Dešimtasis dailininkų pleneras Niūronyse

Arklio muziejuje, Niūronyse, praeito savaitgalio dienomis vyko dailininko bei mokytojo Donato Inio kartu su muziejumi rengiamas jau dešimtasis tapytojų natūralistų, nors šį kartą nemažai buvo ir kitokių žanrų kūrėjų, pleneras, į kurį susirinko keturios dešimtys patyrusių ir dar tik pradedančių, besimokančių bei savojo braižo atkakliai ieškančių dailininkų.
Džiugu, kad Niūronių plenerai palengva tampa ne tik piešimo stovyklomis, bet ir daugiaplaniais kultūriniais festivaliais.

Į jubiliejinį dailininkų natūralistų plenerą Niūronyse praeitą ketvirtadienį sugūžėję menininkai, kaip ir kasmet, prieglobstį ir šiemet surado nuolatinio partnerio – Arklio muziejaus (Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialas) etnografinėse sodybose. Dailės dienų dalyviai taip pat buvo įsikūrę mažyčiame palapinių miestelyje, kai kurie glaudėsi apylinkės sodybose arba nakvojo automobiliuose, kartu pietaudavo, aptardavo kasdienius darbus, dalydavosi patirtimi, atradimais. Pasak plenero organizatoriaus, Lietuvos dailės akademijos Kauno skyriaus katedros Klasikinio realizmo ateljė piešimo mokytojo Donato Inio, į pirmąjį plenerą prieš dešimtmetį tesusirinkę šeši Dailės akademijos studentai, o dabar dalyvių skaičius artėja prie pusšimčio, gal atvyktų ir visas šimtas, jei dalyvių skaičius nebūtų ribojamas. Džiugu, kad šie dailininkų susibūrimai įgauna kultūrinių festivalių pavidalą, į jo renginius atvyksta nemažai anykštėnų. Šių metų stovyklą lydėjo tautinės kultūros, paveldo, taip pat pokario partizanų kovų atšvaitai. Antrosios menininkų stovyklos dienos vakarą vainikavo susitikimas su pokario dainų atlikėja Indre Dirgėlaite, jos pasakojimą palydėjusios jautrios dainos, kurias ji atliko ir muziejaus edukacijoms naudojamoje slėptuvėje-bunkeryje.

Šio bunkerio tema buvo pratęsta ir šeštadienį, mat jis pastatytas iš medžiagos – partizanų slėptuvės, naudotos filmuojant filmą pokario kovų tema „Poetas“. Tad minėtos dienos vakarą vyko šio filmo peržiūra Arklio muziejaus Striukų sodybos klojime, o jam pasibaigus žiūrovai, kurių buvo visas pusšimtis, galėjo atvirai pasikalbėti su jo kūrėju, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu. Vienaip ar kitaip filmo siužetas primena laisvės kovas Dzūkijoje, o pagrindinis veikėjas Kostas Slinkys yra populiaraus poeto, taip pat ir niekšingo išdaviko Kosto Kubilinsko prototipas. Slogus filmas, kuriame apstu tikrovės neatitinkančių fantazijų. Atrodo, kad visa Lietuva, taip pat partizanai kažkokie bedvasiai, gal net išprotėję – priima į partizanų būrį jau sovietus šlovinančių eilėraščių parašiusį poetą, naiviai aiškinama, kad verkiant trūko patriotinių eilių pogrindžio spaudai. Viename epizode keistas, tarsi kvankštelėjęs, senis ką tik juodai nusvilintai, bet nenuskustai, nenuplautai kiaulei išverčia vidurius. Kitur partizanai kartu su jaunimu naktį, nei kiek nesisaugodami, vaikšto pulkais, pasišviesdami žibalinėmis lempomis – „fanarais“. O po vakarėlio, tarsi projektinėje šių laikų miestelio šventėje ar dosnaus klebono atlaiduose, visi vaišinami koše. Ir kiekvienas valgo iš atskiro dubenėlio, o po to sutartinai upelyje tuos indus plauna. Kaip ir jau ne pirmame genialių Lietuvos režisierių filme apie pokarį, tuoj po baliaus beveik visus iššaudo užklupę skrebai ir sovietiniai kareiviai. Į bunkerį sugrįžta trise: vienas peršautas, gražiai dzūkiškai pakalbėjęs numiršta, o pasakojimo apie bruknes pasiklausęs herojus nušauna vadą Taurą, po to išduoda dar kitus partizanus ir išsaugo savo tamsią bei poetiniu polėkiu apdovanotą gyvybę. Etaloninis išdavikas, kurį režisierius tarsi ir bando pateisinti, mat niekšelis rašęs gražius eilėraščius vaikams, tad, matyt, buvęs ne visai blogas žmogus…

Nuskambėjo retorinis klausimas, kodėl Lietuvoje nekuriami filmai, kuriame būtų partizanas lietuvis herojus, kuris nugali ir skleidžia šviesą ir viltį. Tą patį vakarą liaudies dainas dainavo Gabija Sodaitytė, koncertavo dviejų akordeonistų – Almos Petrauskaitės bei Daumanto Pranckevičiaus – ir fleitininkės Jurgitos Mickaitės trio, kurie pradėjo pasirodymą dieviško grožio Juozo Naujalio kūriniu „Svajonė“. Vyko koncertas performansas „Promočių giesmės“, kuriame klasikines sutartines dainavo ir jų temomis improvizavo buvusi grupės „Žalvarinis“ dainininkė Laurita Peleniūtė.

Stovykloje mokymus vedė akvarelės meistrė Deimantė Petkevičiūtė, lino raižymo mokymus tema „Niūronių architektūra“ – Austė Kabašinskienė, apie kūrėjo akistatą su nerealybe paskaitoje apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą kalbėjo profesorius Stanislovas Mastauskas. Etnografinės Legų sodybos troboje buvo eksponuojami D. Inio tapyti paveikslai partizaniška tema, iš kurių išsiskyrė vėlių procesija, istorinių Šimonių girios bunkerių šiandienos vaizdai, ten ir Aukštaitijos partizanų vado Jono Kimšto-Žalgirio slėptuvės Birutkalnyje, bei legendinio Algimanto apygardos partizano Jono Kadžionio-Bėdos portretas. Šis visu ūgiu žiemos miške stovinčio ir į atstatyto bunkerio angą žvelgiančio senolio atvaizdas buvo eksponuotas ir puikiai įvertintas Londono karališkųjų portretų galerijos konkurse. Sukurta daugiau nei pusšimtis Niūronių peizažą, etnografines sodybas, įdomius kampelius atspindinčių paveikslų. Paprastai vos ne kiekvienas stovyklos dalyvis po vieną paveikslą dovanoja Arklio muziejaus lobynui, o šiemetinių darbų paroda tuoj po sambūrio veiks muziejuje. Pernai rinktinių darbų, sukurtų Niūronių pleneruose, paroda buvo surengta Anykščių koplyčioje.