Dešimtmečio japonas

Siaurojo geležinkelio istorinėje ekspozicijoje lankėsi, mažuoju traukinuku iki Rubikių ir atgal keliavo turistas iš tolimosios Japonijos – guvus, bet santūrus tamsiaplaukis programavimo inžinierius Jutaka Charamura.
Įdomu, kad jis, ko gero, antrasis japonas per du pastaruosius muziejaus gyvavimo dešimtmečius. Jį į Anykščius atviliojo mažasis geležinkelis, apie kurį atsitiktinai sužinojo iš bičiulio.

Svečias iš tolimos šalies Jutaka Charamura – 25 metų amžiaus kompiuterinių technologijų, programavimo inžinierius iš mažai žinomo Japonijos sostinės Tokijo apylinkės miesto Saitama.

Guvaus ir smalsaus, nuolat besišypsančio, viskuo besistebinčio, veik be perstojo fotografuojančio japono didžiosios aistros – kelionės po Europą ir geležinkeliai. Traukiniu dažnai keliaujantis savo šalyje, dažnai ir iš savojo miesto traukiniu vyksta į Tokiją, nors kursuoja paprastas, vos 100 kilometrų per valandą greičiu judantis traukinys, tačiau trisdešimties kilometrų kelią įveikia labai greitai. Per savo gyvenimą keliautojas jau tris kartus suspėjo apsilankyti Europoje. Pirmąjį kartą į mūsų žemyną atvykęs, keliavo po Ispaniją, Prancūziją, Italiją. Antrosios kelionės maršrutas driekėsi į Olandiją, Daniją, Norvegiją.

Šiemetinę kelionę, jai skyręs labai ilgas, daugiau nei mėnesio trukmės atostogas, pradėjęs Taline, susipažinęs su Estijos, Latvijos įdomybėmis, tuomet atkeliavęs į mūsų šalį. Lankėsi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, ypač sužavėjo kopų smiltynais pribloškusi Kuršių Nerija.

Į Anykščius atkeliavęs vien dėl mažojo geležinkeliuko. Jis kantriai, be skubos, su japonišku kruopštumu susikaupęs apžiūrėjo visus muziejaus kampelius, peržiūrėjo konferencijų salėje rodomą dokumentinį filmą „Kelionė ūkų lankomis“. Čia pagelbėjo rusiški titrai, nes jis visai neblogai supranta šią kalbą, tačiau visur daugiausia susišneka angliškai.

Pasivažinėjimas siauruku buvęs taip pat malonus, ypač patenkintas, kad galėjo įlipti į lokomotyvo kabiną, iš arti apžiūrėti, paliesti maloniu dyzelinio kuro dūmu kvepiantį variklį. Lietuvos laukų, miškų žalumas, medžių gausa, rudens spalvos ir tas lietuviškoje aplinkoje dūmus pučiantis dvylikos cilindrų motoras japonui patiko labiausiai.
Pernakvojęs Anykščiuose, egzotiškasis turistas išvyko. Nors rytojaus dieną buvo pastebėtas fotografuojantis traukinuką, kylantį į Kasagorų kalvas. Iš Lietuvos planavo keliauti į Lenkiją, apsilankyti Krokuvoje, po to leistis į Slovakiją, Vengriją, o jau iš ten orlaiviu išskristi tolimosios Japonijos link.

Jutakos viešnagė man priminė bene prieš dešimtmetį Anykščių geležinkelio stotyje sutiktą Satomi Yamanaxa – merginą iš Tokijo, kuri tapo vienos iš mano knygos „Stoties viršininko istorijos“ esė rinkinio heroje. Trisdešimtmetė buvo pirmą kartą atsidūrusi Europoje: atskridusi į Varšuvą, labai greitai pervažiavo į Lietuvą, kur jai pagelbėjo susirašinėjimo bičiulis. Pasakojo apie savo gyvenimą kelių milijonų gyventojų mieste, ten dirba biure, o po darbo dar ir kavinėje, be galo ištvermingai ji pelnosi duoną. Apie tai, kad trejus metus nebuvo niekur išvykusi iš miesto, net prie jūros, nes ką ten veiksi, jei neturi vaikino. Ją stebino, kad oras Lietuvoje kvepia, žvelgdama pro daugiaaukščio namo langą, mato žalią pievą, o ne gretimo, dar aukštesnio namo sieną. Svajojo tobuliau išmokti anglų kalbą, kad galėtų dirbti vertėja Tokijo olimpinėse žaidynėse ir susirasti vaikiną. O aš nežinau, kaip jai pasisiekė…