Saulius, be akivaizdaus didelio antsvorio, turi ir sveikatos sutrikimų. Visa tai labai apsunkina vyrui gyvenimą.
Su žmogumi, turinčiu didelį antsvorį – Sauliumi – susipažinau šį pavasarį, kai atvyko su mašina ir, iš jos nė nelipdamas, paklausė, ar mes neturime ūkinių svarstyklių, nes jam reikia pasisverti. Tada išgirdau, kad žmogus vartoja specialius vaistus, kurie mažina apetitą. Dėl svorio nėra taip jau lengva ir iš mašinos išlipti. Buvo akivaizdu, kad antsvoris trukdo šiam piliečiui gyventi visavertišką gyvenimą. Nutariau plačiau pakalbinti šį žmogų, kurį vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai neretai pavadina žmogumi-kalnu… Saulius dėl to, pasirodo, nepyksta, neįsižeidžia, tik patikslina: „Žmogus-kalnas gyvena ant kalno.“
Svėrė 182 kg
Pasiteiravus, kur gydosi ir koks buvo didžiausias svoris, Saulius pasakojo, kad svarstyklės yra rodžiusios net 182 kilogramus. „Anykščiuose nesigydau, tik Panevėžy. Man gydytoja sakė: „Maistas – tavo priešas. Išrašė vaistų, kurie slopina apetitą. Ir tikrai nebuvo apetito, nukrito keliolika kilogramų. Kiek tiksliai numečiau, nežinau. Gal maždaug 15-os kilogramų neliko. Vaistai padėjo.“
Sauliui buvo diagnozuotas III laipsnio nutukimas. „Gydytojos yra įrašyta „morbidinis nutukimas“. Paklausiau jos, ką tai reiškia. Atsakė, kad mirtinas.“ Ir iš tiesų, internete, paieškoje suvedus terminą morbidinis, pateikia atsakymą, kad šis nutukimas siejamas su rimtais sveikatos sutrikimais ir kad kelia grėsmę žmogaus gyvybei.
Nutukimas ne nuo vaikystės
Paklaustas apie paveldėjimą, paneigė tą faktą: „Tėvai nebuvo iš stambesnių, o ir aš pats sportavau, imtynes penkerius metus lankiau. Turėjau nuostabų imtynių trenerį – imtynininką Artūrą Sudeikį, kurį aš prisimenu su pagarba ir galiu kalbėti apie jį tik gražiausiais žodžiais. Jis man atstojo ir tėvą, ir brolį. Tėčio netekau, kai man buvo vieneri metukai. A. Sudeikis Kavarske dirbo imtynių treneriu, po to Anykščių kūno kultūros ir sporto centre. Artūras – labai geras treneris. Pagarba jam. Nežinau, ar dar dirba, nes dešimt metų už mane vyresnis jis.“
Pasiteiravus, ar toks tvirtas vyrukas visus įveikdavo per imtynes, Saulius šyptelėjo, kad dviem yra sulaužęs ranką. „Imtynėse visko būdavo. Dviem ranką sulaužęs esu. Bet sporte visko nutinka. Tiesa, vienas vaikinukas, kuriam netyčia sulaužiau ranką, koks laimingas buvo! Sakė: „O, nereikės per pamokas rašyt.“
Kai buvo armijoje, Saulius svėrė 80 kilogramų, tad tas didelis svoris pradėjo augti vėliau.
Nors toną svertum – neįgalumo neformins
Saulius gali vaikščioti – sąnariai dar laiko. Paklaustas, ar turi nustatytą kokį nedarbingumą, Saulius atviravo, kad niekas jam neformina jokio nedarbingumo lygio, nors medikai yra diagnozavę jam įvairių sveikatos sutrikimų. „Visi gydytojai sako, kad nutukimas yra liga. Štai įrašyta – morbidinis nutukimas ir dar kiek visko. Bet žmogus gali nors toną sverti, jam niekas neįgalumo neformins, nes nėra įstatymuose įrašyta“, – rodė medikų pažymas ir atviravo dėl esamos medicinos sistemos. – Kai kurie vaistai kompensuojami, kai kurie – ne. Štai visai neseniai 167 eurus sumokėjau bendrai už du vaistus. Vieni riebalus naikina, kiti apetitą „muša“.
Iki pensijos, pasirodo, šiam piliečiui dar toli gražu – jis 1970-ųjų gimimo.
„Nebeturiu nugaros, stuburo. Pusiau skauda. Jei stuburas laikytų, būtų kita šneka. Žmogui su antsvoriu yra sunku. Ir visi tau pabrėš: ai, ėdi per daug, tu toks ir anoks“, – atviravo Saulius.
Yra dirbęs apsaugos darbuotoju ir Maximoje
Kaip teigia Saulius, svoris ėmė augti tada, kai „sėdo apsaugoj“ – būtent nejudrus gyvenimo būdas ir netaisyklinga mityba padarė savo…
Dėl per didelės kūno masės Saulius jau kuris laikas negali susirasti darbo, tačiau turi įvairios darbinės patirties. „Dabar susirasti darbą man – kaip išlošti loterijos bilietą su milijonu. Esu dirbęs Pavenėžio „Ekrano“ kineskopų gamykloj 15 metų, kol bankrutavo. O juk „Ekranas“ buvo viena didžiausių Europoje spalvinių kineskopų gamintojų. Tada Pavenėžio autobusų parko apsauginiu dirbau. Iš viso 8 metus ten naktimis išdirbau. O žinot, kaip žmogui kenkia darbas naktimis? Juk prieš naktinį darbą pamiegi. Kai visi keliasi, tu pavalgai ir eini miegoti. Visiškas išsibalansavimas organizmui, ir labai kenksmingas sveikatai dėl maitinimosi ritmo nebuvimo. Po septynias valandas budėdavau, kol autobusai stovėdavo: nuo 22.00 iki 5.00 val. Už naktines beveik nieko gi nemokėdavo. Tik atsakydavo: „Nepatinka, eik kitur ieškot“. Kai naują autobusų parką pastatė, tai įvyko permainos darbuotojų kolektyve.“
„Dar dirbau poliklinikoje apsauginiu, bet užėjo pandemija. Dvejus metus dirbau prie statybų, bet krizė užėjo, atleido pagal bankrotą. Žodžiu, nei iš vienos darbovietės pats neišėjau, esu lojalus darbuotojas. Tiesa, Maximoje buvo kiek kita situacija“, – pasakojo Saulius, turintis ir kroviko patirties, bet darbas ten buvo nelengvas dėl itin mažo ploto ir siaurų takelių – sunku stambesniam žmogui ir beapsisukti su prekėm.
„Maximoje „pagruščiku“ dirbau, bet sakydavo: „Nelipk ant palipuko – sulaužysi. Gerai, tegu lipa tie, kurie nesulaužys. Be to, žinot, kiek ten tos vietos apsisukti žmogui? Mažutėse kišenytėse nėra šansų apsisukti. Vos įlendi su palete, išvartai. Daugiau darbo pridarai, nei padarai. Pats realiai įvertinau padėtį, išėjau“, – atviravo pašnekovas.
Pasiteiravus, ar norėtų kur įsidarbinti apsaugoje ar vairuotoju, Saulius linktelėjo: „Žinoma, kad norėčiau. Tik su kompiuterinėm programom gal kiek sunkiau būtų įprasti dirbti. Teises Anykščių transporte išlaikiau, kai man 19 metų buvo, tad jau 34 metus važinėju. Vairuotoju tikrai galėčiau. Kita vertus, aš realiai vertinu savo padėtį – kas mane tokį norės priimti? Gydytojai kartoja: liga tas nutukimas. Liga, bet grupės jokios neformina.“
Tik „ačiū ir šaunuolis“
Saulius papasakojo situaciją, kai, dirbdamas autobusų parke, sulaikė rimtą vagišių. „Kiek ten visokių būdavo smulkesnių pažeidimų, nė nevardysiu: kiek esu išvaikęs, kiek su kuro bakeliais pagavęs. Kartą žiūriu: kruta kažkoks, man įtartinas, besislėpdamas, bet ne vairuotojas. Aš vairuotojus visus iš matymo pažinojau. Tas įtartinas ilgapirštis puolė bėgti, aš jį staigiai paguldžiau. Antras to vagišiaus kompanionas kaip ir „dabojo“, bet pasišalino, pabėgo. Žiūriu, kad išlaužtos autobuso durys. Iškviečiau policiją. Padarė asmens kratą. Išėmė du ilgus smeigus po 30 centimetrų – jie skirti durti, su rankenom tokie, dujų balionėlį atėmė, ir dar visokių ten. „Oho, kokį tu sulaikei! Tau turėtų premiją kokią išrašyt“, – kartojo man policininkai, ir ne kartą. Po dienos kitos vėl, kai jau buvo tie nusikaltėliai išaiškinti, dar paklausė manęs pareigūnai: „Tau turbūt turėjo premiją skirt? Tie du buvo pasiruošę bet kam.“ O autobusų parko viršininkas, mane sutikęs, tik tą patį sakydavo: „Na, šaunuolis. Ačiū, sulaikei. Gerai dirbi. Ačiū, šaunuolis“. Tai aš jam ir pasakiau: „Ačiū ir šaunuolis nei aš, nei vaikai nevalgo“. Gal pusmetį buvo toks įsižeidęs už tai, ką aš jam pasakiau“.
Pašnekovas nevengia ir pajuokauti: „Šiaip ar taip, visos ligos – nuo nervų, tik viena nuo malonumo.“
Maistas pagal kišenę
Paklaustas apie maitinimosi įpročius ir ką labiausiai mėgsta, Saulius atsakė: „Žmogus daug ką mėgsta, tik reikia pagal kišenę žiūrėt. Kišenė kai „neneša“, tai…“
Pašnekovas neslėpė, kad antsvoris trukdo gyventi, bet prisitaikyti pagal griežtas gydytojų rekomendacijas – irgi nelengva.
„Man tinka tie konservuoti dalykai: konservuoti agurkai, pomidorai. Kai kas išmeta, kai metus kitus prastovi sandėliukuose, o man jie – pats tas“, – kalbėjo pašnekovas.
Saulius atviravo, kad labai mėgsta „maslionką“ – pasukas. „O, tai pats skaniausias dalykas, – sakė vyras ir piktinosi dabartinėmis kainomis: – Lašinių kilogramas dabar 12 eurų kainuoja, kitur – dar brangiau. Europėjam, vadinasi. Žinot, mums iki Europos – kaip man pėsčiam iki mėnulio ir atgal. Europiniai pinigai žmones labai pakeitė.“
Brangina gimtąją sodybą
Saulius yra gimęs, augęs Šovenių kaime. Lankė netoliese veikusią Budrių pradžios mokyklą, o po aštuonių klasių, baigtų Kavarske, įstojo į žemės ūkio specialybę Anykščių proftechninėje mokykloje. Nors kurį laiką gyveno Panevėžyje, visada atvažiuodavo į gimtinę. „Tą trobą, statytą 1933 metais mano senelio, iš manęs atimtų tik tokiu atveju – jei prie sienos pastatytų ir sakytų „sušaudom“.
Paklaustas apie kaimo ateitį, pašnekovas atsakė: „Kiek čia to kaimo belikę? Kur darbo vietų rasti? Tai ir gyvena kaimuose pensininkai, kurie jau pensijas gauna, bet dar kruta. Dar ūkininkai gali pragyventi. Kitiems tenka važinėti į darbą, kas turi galimybę.“
Pasak Sauliaus, dabar viskas sąmoningai daroma, kad žmogus eitų pirkti maisto į prekybos centrus: „Visokie paukščių, gyvūnų gripai, marai. Nebeduoda žmogui pačiam auginti, o veja į prekybos centrus. Nebeaugina kaimo žmonės kiaulių, nes reikalavimus nesvietiškus surašė. Viena kita karvė kaimuose belikusi. Kiek gauna kaimo močiutė už litrą pamelžto pieno? Gal 17 centų? O kiek mokam prekybos centre?“
Rublio vertę prisiminus
„Prie ruso“ visi dejavo, kad nėra, ką pirkti. Bet prie konteinerių niekas nestovėjo. Iš 60 arų kiekvienoj gryčioj būdavo lašinių, duonos. O dabar? Ir „Maisto bankas“, ir paramos visokiausios, ir kas? Ogi prie konteinerių vis tiek pamatysi vieną kitą vargšą. Kodėl taip? Arba štai: dabar eina mokinukas į mokyklą, turi neštis tualetinio popieriaus iš namų,“ – teigė pašnekovas.
„Prisiminkim 1968 metus. 3 ha 30 arų linų laukas. Dviese išrovė visus linus kruvinom rankom, gavo 200 rublių. Tai realus pavyzdys. Kokia vertė to rublio tuomet? O dabar euro vertė kokia?“ – klausė Saulius.
Saulius turi sūnų, tad žino, kokie yra šeimos poreikiai, ir kaip tas euras sunkiai uždirbamas.
