Maskvos kainos tapo priimtinomis
Prieš aštuonerius metus pirmojoje Sibiro kelionėje man labai nepatiko Maskvos kainos – alaus bokalas ar kavos puodelis Arbato kavinėje kainavo 12-15 litų, pietūs – bent 100 litų. Traukiniu iš Vnukovo oro uosto iki Maskvos centro tada keliavome už 25 litus.
Šį kartą kompleksinius pietus picerijoje Maskvos centre suvalgėme už kelis eurus, taksi iš oro uosto iki Raudonosios aikštės atvažiavome už 2200 rublių (kiek daugiau nei 30 eurų). Ir Arbato kavinės pasirodė man dabar pigios… Tiesa, po konvertavimų suskaičiavau, kad 4 eurai už bokalą alaus dabar Arbate tas pats, kas prieš aštuonerius metus buvo tie 12-15 litų.
Pas mus per tuos aštuonerius metus kainos aptarnavimo sektoriuje žiauriai augo. Maskvoje, skaičiuojant rubliais, kainos taip pat kilo, bet rublio kursas krito ne procentais, o kartais. Taigi, Maskvoje vidutines pajamas turinčiam turistui lietuviui vėl galima jaustis žmogumi.
Dingo ir absurdiška tradicija aerouostuose į celofaną pakuoti bagažą. Prieš aštuonerius metus visi iki vieno krepšiai buvo pakuojami. Lyg ir neprivaloma šito daryti, tačiau visi keleiviai į tokią apsaugą investavo po kelis eurus. Tuomet spėliojome, kad gal veikia vietinė oro uostų mafija – jei pagailėjai pinigų celofanui, tavo krepšį privalu kiek pratuštinti.
Vienas geras dalykas, kuris liko nepasikeitęs, prabangiajame „GUM“-e šalia Raudonosios aikštės tebeveikia valgykla Nr. 57. Kažkada gražiausioje Tarybos Sąjungos parduotuvėje (GUM-as, lietuviškai šifruojasi – Valstybinė universalinė parduotuvė) įsikūrę brangių (ir prabangių) prekinių ženklų parduotuvės. Vyresni galbūt prisimena Vladimiro Visockio dainą apie kolūkietį kartu su jaučiu Buhajumi atvažiavusį į liaudies ūkio parodą. Laiške žmonai jis rašo, kad GUM-as toks pats kaip jų kolūkio parduotuvė, tiktai su stiklais. Tai, štai toje gražioje parduotuvėje su stiklais gali pavalgyti už „Anykščių vyno“ valgyklos kainą. Spėju, jog valgykla Nr.57 yra pati artimiausia Leninui tiesiogine prasme. Iki Mauzoliejaus nuo jos gal tik koks šimtas metrų.
Mauzoliejus tą dieną priiminėjo lankytojus. Tačiau eilė į jį rikiavosi jau Raudonosios aikštės prieigose. Pasvarstėme, kad didįjį vadą aplankysime kitą kartą, šiaip ar taip į laidotuves jau gerokai pavėlavome.
Rusijoje bent milijonas kirgizų
Prie oro uosto taksi ekipažus komplektavo ir dėl kainos derėjosi rusas vadybininkas. Mums jis skyrė kirgizą vairuotoją, kuris neblogai kalbėjo rusiškai ir dalinosi savo įžvalgomis. Kirgizas dėstė, jog, jo supratimu, Rusijoje gyvena ir dirba apie milijoną jo tautiečių. Vyras aiškino, jog Kirgizijoje vidutinė alga yra 10 tūkst. rublių (apie 140 eurų), o Maskvoje – apie 50 tūkst. (apie 700 eurų). Paklaustas, ar jo tautiečiai Maskvoje uždirba tiek pat, kiek vietiniai, kirgizas nustebo, jog gali būti diskriminacija dėl tautybės, bet, regis, susimąstė. Jaučiau, kad kirgizui pasėjau nepasitikėjimo sėklą darbdaviu.
Taksistas pademonstravo, kaip taupomi pinigai. Taksi stovėjo mokamoje aikštelėje, sistema analogiška kaip ir pas mus – įvažiuodamas į aikštelę gauni popierėli, išvažiuodamas iš jos susimoki, popierėlį įkiši į skylę ir šlagbaumas atsidaro. Tačiau, pasirodo, jeigu važiuoji beveik liesdamas priekyje esantį automobilį, šlagbaumas galvoja, kad važiuoja Siamo dvyniai, ir išleidžia abu.
Raudonoji aikštė antradienį, taigi darbo dieną, buvo pilna žmonių. Tiesa, nemaža jos dalis buvo užtverta, darbininkai montavo sceną. Įpratus prie Sibire klegančių vienas į kitą panašių kinų, Raudonosios aikštės turistų minia – labai jau spalvinga, daugybė tautų, daugybė kalbų…
Maskvos širdyje dirba kelios grupės aktorių. Grupėje dažniausiai keturi personažai – Leninas, Stalinas bei moteriškė ir vyras blizgančiais rūbais. Lenino ir Stalino personažai panašūs į prototipus, vienas su barzdele, kitas – su ūsais. O blizgiuosius ponus vargu ar įmanoma pagal išvaizdą identifikuoti, tačiau galima nuspėti, kad tai žymiausios XVIII amžiaus personos Petras I ir Jakaterina II.
Vienas iš Petrų prikibo prie mūsų siūlydamas fotografuotis. Sakau, jei jūsų Petras I – 175 cm, vadinasi, su aktoriais deficitas… „Ieškokit didesnio Petro“ – vaipiausi. Įžeidinėjamas caras neatlyžo, siūlė fotografuotis su Stalinu… Žodžiu, aktoriai kibo, kol sutikome su jais fotografuotis. Na, mažai tikėtina, kad istorinių veikėjų kvadros yra valdžios pasamdyti animatoriai, tačiau nesitikėjome, jog jie taip „nachališkai“ pinigus išmušinės. Po fotosesijos Petras pareikalavo pinigų – iš kiekvieno po 1000 rublių (beveik po 15 eurų). Šaipėmės, jog ne mes fotosesijos pageidavome, o jie, bet atmosfera kaisto. Petras darėsi vis piktesnis, jau ir Leninas su Stalinu ėmė rankomis mosikuoti. Nusprendėme palikti Raudonąją aikštę kol nepasirodė NKVD.
Patriarcho tvenkinius užėmęs Krylovas
Prieš beveik dvidešimt metų Maskvos centre prie Patriarcho tvenkinių buvo nuspręsta įamžinti rašytoją Michailą Bulgakovą. Turėjo atsirasti skulptūrinė kompozicija, kurioje ir pats rašytojas, ir jo herojai iš romano „Meistras ir Margarita“ – Volandas, Azazelas, Katinas Begemotas. Neatsirado. Aplinkinių namų gyventojai užprotestavo.
Patriarcho tvenkiniai (tiksliau tvenkinys) – parkas su tvenkiniu Presnios rajone, Maskvos masteliais – visai šalia Raudonosios aikštės. Prie Patriarcho tvenkinių prasideda „Meistras ir Margarita“, kai pasikalbėti su literatais Michailu Berliozu ir Ivanu Bezdomnu ant suolelio prisėda Volandas. Paskui Anuška palieja aliejų, tramvajus nukerta M. Berliozo galvą… Ir romanas, ir Vladimiro Bortko filmas laikomi šėtoniškais. Rašoma, jog jau išmirė beveik visi 2005 metais filme vaidinę aktoriai. Tiesa, šėtonas Volandas vis gyvas. Volandą įkūnijusiam Olegui Basilašviliui jau 83-eji.
Prie Patriarcho tvenkinių pritupdyta Ivano Krylovo pasakėčių herojų skulptūrų. Taigi, gėris triumfavo prieš blogį. Yra parke du bulgakoviški akcentai – draudžiamasis kelio ženklas su Volando, Koravjovo ir Katino Begemoto atvaizdais ir prierašas „Draudžiama kalbėti su nepažįstamais“ bei kavinė „Katinas Begemotas“. Deja, ženklas kartais džiugina praeivius, bet kartais palieka parką. Žiniasklaidoje rašoma, jog jį Patriarcho tvenkinių lankytojai vertina kaip suvenyrą, todėl naują ženklą kabinti reikia kelis kartus per metus. O katino Begemoto kavinėje absento neduoda. Net vulgaraus alaus negausi. Tik arbatytė ir pyragiukai… Na, šito aš rusams tikrai nepajėgsiu atleisti.
Patriarcho tvenkiniai – vos 1000 kv.m ploto prūdas. Daugiskaita jis vadinamas todėl, jog kažkada buvo keli tvenkiniai, vėliau tvenkiniai užversti smėliu, paliktas tik vienas. Patriarcho tvenkiniai todėl, kad XVIII amžiuje šalia tvenkinių buvo Rusijos patriarcho rezidencija. Tarybiniais metais, kažkas turintis juodą jumoro jausmą, pasiūlė Patriarcho tvenkinius vadinti Pionierių tvenkiniais.
Atsisveikino Cojumi…
Vaikštant po Maskvos centrą į akis krito autoparkas. Šalia daugiabučių namų ir įstaigų kontorų stovi daug nematytų mašinų, o ir tos, kurios matytos, nepigios. Kurios nors Lietuvos savivaldybės meras su savo valdišku 30 tūkst. euru kainuojančiu „grabu“ atvažiavęs į Maskvos Presnios rajoną turėtų jį slėpti – praeiviai šaipysis. Atkreipę dėmesį į autoparką, ėmėme inventorizuoti visus gatvėje stovinčius automobilius. Gal po penkiolikos minučių tokios veiklos Ričardas mostelėjo ranka: „Žiūrėk, radau seną „subariką“. Šitas ir penkių tūkstančių nekainuos.”
Internete peržvelgiau Maskvoje parduodamo būsto skelbimus – tūkstančiai parduodamų butų, kurių kaina prasideda 1 000 000 eurų. Specialiai kainos užklausą nuo milijono pateikiau. Tegul dabar mūsiškės specialiosios tarnybos vargsta, besiaiškindamos iš kur pas mane tokie pinigai. Radau man labai priimtiną pasiūlymą – 70 kv.m naujos statybos trijų kambarių butas, 9 aukštas, pro langą matosi Kremlius. Kaina – 4,5 mln. eurų. Gal kiek brangoka, bet šimtą tūkstančių, manau, nusiderėsiu.
Butų kainos atsako į klausimą, kodėl tokio lygio autoparkas Maskvos centre. Jei gyveni kur nors Chimkuose, vargu ar važiuosi į Arbatą savo automobiliu. Ir apskritai kokio velnio tau į tą Arbatą, jei likimas tau skyrė Chimkus…
Nors Arbate smagu. Arbate lauko kavinėse žmonės geria latė kavą. Groja gatvės muzikantai, gatvės dailininkai siūlo nupiešti praeivių šaržus. „Pageidauju va to žmogaus šaržo. Nemokamai. Ai, jau nuėjo”, – ginuosi nuo dailininko. „Matėm mes tokių šmaikštuolių“, – regis, nesupyksta.
Vakarėjant jaučiame, jog mūsų autobusas jau trepsi Tušino autobusų stotyje. Prieš lendant į metro, paskutinis sutiktas gatvės muzikantas groja Viktorą Cojų. Į jo gitaros dėklą įmetu pinigėlį. V. Cojus labiau tinka Piteriui nei Maskvai, bet man V. Cojus gerai, esu nieko prieš, jei ir per mano laidotuves leis V. Cojų.
Šitaip gražiai būčiau pabaigęs kelionės aprašymą, bet … įsinorėjau į tualetą.
Prieš apsilankymą tualete – deklaracija
Laukdami autobuso šalia Tušino autobusų stoties esančiame „Mc Donalde“ įsirengėme bazę. aplinkinėse parduotuvėlėse stengėmės išleisti paskutinius rublius. Prisipirkau šokoladų „Alionka” ir degtinės „Baikal“. Visiems, žinoma, pasakojau, kad „Baikalą“ vežiausi nuo Baikalo, dar jam ir Ramųjį vandenyną parodžiau.
Prieš einant į autobusų stotį, į ją, kaip ir visas kitas stotis, patenkama pro metalo detektorių ir šį sergstinčius, pagal išvaizdą ne kartą sėdėjusius apsauginius, ryžausi pasinaudoti tualetu. Lauke keli biotualetai, vidurinis jų po rekonstrukcijos pritaikytas darbuotojos „ofisui“. Ištiesiu atsakingai darbuotojai pinigėlį, jį užduoda klausimą: „Jūs didelio, ar mažo reikalo?“. Pavargęs, nemiegojęs, jumoro jausmą praradęs, droviai aiškinau: „Ką jūs, žinoma, tik sisiosiu. Ir dar labai nedaug“. „Tada jums į trečią kabiną“, – oriu rankos mostu nukreipė atsakinga darbuotoja.
Paskui susivokiau, jog čia ir buvo tikrasis atsisveikinimas su Rusija. Biotualetų vamzdžių pralaidumo klausimą, regis, yra paprasčiau išspręsti, nei versti visus tualeto lankytojus deklaruoti norius, poreikius ir versti juos atlikt savo būsimos veiklos prognozes. Tačiau… Štai už tai aš ir myliu Rusiją ir nuolat į ją grįžtu.
