Žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Baura sako, kad „kažkas iš aukščiau pareguliuoja žmogus gyvenimą“, bet daugiausiai viskas priklauso nuo paties žmogaus: jo sprendimų, apsisprendimų, išminties ir išgyventų patirčių“.
Tradiciniame šeštadienio „Anykštos” laikraščio interviu apie savo charakterį ir patirtus išgyvenimus atvirauja Anykščių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas, dviejų kadencijų LR Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkas Antanas Baura, kuris lapkričio 21-ąją švęs šešiasdešimties metų jubiliejų.
– Tėvelis Skorpionas aplinkiniams gali pasirodyti labai švelnus ir geras, tačiau savo vaikus auklės griežtai. Jis didelį dėmesį skirs atžalų išsilavinimui. Tėčiai Svarstyklės labiau vertina protą nei jausmus. Vaikai jį gerbs ir gal šiek tiek prisibijos.
– Mano vaikai labai skirtingi. Vyriausioji, 37–erių dukra Vaida, – filologė, dirba Lietuvos agrarinės ekonomikos institute redaktore, o abu sūnūs pagal išsilavinimą yra geografai, tačiau pagal specialybę nedirba. 31-erių Egidijus ūkininkauja, o mažėlis, 27-erių Mindaugas, irgi linkęs prie žemės – augina gėlių plantacijas. Labai džiaugiuosi, kad jie nepakėlė sparnų, neemigravo į užsienį. Ir ne tik liko Lietuvoje, bet būtent grįžo į Anykščius. Džiaugiuosi, kad ir Raimondos trys dukros rado savo vietą gyvenime, tik mažėlė, aštuntokė Iva, su mumis namuose beliko. Beje, esu ir trijų anūkų senelis…
Noriu tikėti, kad savo vaikams esu autoritetas. Pavyzdžiui, Egidijus – absoliučiai savarankiškas, viską padarys pats ir labai retai klaus patarimo, o Mindaugas vis pasitaria su manimi, nori patarimų, gal nuomonės iš šalies, nes žino, kad jeigu tėtis ir ne visai teisingai patars, bet tikrai nuoširdžiai.
Kartą esu iš savo vidurinėlio išgirdęs kažkam sakomus žodžius apie mane: „Per geras mano tėtis…“ Tai glosto širdį, bet jokiu būdu nesiekiu, kad vaikai apie mane himnus giedotų…
Tik turiu pripažinti, kad vaikystėje savo atžaloms dėmesio skyriau per mažai.
O kalbant apie antrosios žmonos mergaites, jos į mūsų šeimą atsinešė savo patirtis, atėjo jau su savais charakteriais – taip, tai mano vaikai, tačiau į jų tėčio vaidmenį aš nepretenduoju.
– Perpranta pašnekovą iš pirmo žvilgsnio, lengvai patenka į kitų žmonių sielą, tačiau jo siela dažnai taip ir lieka niekam neįžengiama tvirtove.
– Su kiekvienais metais greičiau perpranti žmogų. Ar mano siela neįžengiama tvirtovė? Ne, aš gal kartais per daug atsiveriu ir per savo atvirumą tikrai esu ne kartą nukentėjęs.
Ar man reikia kompanijų? Proto ribose. Bet kompanijose tikrai nesu „nūda“, kuris žegnosis ir „čėrkelės“ nepadarys, nebent esu už vairo. Jeigu matau, kad kompanijoje neatsiranda iniciatoriaus, imsiuos šio vaidmens, jeigu yra toks žmogus – geriau pabūsiu nuošaliai.
Visą interviu su A. Baura rasite šio šeštadienio „Anykštoje“.
