Elektros kaina – 1 eurocentas
Iš Olchono „mikriuku“ grįžome į Irkutską. Mus pasitinka jau bičiuliu tapęs taksistas, jis mums suradęs ir butą, vėl naujos statybos name, už malonią 1500 rublių (apie 21 eurą, taigi po 7 eurus kiekvienam) kainą. Pro antrajame aukšte esančio buto balkoną matosi tik pirmajame aukšte esančios parduotuvės stogas, tačiau mums šitas pikantiškas vaizdas netrukdo.
Vakare parduotuvėje už kuklius pirkinius sumoku kiek daugiau nei 1000 rublių (keliolika eurų) ir išplečiu akis: „Kodėl tiek daug?“. Jau žiojausi aiškintis su pardavėja, bet Ričardas nuramino: „Už butą, taksi ir maistą kavinėse mokame nenormaliai mažai, todėl stebina, kai kur nors kaina yra normali“.
Toje pačioje parduotuvėje priėjo retą barzdelę turintis vyriškis ir puolė glėbesčiuotis. Sako: „Aš ne beprotis, gydytoju dirbu. Man tiesiog labai smagu sutikti barzdotą žmogų“. – paaiškino. Iš tiesų Rusijoje barzdos nemadingos, ko gero Panevėžio „Lietkabelyje“ sutiksi daugiau barzdočių nei mes matėme visame Sibire.
Irkutskas – keistas miestas. Kontrastingi ir vietinių gyventojų pasakojimai. Net dėl gyventojų skaičiaus jie pateikia skirtingą informaciją. Internete rašoma, kad Irkutske – apie pusė milijonų gyventojų. Vietiniai įvardina didesnius skaičius, didžiausi patriotai tikina, kad tai milijoninis miestas, o skaičiuojant nelegalus bus ir du milijonai.
Irkutske pigiausia Rusijoje elektra – vos 68 kapeikos (apie 1 eurocentą) už kilovatvalandę. Teoriškai Irkutske nuostabus senamiestis – mediniai namai į žemę sulindę iki pat palangių. Tačiau, praktiškai tie senamiesčio namai nuolat naikinami, tiesiog brutaliai juos padegant. Sudeginta kultūros vertybė, žinia, nebėra saugoma. Apie senųjų namų padegimus pasakojo vietiniai, o ir mes tų degėsių Irkutske matėme nepalyginamai daugiau nei kituose miestuose.
Teigiama, kad Irkutsko namai į gruntą lenda plonėjant amžinojo įšalo sluoksniui. Pagal žemėlapius, Irkutskas ir dabar yra amžinojo įšalo zonoje, nors jis įsikūręs tose pačiose platumose kaip Brestas ar Poznanė. Tuo tarpu vietiniai tikino, kad nėra Irkutske amžinojo įšalo ir niekad jo nebuvo. Žinoma, taksistai, barmenai, namų nuomotojai ir „mikriukų“ vairuotojai nebūtinai yra intelektualinės piramidės viršūnėje, o mūsų kelyje profesorių nedaug pasitaikė.
Mieste – prabangūs prekybos centrai bet senųjų daugiabučių kvartaluose išlikusio vandens kolonėlės – mediniuose daugiabučiuose nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos.
Irkutske mažai aptikau šienavimo požymių. Juokavome, kad Sibire beviltiškiausias biznis – prekyba trimeriais ar žoliapjovėmis. Dilgėlynai ir usnynai miesto centre labai jau disonuoja su prabangiais pastatais ir paminklais.
Ekskursiniu laivu paplaukiojome Angara. Praktiškai visi ekskursantai jaunos mamos su vaikais, tad pasijutome lyg neįvertinę savo amžiaus ir svorio būtume įsirioglinę į vaikišką karuselę.
Dar Irkutske yra medinis supermarketas. To milžiniško parduotuvių ir kavinių komplekso koncepcija panaši į mūsų „Akropolio“, bet vaizdas neva primena senąjį miestą – surikiuotos kelios eilės medinių namų, bendras jų skaičius gali būti netoli šimto
Pagarba Aleksandrui III ir Aleksandrui Kolčiakui
Irkutske Angaros krantinėje stovi paminklas carui Aleksandrui III. Caras mirė 1894 metais, o geležinkelis iki Irkutsko atvestas tik 1898, tačiau paminklas – padėka carui už Transibiro magistralę. Na, Nikolajaus II-ojo laikais geležinkelis pasiekė Irkutską, bet miestelėnai suprato, kad tas piemuo nieko doro nebūtų padaręs, jei jo tėvas darbų nepradėjęs.
Kitas įspūdingas monumentas skirtas admirolui Aleksandrui Kolčiakui. Paminklas stovi netoli tos vietos, kur 1920-ųjų žiemą jis buvo nužudytas. Baltųjų vadas raudoniesiems buvęs tiek baisus, kad jį pradžioje sušaudė, o paskui dar ir paskandino Angaros properšoje.
Žinoma, Irkutske, kaip ir kituose Rusijos miestuose, stovi ir Leninas. Ranka mosuoja… Bet didžiųjų miestų leninai pačių miestų masteliais – kuklūs, neišsišokantys… Lenino paminklų galia atsiskleidžia mažuose miesteliuose, kur jie yra viso ko ašis.
Keliaudamas po Rusiją visur perku vietinius laikraščius. Irkutske užmezgęs pokalbį su kioskininke išgirdau, jog miesto laikraščiuose nėra skelbimų, nes valdžia visiems liepia skelbimus dėtis į internetą… Na, nesąmonė, žinoma, bet ją galima naudoti kaip antirusišką propagandą. Diktatūra! Karvės tik internetu parduodamos! Bet kalba ne apie tai. Irkutsko laikraštyje „Piatnica“ radau tekstą apie miesto paminklus. „Miesto legenda byloja, kad paminklą admirolui dieną naktį saugojo apsaugos firmos kariai – bijota vandalizmo. Būtent nuo ko reikėjo saugoti paminklą, sunku pasakyti: 1997 metais paminklą imperatoriui Nikolajui II pastatytą Tainsko kaime, apskritai susprogdino. Iki šio laiko neaišku kas – ar tai kokie naujieji revoliucionieriai, kuriems nepatiko imperatorius, ar tai estetai, kuriems nepatiko pati skulptūra. Praėjo 13 metų, o Irkutsko kairieji Kolčiaką laiko kruvinuoju budeliu, bet paminklo net dažais neapipylė. Tuo tarpu Irkutsko kazokai ir monarchistai kelis kartus dažais apipylė stelą su Jakovo Sverdlovo profiliu prie įvažiavimo į Sverdlovo rajoną“. – paminklų peripetijas aprašo vietiniai žurnalistai.
A.Kolčiakas – polerininkas, trijų arktinių ekspedicijų dalyvis, 1917-1920 m. jis valdė raudonųjų neužimtą Rusijos dalį. Pagal vieną iš versijų, A.Kolčakas, judėdamas į Rytus, vežėsi ir carinės Rusijos aukso atsargas. Dėl to aukso jo dalinius užpuolė Transibiro magistralę kontroliavę čekų kariškiai. Admirolą čekai suėmė, perdavė baltiesiems, o patys caro auksu išsipirko.
Man admirolas – simpatiška figūra, bet manau, jog tik dėl aktoriaus Konstantino Chebenskio, kuris jį vaidino filme „Admirolas“ (režisierius Andrejus Kravčiukas). Tas pats K.Chabenskis atliko ir pagrindinį vaidmenį filme „Geografas gaublį pragėrė“ (režisierius Aleksejus Veledinskis, filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Aleksejaus Ivanovo romaną) ir man, kaip geografijos mokytojui, jis tapo labai savu. Neangažuotiems rusams baltųjų ir raudonųjų priešprieša – tamsus miškas. Ir natūralu. Dešimtmečiais A.Kolčiaką, Antoną Denikiną, Piotrą Vrangelį ir visus carus (galt tik išskyrus Petrą I) patys rusai vaizdavo kraugeriais arba bepročiais, arba ir kraugeriais, ir bepročiais. Paskui patys raudonųjų vardais pavadintų miestų pavadinimus keitė į senuosius, carinius. Ir, regis, rusų sąmonėje niveliavosi, jog ir raudonieji, ir baltieji vadai nei labai geri, nei labai blogi. Tarp saviškių tauta lyg ir nebeturi priešų, bet ir didvyriai – deficitas.
Nemažai Sibiro geležinkelio stočių ir prie tų stočių esančios gyvenvietės vadinamos raudonųjų veikėjų pavardėmis. Kiek skaitinėjau prie stočių pritvirtintas tiems asmenims skirtas memorialines lentas – visų tų žmonių nuopelnai „apie nieką“. Dažniausiai vadinamieji kovotojai už laisvę apie 1920-uosius Sibire organizavo vietinių raudonųjų būrius ir priešinosi valdžiai, paprastai jie įkliūdavo „klastingiems japonams“ ir žūdavo didvyrių mirtimi. Šios žemesniosios didvyrių grandies didvyriškumas, regis, nekvestionuojamas. Stočių pavadinimai nekeičiami, paminklai dažais nelaistomi. Niekas, regis, nesigilina, ar vertas tūlas Skovorodinas vien už tai, kad su „chebra“ išėjo į mišką ir kvailai įkliuvo „japonams“ būti įamžintas miesto pavadinime, ar ne.
