiri kambariai vairuotojams, šį kartą tokio kambario nemačiau, tačiau panašu, kad vairuotojai ir dabar maitinami nemokamai – eiliniams valgytojams suteikiamas numeris, o vairuotojų užsakymas ir vadinamas „vairuotojo užsakymu“. Mūsų valgykloje gal daugiau nei šimtas vietų, tuo pat metu prie jos sustojo keli mikroautobusai, bent pora jų – su kinais. Iš meniu kinai ką valgyti šiaip ne taip išsirenka, bet kai nešiojami užsakymai – atrodo graudžiai. „Šimtas antras užsakymas, šimtas antras“, – rėkia padavėja ir neslepia nepasitenkinimo, kinai negana to, kad vienas į kitą labai panašūs, bet dar ir rusiškai nesupranta.
Prie kelto į Olchoną driekėsi didžiulė automobilių eilė. Tiesa, mikriukai bendroje automobilių eilėje nestovi, o dideli autobusai į keltą apskritai nepriimami. Išskirtinę teisę keltis keltu turi vienintelis kartą per parą važiuojantis didelis maršrutinis autobusas Irkutskas – Chužiras.
Kitoje perkėlos pusėje keleivių laukė keliasdešimt identiškų UAZ-ų, tokio tipo kaip tarybinių laikų „greitosios“. Ričardas paskui primetė, kad, jo skaičiavimais, Olchone dirba mažiausiai 100 UAZ-ų. Dideli autobusai, iki perkėlos privežę kinus, juos pėsčius leido į keltą, o kitoje perkėlos pusėje turistai sėdo į UAZ-us. Vienas iš perkėlos išskirtinumų – keltai prie abiejų krantų švartuojasi priekiu, tad visi į jį suvažiavę automobiliai pasiekus kitą krantą iš laivo išvažiuoja atbuli. Atbulas važiavimas, laviruojant apie kliūtis, žinoma, gaišina visų laiką. Tačiau paaiškėjo, kad tam yra tipiška rusiška priežastis – vienas iš darbininkų paaiškino, kad metų metais neprisiruošiama pagilinti prieplaukų ir keltai prie jų negali švartuotis laivagaliu – sraigtas siektų dugną.
Po poros dienų, kai mes išvažiavome iš Olchono, sulūžo vienas iš trijų keleivius ir automobilius vežiojusių keltų. Žiniasklaida pranešinėjo, kad lengvieji automobiliai eilėse, sugedus vienam iš keltų, stovėjo daugiau nei parą.
Persikėlus į Olchoną, prasidėjo žvyrkelis, kuriuo iki centrinės salos gyvenvietės tenka važiuoti apie 20 kilometrų. Žvyrkelis – kaip tarka, todėl išradingi rusai įsirengė alternatyvius kelius. Kartais šalia oficialiojo kelio driekiasi vienas, kartais du neoficialūs keliai per pievą. Mūsų mikriukas, regis, „Mercedes“, į Chužirą pajudėjo kartu su keliais „UAZ“-ais. Prasidėjo lenktynės. „Mersas“ riedant į pakalnę lenkė „UAZ“-us, bet kylant į kalną iš skirtingų pusių, alternatyviais keliais pro jį lėkė „UAZ“-ai. Keičiantis reljefui, keitėsi lenktynių lyderiai. Vairuotojai linksminosi per radijo ryšį erzindami vieni kitus.
Trėmė tik tuos, kurie buvo prisidirbę
Olchonas – didžiausia ir vienintelė gyvenama Baikalo ežero sala. Jos didžiausias plotis 15 km, ilgis – 73 km. Saloje – 1500 gyventojų, didžioji dalis žmonių gyvena centrinėje Chužiro gyvenvietėje.
Buvęs jaukiu Sibiro kaimu, dabar Chužiras tapo ypač kontrastingu. Per kaimą driekiasi gal kokių 50 metrų pločio pagrindinė gatvė – grioviais išvagotas žvyrkelis. Einant per gatvę dairytis ar nėra automobilių, nėra prasmės, nes kelias tolimas, kol pasieksi kitą žvyrkelio pusę, kas nors vis tiek atvažiuos. O ir ratuotieji su pėsčiaisiais eismo dalyviais elgiasi kaip su lygiaverčiais, nesignalizuoja, bet ramiai pasuka į šalį – vietos visiems užtenka. Po Olchoną vis dar vaikšto kelios karvės – manau, kad jos fotografuotos ne mažiau kartų nei Ronaldo ir Kardašian kartu sudėjus. Vasarą ganiavos karvėms Olchone užtenka, bet žiemai, kaip sako, šienas joms plukdomas iš žemyno.
Abipus plačiosios gatvės – seni namukai, kavinukės, parduotuvėlės. O kuo arčiau ežero krantas – tuo agresyvesnė architektūrą, viešbučiai ir kavinės atėjo praktiškai iki pat šventos šamanų vietos Burchano olos, dar kitaip vadinamos Šamanka.
Ir senųjų sodybų kiemuose prilipdyta turistams skirtų statinių. Regis, šeimininkai stato ką nori, kaip nori ir net nežino, kad yra tokia architekto profesija.
Senuose namukuose ieškome nakvynės, išsiaiškiname, kad kaina žmogui – iki 10 eurų. Pabeldus į vienus vartelius, prie kitų privažiuoja traktorius su statine vandens. Vietiniai greit sumeta, kad šalia stovi nemokama darbo jėga. Paprašo pagalbos, mes draugiškai įtempiame vandens statinę į kiemą. Chužiras neturi vandentiekio – viešbučiai išsigręžė gręžinius, o gyventojai ir nedidelės kavinukės vandenį statinėmis vežasi iš ežero.
Apsinakvojame pas buriatus. Trečiąją lovą iš kito kambario į saviškį atsinešame patys. Šalia mūsų gretimame kambaryje gyvena dvi moteriškės – grįždamos į savo „numerį“ jos turi praeiti pro mūsų kambarį. Turistams įrengtas prabangus lauko tualetas, iki kurio turi brauktis per bulvių lysves, o vietoj dušo lauke kabo praustuvė.
Sodybos kieme suręstas namukas – jame taip pat gyvena svečiai. Jo prieangyje nuolat sėdi pagyvenęs, azijietiškų veido bruožų vyras, kuris prisistatė esąs pusiau buriatas, pusiau musulmonas.
Tas turistas jaučia pareiga, tik mus pamatęs, išsiaiškinti, iš kur esame, ir pradeda rypuoti apie Tarybų Sąjungos griūtį. „Visi gyvenome draugiškai, gerai ir laimingai. O dabar? Blogai dabar. Šitokią šalį sugriovė! Jūs gi blogai gyvenate!?”, – akivaizdžiai palaikymo ieškojo „pusiau buriatas, pusiau musulmonas“. Sakau „labai myliu rusus, bet man tai netrukdo nekęsti tarybinės santvarkos“. „Pusiau buriatui, pusiau musulmonui“ tai nepatinka. Dar labiau jam nepatinka, kai pradedu kalbėti apie tvarką ir ekonomiką. „Mažai Lietuvoje teisybės, žmonės sunkiai gyvena. Tačiau mes visgi gyvename geriau nei rusai.“ – dėsčiau pašnekovui. Šitą frazę jis priėmė kaip įžeidimą, man nieko neatsakė, bet sušaukė sodybos šeimininkei: „Ei, tas lietuvis sako, kad jie gyvena geriau nei mes.“ Ironiškai jis šią frazę ištarė. Jos potekstė panašiai tokia – „tas durnelis nieko nesupranta, mes visą teisybę juk iš televizijos geriau žinome.“
Kitas dienas, kai tekdavo pašnekovą susitikti, tik persimesdavome bendromis frazėmis apie orą ir vandenį. Politinių temų vyras liesti nebenorėjo. Manęs visai neerzina, kad rusai didžiuojasi savo valstybe, kad tiki savo propaganda, tačiau keistoka, kad žmogus, esantis „pusiau buriatas, pusiau musulmonas“ yra toks superrusas. O ir sodybos šeimininkė buriatė, paklausta, ar atsimena Olchono tremtinius lietuvius, kurių saloje buvo labai daug, bandė aiškinti, kad tremtiniai buvę patys kalti. „Nekalto žmogaus į Sibirą nevežė, jei juos trėmė, reiškia, kad buvo prisidirbę”, – poziciją dėstė šeimininkė, nors jos klausiau tik paties fakto, ar prisimena tremtinius.
Dieną kinų Olchone beveik nesimatė ir tai mums patiko. Bet gal šeštą vakaro Chužirą užplūdo „UAZ“-aiai iš jų pasipylė srautas didžiausios pasaulio valstybės piliečių.
