Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (VIII dalis )

Antroji našlelė

Iš Irkutsko traukiniu išvažiuojame į Skovorodino. Pirkdami bilietus, prieš savaitę gavome tik „plackartą”, bet gerą variantą – „kupeškę”. Jaunimui paaiškinsiu, jog „plackartas”, kaip ir kupe, yra su miegamosiomis vietomis, tik jų trečdaliu daugiau nei kupe – ten ,kur kupe koridorius, „plackarte” dviem aukštais įrengos lovos. Kupe vietos – skersai vagono, o šoninės vietos – išilgai. „Skersosios” vietos „plackarte” rusų yra vadinamos „kupeškėmis”, o šoninės- „bokovuškėmis”. Pribarsčiau čia šūsnį nevartotinų žodžių… Beje, ir žodis „plackartas” yra nevartotinas, jį rekomenduojama keisti „vietaženkliu vagonu”. Atsimenu ,kai skaičiau savo pirmosios knygos korektūrą po leidyklos redakcijos, niekaip nesupratau,apie ką aš ten rašau, bet po derybų į knygą pavyko grąžinti „plackartą”…

Taigi beveik dviejų parų kelionei gavome „plackarto” narvelį į kurį atstriksėjo ir laiminga pakeleivė. Šešiasdešimtmetė kaimietė sakė, kaip ir mes,važiuojanti į Skovorodino atsiimti savo žuvusio dėdės kūno. Realiai moteriškė – ne našlė, betgi ir vėl -įlipus į traukinį, kartojasi laidotuvių motyvas,tad norom nenorom prisimeni Ričardo juokelį apie oligarcho našlės paieškas.

Tai štai šita mūsų našlelė – nenašlelė pasakojo, jog jos dėdė motociklu išvažiavo iš Irkutsko į Vladivostoką, į  kariuomenėje tarnavusių draugų susitikimą. Artimieji po kelių dienų gavo pranešimą – dėdė žuvo. Moteriškė sunkiai tvardė nuoskaudą, jog už dviejų parų kelio nuo namų žuvęs dėdė  giminei pridarė rūpesčių. Ką dabar daryti su jo kūnu? Sakė, jog šeimyna ilgai strategavo ir nusprendė, kad pigiausias variantas- žuvusiojo kūną traukiniu gabenti iš Skovorodino į Chabarovską (ten tik para kelio traukiniu), Chabarovske – kūną kremuoti. Pelenai iki Irkutsko bus pervežti kaip paprastas siuntinukas, žodžiu – nebrangiai. Į kremavimo vietą dėdės kūno niekas nelydės. Mūsų bendrakeleivė kartu su kitame vagone važiavusia savo pussesere į Skovorodino vyko sutvarkyti „popierinės” dalies ir giminės vardu atsisveikinti su žuvusiuoju dėde. Dar moteriškė porino, kad miestelyje, kur žuvo jos dėdė ,bandys parduoti ir tai, kas liko iš jo motociklo…

Sibiro masteliai ir sibirietiškos problemos, matyt ,užgrūdina žmones. Mes savo bendrakeleivę paskutinį  kartą susitikome Skovorodino geležinkelio stoties bufete. „Dokumentus sutvarkėme, paverkėme prie kūno. Nusipirksim alaus, stotyje panausime. Rytoj išvažiuojame namo,” – pasakojo prie mūsų priėjusi bendrakeleivė. Kai pasiteiravome, kodėl nenakvojančios viešbutyje, – klausimas moteriškę ne juokais pribloškė:”Ką ,-negi mes po 500 rublių (po 8-9 eurus)už naktį mokėsime?”. Šešiasdešimtmetė,o dvi paros „plackarte”, naktis stotyje, vėl dvi paros traukinyje neatrodo nepakeliama našta… Na niekas neįveiks šitos valstybės!

Palydovė pasisiūlė būti „stogu”!

Atsiprašau visų sveikai gyvenančių, bet vėl grįžtu prie nesveikosios dalies – rūkymo ir alaus juoduosiuose maišeliuose. Mane, einantį į tamburą, sustabdė palydovė: „Jūs rūkote! Jei rūkote – turite iš manęs nusipirkti traškučių!” Žinoma,  palydovei paaiškinau, kad ne tik nerūkau, bet ir negaliu pakęsti rūkalių, tačiau visą gyvenimą svajojau apie traškučius, tad mielai jų nusipirkčiau. „Dabar drąsiai rūkykite, jei pamatysiu ką įtartino, – perspėsiu,” – po to ,kai nusipirkau traškučių pakelį, paaiškino palydovė.

Nudardėjus nemažą kelio gabalą,  vienoje stočių prie mūsų, į traukinį  su juodaisiais  maišeliais sugrįžtančių,prikibo antrasis palydovas – pagyvenęs kaukazietis. „Norite mėgautis malonumais –  turite už tai mokėti. Jei nepirksite iš manęs traškučių, jus gali sulaikyti policija,” – gąsdino. Juokėmės, žinoma… Dar paaiškinau, kad aš jau investavęs į traškučius jo porininkei. Pajudėjus traukiniui ,palydovas vėl priėjo prie mūsų: „Jūs dar nepirkote traškučių, o jau geriate alų!” – bedė pirštu į Ričardą. Pastarasis nesiginčydamas patraukė į palydovų kupe apsipirkti už visą eurą, o gal ir du. Gražiausia, kad tambure  dažnai kartu rūkiau su pačiu palydovu. Tik abu apsimesdavome, kad mes vienas kito nematome ir nerūkome…

Apie tvarką „plackarte”… Čia palydovė- moteriškė , prasitarusi esanti mūsų tautietė, nes jos motina latvė, o tėvas-„velnias žino kas”.Bemaž išprotėjusi darboholikė. Visą savo pamainą ji nuolat triūsė,-  regis-, vos  baigė valyti vagoną-tučtuojau  griebiasi jį šiūruoti iš kito galo.

Rusė maitintoja…

Šoniniame apatiniame gulte šalia mūsų keliavo pagyvenęs vyriškis, kuris su niekuo nebendravo ir sveikai maitinosi. Kas porą valandų jis išsilankstydavo savo gultą, pasiruošdavo stalelį ir „staltiesę”. Staltieses jis gamino iš knygos. Kiekvieną kartą iš knygos jis išsiplėšdavo tris lapus, juos preciziškai tiksliai, kraštinė prie kraštinės, klojo ant stalo.

Mūsų bendrakeleivė tik pajudėjus traukiniui stalelį uždengė į kelionę įsidėta nėriniuota staltiesėle. „Na ką, vaikinai, valgysime?” – pakuodama maistą paklausė. Čia mes patekome į nepatogią situaciją. Maisto beveik neįsidėjome, manėme- užkąsime restorane, mat ‚“plackarte“ raikyti konservus, regis, nėra labai patogu – dar  visas vagonas jais prasmirs. Bet paaiškėjo, kad šiame traukinyje vagono-restorano nėra. „Mums nedavė vagono-restorano,” – sakė palydovė. Jau pirmajame traukinyje išsiaiškinome, kad traukinys ir garvežys – dvi atskiros organizacijos. Nesvarbu, kieno traukinys,- Čitos ar Chabarovsko, garvežiai dirba tik savo teritorijoje. Maskvos garvežys traukinį veža iki Jaroslavlio,- nuo Jaroslavlio iki Kastromos  dirba Jaroslavlio garvežys ir t.t.  Kokiu principu traukiniai aprūpinami vagonais-restoranais ,išsiaiškinti nepavyko. Pirmojoje kelionės traukiniu atkarpoje išgirdau vietoje sukurtą anekdotą. Vyrukas palydovės paklausė, kur vagonas-restoranas,-traukinio priekyje  ar gale. Palydovė mostelėjo ranka. „Ir visą laiką tiesiai?” – pasitikslino keleivis.

Taigi maisto neturėjome, o mūsų bendrakeleivė, taip pat kas porą valandų klojo stalą ir primygtynai siūlė užkąsti. Ji vežėsi keptą vištą, gal dvidešimt virtų kiaušinių, porą kilogramų pyrago, sumušinių prikimštą dėžę ir t.t. „Gana drovėtis, prašom. Visiems užteks”, – kvietė prie stalo. Stengėmės naujos savo bičiulės neapvalgyti, juk pakeliui stotys, kuriose bus maisto. Bet moteris tikrai nuoširdžiai rūpinosi mūsų skrandžiais, o ir savąjį lauknešėlį susikrovė skaičiuodama, kad maisto dera įsidėti tris kartus daugiau nei pati suvalgys,- juk neišvengiamai pasitaikys alkanų bendrakeleivių. Teisindamasis bandau save įtikinti, kad kelionei atgal ji turėjo antrąjį negendančio maisto davinį. 

Ši mūsų draugė sakėsi esanti ūkininkė, visko savo turinti – ir pieno, ir sūrių, ir kiaušinių. O jau anūkai kaip močiutės maistą mėgstantys! Pasinaudojau proga pasiaiškinti, kaip Sibiro rusai ūkininkauja. Ji sakėsi turinti karvę, vištų ir didžiulį daržą. Iš viso valdanti 20 arų žemės. Ėmėme stebėtis- kaip turint 20 arų žemės galima išlaikyti karvę?.. Paaiškino: kai yra žolės, karvė išgenama iš tvarto,o  kur ji ganosi,- pačios karvės reikalas. Žiemai šienas ruošiamas dar originaliau. Visa šeima važiuojanti į ‚“šieno žygį“ keliolika kilometrų nuo namų. Žygio metu šienas nupjaunamas, sudžiovinamas, sukraunamas į kupetas. Paskui, po kurio laiko, traktoriumi šieną ūkininkai parsigabena namo. Kol vyksta šieno džiovinimo procesas, šeima nakvojanti arba palapinėse, arba automobilyje. „Mes pirktinio maisto nevalgome – ten tik nuodai,”  –  konstatavo ūkininkė. Beje, ji šypsodamasi prasitarė, kad pasakojimai, jog ganytis paleistos karvės vakare pačios grįžtančios namo, yra mitas. „Savosios visada ieškau, kartą pusę nakties motociklu trankiausi, kol radau,” – porino rusė.

Dovaną atsiimti – ne nuodėmė

Mūsų bendrakeleivei labai norėjosi papolitikuoti . Tiksliau- stengėsi priversti, jog pradėtume ilgėtis Tarybų Sąjungos. „Visi gyvenome draugiškai. O kas dabar? Dabar žmones supriešino. Visi vieni kitų bijo. Mano senelis per karą žuvo, palaidotas Šiauliuose. Važiuočiau aplankyti jo kapo, bet bijau,” – kalbėjo mūsų bičiulė. Akivaizdu, jog į Šiaulius ji nevažiuoja ne todėl, kad bijo, bet dėl to, kad neturi pinigų… Juokiuosi, jog visi mes nesame tokie reikšmingi, kaip patys sau atrodome. „Lietuvoje taip pat kalbama, kad rusai nekenčia lietuvių, bet mes šioje kelionėje to nepastebėjome. Tiesą sakant ,nepastebėjome nei neapykantos, nei meilės. Na neįdomūs mes niekam Sibire. O kodėl jūs manote, kad Lietuvoje kam nors būsite įdomi?” – paklausiau. „Bet juk per telviziją sako, kad rusams Lietuvoje nesaugu!” – neatlyžta. Tada įsikišo Ričardas: „Lietuvoje dar vienas kitas šimtas tūkstančių rusų gyvena. Jei atvažiavusius rusus turistus Lietuvoje pjauna, kažin kodėl nepjauna vietinių rusų?”

Mūsų pokalbius nuolat girdėjo ant šoninio gulto tįsojęs estetas, tas, kur iš knygos lapų gaminosi staltieses, tačiau į pokalbius nesikišo. Jis bendrauti pradėjo tik po to, kai jį pagyrėme. Per traukinį ėjo uniformuotas žmogus, gal traukinio viršininkas, ir stabtelėjęs prie esteto jo paklausė: „Ar viskas gerai? Ar nėra triukšmo, girtuoklysčių?” ir pan. Estetas atsakė, kad vagone – tvarka. „Och ,geras jūs žmogus. Galėjote pasakyti, jog mes siautėjame, maistą atiminėjame, Putiną keikiame. Mumis ,užsieniečiais ,draugas viršininkas juk nebūtų tikėjęs,” – kažkuris iš mūsų pajuokavo. Rusas pasijuto įvertintas ir ėmė komunikuoti. Pradėjome kalbą nuo žvejybos, o baigėme politika. „Aš jums ne savo nuomonę pasakysiu. Aš pasakysiu visą tiesą. Rusija yra pati taikiausia valstybė visame pasaulyje. Rusija niekada nieko nepuolė- Rusija tik gynėsi. Amerika dėl visų konfliktų kalta, Amerikai reikia Rusijos žemių,” – atskleidė pašnekovas. Tiems, kas norėtų patarti, jog nėra ko su rusais politikuoti, paaiškinsiu – buvo įdomu išgirsti, ką jie kalba, kokia intonacija kalba… Kelionėje nė viena diskusija su rusais nebuvo priartėjusi prie konfliktinės situacijos, rėksmų ar įžeidinėjimų… „O Suomija, Lenkija, Lietuva – jos taip pat Rusiją užpuolė?” – domėjausi. „Lenkijos Rusija nepuolė, apie Suomiją kita kalba, o Lietuva ir Rusijos užimta gyveno geriau nei Rusija,” – paaiškino viską žinantis pašnekovas. Jis taip pat nurodė, kad įvairios diskusijos apie Krymą yra absurdiškos: „Krymą Ukrainai atidavė Rusija. Jei ką atiduodi- turi teisę persigalvoti ir pasiimti atgal.”