Brolio kelnių paieškos
Iš Skovorodino traukiniu kilome į Šiaurę, į Jakutijos miestą Neriungri. Pakeliui kirtome BAM-ą per jo sostinę Tyndą. Sprendžiant pagal žemėlapį, iš Neriungri per Tyndą, Chabarovską ir Vladivostoką galima pasiekti BAM-u, tačiau geležinkelio stoties darbuotoja, išgirdusi mūsų pageidavimą, žiūrėjo kaip į nevisapročius – vienintelis variantas iš Neriungri buvo grįžti atgal į Skovorodino ir toliau į rytus keliauti Transibiro magistrale.
Grįžęs į Lietuvą daugiau pasiskaitinėjau apie BAM-ą, pasirodo legendinis geležinkelis keleiviniais traukiniais labai jau menkai apkrautas. Iš Tyndos į Komsomolską prie Amūro važiuoja vienintelis traukinys per parą, o Chabarovsko atšaka nuo BAM-o nesuka joks keleivinis traukinys.
60 tūkstančių gyventojų turintis Jakutijos miestas Neriungri kelionės maršrute atsirado todėl, kad vieną vasarą iš šio miesto gaudavau laiškus – brolis su studentų statybiniu būriu kėlė Tarybų Sąjungos ekonomiką. Atsimenu, kad pradinėse klasėse buvau kietas, žinau net antro pagal dydį Jakutijos miesto pavadinimą. Brolis prieš gerus 35-erius metus, išvažiuodamas iš Neriungri, užmiršo padžiautus džinsus. Brangus daiktas, gal kokį šimtą rublių kainavęs, tad važiavau jų ieškoti.
Iš Skovorodino į Neriungri atvažiavome per naktį, dieną pavaikščioję Jakutijos žeme vakare tuo pačiu traukiniu išvažiavome į Chabarovską.
Ieškodami, ką iš ryto nuveikus Neriungri, elgiamės panašiai kaip Skovorodino – einame į svečius. Tiesa, didesniame mieste į valdžios rūmus brautis nedrįsome, pasirinkome laikraščio „Prosto Niurka“ redakciją. „Niurka“ – Neriungri trumpinys, taip vietiniai vadina savo miestą. Laikraščio redakcija įsikūrusi bute kartu su apsaugos firmos kontora. Pirmoji redakcijos darbuotoja įstaigoje pasirodė po dešimtos, kol jos laukėme – rūkėme su apsauginiu. Tas pasakojo, kad Neriungri su Jakutijos sostine Jakutsku nelabai sujungtas – geležinkelio tarp šių miestų dar nėra, šiltuoju metų laiku galima bandyti važiuoti automobiliu, nes kelias „vietomis asfaltuotas“, tarp Neriungri ir Jakutsko skraido ir maži keleiviniai lėktuvėliai. Apsauginis ironizavo, kad „dažniausiai jie kelionės tikslą pasiekia sėkmingai“.
Darbe pasirodžiusi „Prosto Niurka“ darbuotoja stebėjosi, ką mes veikiame tokioje skylėje kaip Neriungri. Dėstė, kad laukia vietos valdžios rinkimų – redakcija gaus solidžių pajamų. Mergina neslėpė, kad laikraštis „sėdi valdžios kišenėje“ ir tikino, kad nėra pas juos demokratijos. Tiesa, pradėjus domėtis, kokios konkrečios tos nedemokratijos apraiškos, ji pasakojo, kad redaktorė neleidžia rašyti slengu. Paskaitinėjau patį laikraštį, valdžios kritikos užuomazgų nematyti, kaip, beje, ir kituose Rusijos regioniniuose laikraščiuose. Tačiau spėju, kad valdžios kritikavimas, tiksliau nekritikavimas, apskritai nėra diskusijų objektas, seniai suvokta, jog to daryti negalima ir tai priimta kaip norma.
Rugpjūčio 2-ąją Neriungri temperatūra kilo iki 30 laipsnių, tačiau klimatas sausas, žemyninis ir karštis nealino. Beje, nors buvo karšta, žmogus, dėvintis šortais, retenybė. Juokavome, jog kai šortų prireikia kartą per dešimt metų, Jakutijos gyventojai neberanda spintoje tinkamos „išmieros“ drabužių. Bet iš tiesų vasaros Neriungri šiltos – liepos mėnesio temperatūros vidurkis 16 laipsnių. O žiemos ten smagios – lapkričio temperatūros vidurkis žemiau 20 laipsnių šalčio, gruodžio ir sausio – žemiau 30.
Neriungri gatvės erdvios, o automobiliai retai kada jose pasirodo. Jakutijoje pirmą kartą išvydau įstrižai sankryžos nupieštas pėsčiųjų perėjas.
Ilgai ir atraktyviai ieškojome autobusų stoties. Svarstėme, jog vietiniu reisu spėsime nuvažiuoti į netolimą kaimą. Dar laikraščio redakcijoje paklausėme, kur yra autobusų stotis – mums paaiškino, parodė kryptį. Ėjome, ėjome, ėjome… Nėra stoties. Vėl klausėme, vėl ėjome. Kol galų gale apie stotį pradėjome klausinėti jau būdami… stotyje. Pasirodo, kad „stotis“ – tai autobusų sustojimo lentelė. Grafiko nėra, kažkada galbūt kažkoks autobusas atvažiuos…
Prekybos centrai – gražiausia, ką turi Neriungri
Ekskursijai po Neriungri samdome taksi. Už 500 rublių (8-9 eurai) taksistas sutinka mus pavežioti valandą. „Visą Neriungri grožį parodysiu“, – džiugina ir po kelių minučių stoja prie pirmojo pakelėje pasitaikiusio prekybos centro. „Va, koks grožis“, – – rodo ranka. Paskui veža prie stadiono, norėtų nuvežt ir į miesto parką. Paprašome, kad parodytų anglies kasyklas. Jis nelabai supranta, kam mums to reikia, bet nuveža… Taksistas bando užvesti kalbą apie Ukrainą ir pasakoja visą „teisybę“ apie niekšus ukrainiečius. „Atsikrausčiau su pirmaisiais statybininkais. Tūkstantį rublių uždirbdavau. Įsivaizduojat!?“, – buvusį gerą gyvenimą minėjo taksistas.
Ieškodami veiklos užsukame į evangelikų bažnyčią. Vietoj altoriaus – plika scena su mikrofonais, šalia didžiosios salės stiklais atskirtas žaidimų kambarys vaikams. Pirma bažnyčioje sutikta moteriškė paklausia, kas mes, ir pakviečia kitą ponią. Pakviestoji bažnyčios atstovė sako, kad prabangūs rūmai statyti rėmėjų lėšomis, o dabar juos išlaiko patys tikintieji, aukodami 10 procentų savo pajamų. Deja, ji nuo interviu mikliai išsisuka ir pradeda mus lipšniai vesti dievop. Traukiuosi atbulas, bandydamas į teologinę diskusiją vietoj savęs įstumti Ričardą. Sakau: „Jis Bibliją skaito, kiekvieną savaitę į bažnyčią vaikšto”, bet Ričardas vasarą taip pat dar nebuvo pasirengęs tapti evangeliku ir mūsų ekskursija po bažnyčią greitai nutrūko.
Atrakcijų pasirinkimas Neriungri nebuvo gausus. Žinoma, aplankėme miesto parką bei paminklą Leniniui. Sėdinčius pievoje prie santuokų rūmų užkalbino evenkai. Jauna pora man pasirodė apgirtusi, bet gal jie buvo paprasčiausiai perkaitę ir dėl to vangūs. Mergina džiaugėsi, kad jos vaikinas iškart supratęs, kad mes užsieniečiai ir paprašė kartu nusifotografuoti. Kiek keisčiau, jog jie nuotraukų, su mumis užsieniečiais, taip ir nepamatys. Fotografavome mes, o ne jie – evenkai neturėjo nei telefonų, nei juo labiau fotoaparatų. Ir elektroninio pašto, į kurį galėtume nusiųsti nuotraukas, jie neturi…
Neriungri įvertinome turgų, vieną prekybos centrų, porą kavinių. Šiuolaikiškai įrengtoje picerijoje veikė internetas ir kondicionierius. Maloniai sėdėdami karts nuo karto paprašydavome, sakykim, stiklinės giros. „Pirma pinigai – paskui gira“, – reikalavo picerijos merginos. Regis, į picerijos baldus ir įrangą investuoti dideli pinigai, bet indams ir įrankiams lėšų neužteko – gauni gero maisto vienkartiniuose induose.
Skovorodino ir Neriungri merginos iš aptarnaujančio personalo sferos buvo piktos. Labai piktos. Neriungri skaičiuojame, kad jau ketvirta para esame nesiprausę. Pajutę, kad dar viena kita para ir apskritai būsime neįleidžiami į kavines, svarstome, jog gal vis dėlto reikėtų praustis. Aptariame buto nuomos įdėję valandai, bet nusprendžiame, kad visgi nedera nuvažiavus į Sibirą Europos reprezentuoti kaip iškrypėlių irštvos. Juolab jog buvome girdėję, kad dušai yra geležinkelio stotyse.
Už eurą ar du Neriungri geležinkelio stotyje gauname dušą. Reikia šiek tiek palūkėti eilėje, bet vakare į traukinį Neriungri-Chabarovskas žengiame švarūs ir todėl labai išdidūs.
