Devyni dešimtmečiai gyvenimo giesmėje

Šiomis dienomis ilgametis vargonininkas, chorų vadovas Stanislovas Šeškevičius švenčia devyniasdešimties gyvenimo metų jubiliejų.
Tapęs vargonininku, veik visus gražiausius, kūrybingiausius metus dovanojo Anykščių kraštui: dešimtį metų darbavosi Skiemonių, o kone penkis dešimtmečius – Svėdasų bažnyčioje, giesmininkus būrė, kartu su jais giesmėmis Viešpatį garbino.

Aukštaitiški balsai

Gimęs Salako miestelyje, (Zarasų raj.) tikinčiųjų šeimoje, giesmes, dainas, muziką pamėgo nuo pat mažens. Jos akmeninėje, didžiulėje, skambia erdve pasižyminčioje Salako bažnyčioje išsiskleisdavo nepamatuojama didybe. Dar nedidukas giedojimus tiek pamėgęs, kad, vos muzika nutildavo, imdavęs verkti.
Stanislovas Šeškevičius vis pabrėždavo, kad salakiškiai buvę bene geriausiais balsais apdovanoti žmonės. Mat kalvos, tyras, pušynų kvapsnos ir ežerų vėsos gaivinamas oras lemdavęs ir balsų skaidrumą.
Paaugęs, tėviškėje baigęs aštuonmetę, įstojo mokytis muzikos į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune, neakivaizdiniame jos skyriuje ketverius metus gilinosi į dirigavimo, chorvedybos paslaptis. Tuo pat metu prasidėjo ir tarnystė vargonininku.

Pirmoji vieta – Kuktiškės. Važinėdavo traukinuku iki Utenos, o tada – Švenčionėlių link. Kartais eidavo per miškus, šilus iš Salako į Kuktiškes ir pėsčias. Nors klebonas Mykolas Bugenis tėviškai globojo, bet tik metus tepabuvęs išsikraustė į Skiemonis – pakvietė buvęs Salako vikaras, guvusis klebonas Aleksandras Papučka.
Nuvykęs net nustebo – bažnyčios išvaizda vos ne tokia pat kaip Kuktiškėse, o vargonai puikiausi. Net keturiolikos balsų, dar ir modernūs, pneumatiniai – Karaliaučiaus vargonų meistru Goebeliu besižavėjusio Mačiulio iš Seirijų gamybos instrumentas.

Veikiai susibūrė didesnis nei dviejų dešimčių giesmininkų choras. Žmonės greitai perprato ir keturbalsį giedojimą, magišką daugiabalsės giesmės skambėjimą. Vargonininkas suvokė savo ribotumą ir norėjo tobulėti.

Tad dar ketverius metus važinėjo į Kauną, tobulino darbo su choru įgūdžius pas Nikodemą Martinonį. Toks didis noras darbuotis vis geriau, kad kartą kelionėje net dingtelėjo mintis: jei nevažiuotų autobusai, tai ir pėsčias nueičiau į tas pamokas.

Gyvenimas smagus, mat visuomet puikios nuotaikos ir kupinas linksmo sąmojo buvo klebonas A. Papučka. Jo geriausias bičiulis – vaistininkas Steponas Žvirblis tuo metu jau našlavo, nors darbo vaistinėje nestigo, į jį be baimės kreipdavosi ligos prispaustieji ir vidurnaktį, tačiau daug vaistininkas laiko skirdavo maldai ir bičiulystei. Ši trijulė kiekvieną šeštadienį kartu eidavo į pirtį, o po to pas kurį nors ir pavakarodavo.

Tačiau 1958 m. Steponas pakėlė sparnus – išvyko dainuoti į Lietuvos valstybinės filharmonijos chorą, vadovaujamą Konrado Kavecko, tačiau menkas atlyginimas, buto neturėjimas privertė greitai sugrįžti atgal. Tais pačiais metais išvyko į tuometinį Leningradą, ketino ten darbuotis katalikų bažnyčios vargonininku. Bet po mėnesio pargrįžo į Lietuvą, įsitikinęs, kad kol kas Skiemonyse geriausia.

Nusistovėjusią idilę sudrebino Skiemonių stebuklas. Vieną sekmadienį į kleboniją atėjo mergaitė iš Janonių sodžiaus ir ėmė klebonui pasakoti, kad mačiusi Mergelę Mariją, įvykęs stebuklas. Tas nepatikėjo, tačiau nusprendė tą nuotykį ištirti, prisaikdinęs išklausė regėtojos pasakojimą. Veikiai žinia išplito po plačią apylinkę, atsitikimą laikraštyje „Tiesa“ aprašė ateistai. Žinia išplito po visą Lietuvą. Į Janonis ėmė keliauti maldininkai. Valdžios atstovai ir milicininkai ėmėsi trukdyti, persekioti. Stebuklą „sukūrus“ apkaltino kleboną ir privertė bažnytinę vyriausybę dvasininką išsiųsti Į Surdegį. Ir ten klebonas pasižymėjo – atvėrė primirštą požemį po bažnyčia, jame buvusio šulinio vanduo stebuklingai gydė negalias…

Dešimtmečiai Svėdasuose

Į valdžios nemalonę pateko ir vargonininkas. Nors Skiemonyse ir labai patiko, tačiau, išvykus klebonui, ėmė dairytis naujos vietos ir vargonininkas. Ne taip seniai kažkokiuose atlaiduose į jį atkreipė dėmesį tuometinis Svėdasų klebonas, taip pat salakiškis, Jonas Morkvėnas. Net delnais buvo sukirtę, kad, jei kartais ieškotų vietos, tai į Svėdasus.

Taip ir atsitiko. Atvyko 1964 m. vasarą ir jau vargonavo bei giedojo didžiuosiuose Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaiduose. Vargonus surado menkus, apirusius, vos devynių balsų ir labai prastomis dumplėmis, kurias pakeitė modernesniu oro pūstuvu, kuris dar labiau sugadino instrumentą. Giedotojų buvę vos septyni, tačiau jų skaičius po kiekvieno šventadienio didėjo, kol pasiekė didžiausią skaičių – naujai suburtame chore giedojo net 43 giesmininkai. Vargonininkas didžiai pasigėrėdamas prisimena vos ne kiekvieną, o labiausiai – vyrus bosus. Tokių bosų gal visoje Lietuvoje nebuvo. Bronius Šalaka, Albertas Banys, Albinas Palskys, Juozas Guntulis, o jau Česlovas Sesickas – tai vienas veik visus paminėtus atstoja. Jei būtų bent kiek prasilavinęs, tai būtų tapęs puikiausiu operos solistu.

Kitus mokydamas, S. Šeškevičius nepamiršo ir pats lavintis : ėmė važinėti pas Italijoje mokslus baigusią ir ten dainavusią Joaną Vasionytę, kuri per trejus metus, taip sakant, „pastatė balsą“. Tad maestro drąsiai imdavosi solinių partijų ir už jį geresnio dainininko aplinkui nebebuvo.

Svėdasuose pasiekė karjeros viršūnę: choras mokėjo giedoti dešimt mišių, taip pat apie du šimtus sudėtingų giesmių. Vargonininko atlyginimas daugelį metų buvo labai menkas – Skiemonyse didžiąją dalį pajamų gaudavo grūdais, nes sodiečiai, suvaryti į kolchozus, pinigų neturėjo, o klebonas teišgalėdavo sukrapštyti 25 rublius. Svėdasuose mėnesio atlyginimas išaugo iki 80 rublių, gausiai už patarnavimus atsilygindavo ir parapijiečiai, nemažai sunešdavo kalendos. Užsidirbdavo ir giedodamas laidotuvėse.

Po kelerių metų į Svėdasus atvyko naujas klebonas Ignas Šiaučiūnas. Choristus mėgo, kasmet suruošdavo vaišes Šv. Cecilijos šventėje. Artimesnius pažįstamus, tarp jų ir vargonininką, kviesdavosi dažniau: kortomis preferansą sukirsdavo, įdomiai pasišnekėdavo ir pasivaišindavo. Veik nė vienas toks pasisėdėjimas neapsieidavo be klebono mėgstamo kokteilio, vadinamojo „Žiburėlio“, – šampano, sumaišyto su degtine.

Bene dešimt metų Svėdasų altarijoje gyveno lageriuose sveikatos netekęs, negaluojantis, besigydantis kan. Petras Rauda. Jis taip pat mėgdavo vargonininką pasikviesti. Užeidavo senolis ir į Šeškevičių namus, sakydavo, kad ten paviešėjęs labai dvasiškai atsigaudavo.

Būstą iki tol nuomojęsi S. Šeškevičius su žmona Maryte nusprendė Svėdasuose apsistoti ilgesniam laikui, tad 1972 metais baigė statytis nemenką mūrinuką Beržų gatvėje. Ten įsirengė ir patogų, erdvų kambarį choro repeticijoms. Teko darbuotis Svėdasuose visą klebono Vlado Rabašausko kunigavimo laikotarpį, kelerius metus padirbėti ir parapiją administruojant Vydui Juškėnui.

Metai Anykščiuose

Senatvei artėjant, pasitarę Šeškevičiai pardavė namus Svėdasuose ir, nusipirkę butą, persikėlė į Anykščius.
Dar kelerius metus važinėjo į Svėdasus – giedodavo ir grodavo bažnyčioje. Dažnai pasilikdavo klebonijos namuose pernakvoti. Tačiau metams bėgant kelionės darėsi vis retesnės, o 2012 m. tarnystės atsisakė – tenkindavosi giedojimu Anykščių parapijos chore, pagelbėdamas vargonininkui Rimvydui Griauzdei. Užsiminus apie Rimvydą. net susigraudino, taip gaila dėl ankstyvos jo mirties, juk taip puikiai sutarę. Prisiminė tuos šaunius laikus, kai vos ne kasmet vykdavo chorų šventės. Suvažiuodavo į Anykščius ar kitus miestus Anykščių, Svėdasų, Kupiškio, Pasvalio chorai, giedodavo bažnyčioje, surengdavo koncertą kultūros namuose. Ne kartą svėdasiškiai giesmininkai giedojo ir Salake, aplinkinių bažnyčių atlaiduose.

Nūnai maestro S. Šeškevičius gyvena jaukiame bute Anykščių Ramybės mikrorajone. Išsiverda valgyti, kasdien valgo sriubos – ją labai mėgsta, o šiaip nėra reiklus, valgo kas papuola. Paklausus apie ilgaamžiškumo paslaptį, atsakymo nerado. Valgo viską, ko nori, ūkiškai, retsykiais išgeria mažytę taurelę, išeina į miestą, nueina pagiedoti į bažnyčią, padėdavo vargonininkui, kasdien prisėda prie pamėgto pianino „Zimmermann“, ką nors malonaus paskambina, padainuoja.