86-erių kavarskietė, režisierė Aldona Ona Svirskienė šių metų gruodžio 1 dieną, Kavarsko „Senjorų klubo“ dvidešimtmečio proga, kavarskiečiams parodys režisuojamą naują spektaklį – Kazimiero Čiplio Vijūno 1936 metais parašytą trijų veiksmų gyvenimo vaizdelį-komediją „Bobutės susipyko“.
Šio spektaklio aktoriai yra Kavarsko seniūnijos gyventojai, o didžioji dalis jų – senjorai.
Jos iniciatyva buvo pastatyta lauko estrada
Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje (dabar – konservatorija) režisierės išsilavinimą įgijusi, garbaus amžiaus sulaukusi A. O. Svirskienė yra kilusi iš Žvingių (Šilalės raj.). Nuo 1960 metų, gavusi paskyrimą, dirbo Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriuje, ten subūrė dramos mėgėjus. Vėliau darbavosi Kavarsko skyriuje, kur ėjo vadovės ir režisierės pareigas. Jos vadovavimo Kavarsko kultūros namuose metais gyvavo kaimo kapela, vaikų ir suaugusiųjų dramos mėgėjų kolektyvai, etnografinis ansamblis, moterų choras, birbynių ansamblis. Be to, A. O. Svirskienės iniciatyva Kavarske, prie Šventosios, buvo pastatyta lauko estrada.
„Esame pastatę specialiai mums parašytą Kavarske gyvenusio rašytojo Kęstučio Arlausko trijų veiksmų tragikomediją „Baidyklė“, Liudvikos Didžiulienės vieno veiksmo komediją iš liaudies gyvenimo „Paskubėjo“, Žemaitės „Piršlybas“. Būtent už spektaklį „Piršlybos“ buvom nominuoti respublikos diplomantais. Daug spektaklių režisuota vaikų dramos kolektyvui: nuo „Raudonkepuraitės“ iki Violetos Palčinskaitės, Broniaus Radzevičiaus, Bronės Buivydaitės kūrinių pastatymų“, – savo profesinį kelią prisiminė A. O. Svirskienė.
Sunku rasti galinčiųjų vaidinti
Pasak spektaklio režisierės A. O. Svirskienės, sunkiai sekėsi suburti aktorius Kavarske.
„Taip sunku, kaip šiemet, dar niekada nėra buvę. Vienam vaidmeniui ieškodama moters, net 14-ai senjorių paskambinau! Viena bijo scenos, kita bijo užmiršti žodžius, trečia niekada nevaidinus, irgi bijo… Na, ten ir vaidmuo toks savotiškas – liežuvininkė, suvedžiotoja, tai gi niekas ir nenori tokio imtis! Šiemet pajutau, kad nebėra Kavarske žmonių. O viena aktorė, nors jau ir žodžius buvo gerokai pramokusi, ir kurį laiką repetavusi, vis dėlto atsisakė kaimynės vaidmens. Kovo pradžioje teko ieškoti, kas ją pakeis. Radau moterį iš Šerių. Ir piešia, ir poeziją rašo, bet pabandė ir… atsisakė“, – pasakojo A. Svirskienė.
Pasak A. O. Svirskienės, padėtį išgelbėjo vaidinti sutikusi Kavarsko pagrindinės mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ona Buinevičienė:
„Labai mėgėja vaidinti. Ji ir mokykloje visus renginius režisuoja, veda. Aktyviai, noriai prisidėjo. Mokytojai jau paprastai būna įpratę ir prie žmonių, ir prie scenos, ir gabumų turi.“
Pasak režisierės, anksčiau žymiai lengviau viskas klostydavosi: „Būdavo, pasakai, ir eina repetuoti, ir mokosi. Daug senjorų nebėra tarp gyvųjų, kitiems metų našta per sunki, ligos… Yra jaunesnių, bet juos reikia atrasti, pažinti.“
Kaip teigė A. O. Svirskienė, spektaklyje yra ne viena juokinga scena, o nesutarimų, apkalbų tema yra aktuali ir šiais laikais: „Būna, kad ir gyvenime kas nors parodo kitam… užpakalį. Žinau du konkrečius atvejus (juokiasi – aut. past.). Juk taip būna! O kad pykstasi, apkalba, nesutaria – čia gi amžių amžiais taip būta, ir turbūt nebus kitaip.“
Gera tarp žmonių
Kavarskietė Irena Šablevičienė, šiame spektaklyje vaidinanti Rožę, ūkininko Jono žmoną, džiaugėsi, kad turi galimybę išeiti iš namų, pabūti tarp žmonių: „Taip gera būryje! Namie nuobodu sėdėt, o tarp žmonių – taip gera!“
Irena jau ne kartą yra vaidinusi A. O. Svirskienės statytuose spektakliuose.
„Pamenu, scenoje pasirodymas, pilna salė žiūrovų. Vaidinau ir… pamiršau žodžius! Sufleriai gal du buvo užkulisiuose (kur ten du – visi keturi! – patikslino A. O. Svirskienė), jau tiek jie man pasakinėjo, kad turbūt visa salė girdėjo, o aš negirdėjau, tarsi užsiblokavo… Bet kažkaip savais žodžiais, ir pasakiau. Išsisukau (šypsosi, – red. past.), – pasakojo I. Šablevičienė.
„Aš paprastai per savo aktorių-mėgėjų spektaklio premjerą stoviu už kulisų, bet jau negaliu žiūrėti į scenarijaus lapus – turiu matyti veiksmą. Nors… visą tekstą, visą scenarijų beveik atmintinai būnu išmokusi per tiek repeticijų“, – šypsojosi režisierė A. O. Svirskienė.
Stasys Sudeikis, kuriam teko ūkininko Jono Lapūno vaidmuo, pasakojo, kad išgirdęs Aldonos kvietimą ateiti vaidinti, pirmiausia pamanė, jog supainiojo su broliu Algimantu Sudeikiu, kuris dažnai visur vaidindavo. „Pasirodo, nesupainiojo, Algimantui jau buvo skambinusi, bet jis buvo atsisakęs dėl didelio užimtumo. Sutikau. Nėra lengva žodžius įsiminti, nes ir tokių senovinių formų parašyta. Be to, aš nerūkau, o šiame spektaklyje reikia pypkę traukti (juokiasi – aut. past.). Bet jau žinau, kieno prašysiu tą pypkę paskolinti“, – pasakojo S. Sudeikis.
Negalėjo atsakyti „ne“
„Aš čia vietinė, Kavarsko vidurinę mokyklą baigusi. Pas Aldoną Svirskienę esu lankiusi dramos būrelį. Daug vaikų tada lankė. Gal tris-keturis spektaklius pastatėm, apdovanojimų esame gavę. Konkursai buvo, mus vertino. Aldona išmokė visko: kur žiūrėti, kad nebūtų baimės prieš žiūrovus, kaip nebijoti scenos, net – kaip griūti. Pamenu, atnešdavo čiužinį, pliaukšt rankomis, kad garsas būtų, ir mes turim virsti. Reikia gi ir sudominti vaikus. Ir vaikams patikdavo dramos užsiėmimai! Atsimenu, buvo spektakliukas „Voverių šile“ apie visus vabaliukus. O pats pirmas mano vaidmuo buvo gana keistas – duobkasys, nes niekas nenorėjo (šypsosi – aut. past.). Visi gi nori gerų, gražių, teigiamų vaidmenų…“ – prisiminimais dalijosi Jūratė Acuvienė, spektaklyje „Bobutės susipyko“ vaidinanti Anelę Šamienę.
J. Acuvienė atviravo, kad kai A. O. Svirskienė jai pasiūlė vaidinti spektaklyje „Bobutės susipyko“, ji ketinusi atsisakyti: „Ėjau ir galvojau – atsisakysiu. Bet susitikusi akis į akį, nebesugebėjau atsisakyti… Negalėjau jai pasakyti „ne“. Aldona išlikusi iki dabar tokia pati, kaip ir mūsų mokykliniais metais.“
Kartu su senjorais vaidins dvi mokinukės
A. O. Svirskienės pasiteiravus, kas šiame statomame spektaklyje bus vyriausias artistas, o kas – jauniausias, režisierė pasakojo, kad 91-erių vyras Stasys Svirskas yra vyriausias.
„Tai mūsų teisėjas, kuris išspręs susipykusių bobučių ginčą. O jauniausia bus dešimtmetė Samanta, vaidins Augūnėlę. Ji pakeitė vietoje nenustygstantį berniuką. Ne visada jis ateidavo į repeticijas, pabijojau, kad ir į premjerą gali neateiti (šypsosi – aut. past.). Samantai bus debiutas scenoje. Epizodiškai vaidins ir dar viena mokinė – dvylikametė Austėja. Ji bus viena iš liudininkių“, – šypsojosi režisierė.
„Daug yra vaikų, norinčių vaidinti. Ir vaikams, ir suaugusiems labai daug duoda teatro menas. Aš, kaip specialistė, kaip režisierė, jaudinuosi dėl tokios padėties, kad draminis ugdymas yra apleistas. Ankstesniais metais būdavo dramos mėgėjų rajoninės, respublikinės apžiūros – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Ir lemia noras plėtoti tautinį meną“, – atviravo A. O. Svirskienė.
Režisierė pabrėžė, kad reikia ugdyti meilę teatrui:
„Kaip gražiai Jolanta Pupkienė dirba Troškūnuose! Pamenu, ir aš kai rinkdavausi vaikus, vienas kitas iš šalies man sakydavo: „Gi netinkamas, padykęs!“ O aš specialiai įtraukdavau tokius vaikus, ir neapsirikdavau. Gal šeimoje jis ir negauna kažko, o čia pamato, gauna estetinį pagrindą, atranda ir patiria kai ką naujo“.
Repetuoja ten, kur šilta
„Senjorų klubo“ nariai pirmiausia repetavo Kavarsko bibliotekoje, po to – Kavarsko mokykloje, nes kultūros namų salė yra nešildoma.
„Čia šilta. Apskritai Kavarsko mokykla scenos niekada neatsakė“, – pasakojo A. O. Svirskienė.
Režisierė atviravo, kad buvo sunku suderinti aktorių mėgėjų repeticijas viduryje dienos, kai mokykla atidaryta: „Juk tai vienas negali, tai kitas, nes repetuodavome 14.00 valandą, 15.00 valandą… Anksčiau visada repetuodavome vakarais kultūros namuose, kai visi po darbų, visi laisvi. O rudenį dar ir virusai prisidėjo. Man Stanislovas dar mėnuo iki spektaklio premjeros taip ir sakė: „Kažin, ar pavyks? Tai vienas susirgs, tai kitas numirs…“
Pasiteiravus, kas padeda jai, kaip režisierei, Aldona pasakojo, kad daug padėjo bibliotekininkė: „Bibliotekininkė Vilma Kisieliūtė padarė žodžių kopijas vaidinantiems asmenims, ačiū jai. Teisėjo drabužių teko paieškoti, net Anykščių teisme teiravomės, bet radome išeitį. Dažnai padeda seniūno pavaduotoja Inga Stasiukaitienė. 14 metų gražiai bendravom su buvusiu Kavarsko klebonu Norbertu Martinkum“.
Visur drauge su Stasiuku…
Vieną asmenį, kaip didžiausią padėjėją, Aldona išskyrė labiausiai – tai jos vyras, meiliai Stasiuku vadinamas.
Stanislovas Svirskas – buvęs pedagogas, rusų kalbos ir literatūros mokytojas, kultūros organizatorius, nominuotas Kavarsko parapijos šviesuoliu. Kol su žmona Aldona gyveno Troškūnuose, ten buvo subūręs pirmuosius saviveiklinius muzikos kolektyvus: kaimo kapelą, birbynių sekstetą (pirmąjį ir vienintelį birbynininkų kolektyvą Anykščių rajone), vėliau ir moksleivių pučiamųjų orkestrą. 2020 metais Kavarske S. Svirskas iš naujo subūrė kaimo kapelą „Šaltinis“, groja armonika.
„Kokių tik vaidmenų jis per gyvenimą neturėjo! Atliko tėvo vaidmenį spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, dar kaimo berną yra vaidinęs, gydytoją, atsargos pulkininką „Dobilėlyje penkialapyje“, – kalbėjo A. O. Svirskienė.
S. Svirskas prisiminė, kad vienas vaidmuo jam taip tikęs, jog iš žiūrovų buvo klausimas: „O tai vieną tikrą aktorių gavot?“
„Man tai nuskambėjo kaip komplimentas, kai pasitikslino, ar vienas tikras aktorius vaidina. Atsakė: „Ne, čia gi mūsų mokytojas!“ Toks įvertinimas vaidmens“, – prisiminimais dalijosi S. Svirskas.
„O ir šiaip visada man vyras mielai talkininkaudavo, kai dirbau Troškūnų kultūros namų vadove, vėliau – Kavarske. Reikia šokių vakarui dekoracijos? Stasiuk, padaryk. Stasiuk, poezijos skaitymai, birbynėmis foną duok. Visada vienas kitą rėmėm, kaip kultūros organizatoriai“, – pasakojo buvusi režisierė A. O. Svirskienė.
Puikūs, nuoširdūs, tikri žmonės. Dėkoju abiems, kad paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Žmonės, kurie dirba su vaikais ir jaunimu, neišvengiamai formuoja augančio žmogaus pasaulėžiūrą. Pasiseka tiems, kurie sutinka tikrus, mylinčius savo veiklą ir žmones vadovus, mokytojus. Džiaugiuosi, kad buvau judviejų mokinė.
Pasiūlykit Kavarsko seniūnui. Turi jis gebėjimų aktorystei.
Spektakliais sotus nebūsi tai artistai nežino kas ira Vąsara.
Visuomet buvo šalta Kavarsko kultūros namuose.Dauguma kultūros įstaigų miesteliuose,kaimuose būdavo šalta,A.Vienuolio muziejuje ,kai teko lankytis irgi.Sunkus ir nelengvas kultūros darbuotojų darbas.Ypač ne centre.Pagarba buvusiems ir dar tokiems kaip Aldute.
bravo, kad nesėdi namuose, o užsiima kultūriniais renginiais
Buvęs mano šaunus mokytojas 1965- 1968 metais