Tapo madinga užpildyti anketą ir tapti organų donoru, jei kas nutiktų.
Prieš porą metų žurnale „Aukštaitiškas formatas“ žurnalistė Elvyra Sabalytė pasakojo apie Utenos rajono gyventoją, kuri mirštančio vyro širdį paaukojo kitam žmogui. Neturtingai gyvenančiai moteriai likimas už tokią auką atsiligino netikėtu būdu – perskaičiusi apie tai, kad našlė drovisi šypsotis, nes neturi už ką protezuoti dantų, pasisiūlė padėti Anykščių rajono ūkininkė, panorėjusi likti nežinoma. Tačiau odontologas, kurį surado žurnalistė, sužinojęs, koks tai reikalas, sutiko našlei dantis sudėti už dyką, o už ūkininkės skirtą tūkstantį maitintojo netekusiai šeimai buvo nupirkta buitinės technikos.
Ką manote apie donorystę? Ar sutiktumėte aukoti savo artimo organus, jei nėra išreikštos jo valios?
Kun.Stanislovas KRUMPLIAUSKAS, kanauninkas, Anykščių rajono garbės pilietis:
– Dovanoti organus po mirties yra labai kilnu ir garbinga. Popiežius taip pat palaiko donorystės idėją ir skatina šią malonės dovaną. Didelė palaima žmogui yra po savo mirties galėti pratęsti gyvenimą kitam ar padėti susigrąžinti sveikatą. Žinau dvasininkų, kurie yra davę sutikimą savo organus po mirties leisti panaudoti gelbėjant kitus žmones. Deja, reti atvejai, kai medikai gali perketi mirusio žmogaus organus ligoniui, be to ir ne visų žmonių organai tam tinka. Reikia būti jaunam, sveikam, kad būtum donoru. Sveikintina, kad yra tėvų, sutuoktinių, kurie dovanoja savo šeimos nariui inkstą, kad išsaugotų gyvybę. Tai pats kilniausias žmogaus veiksmas prieš kitą žmogų ir didelė malonė turėti galimybę pasiaukoti vardan kito žmogaus.
O dėl artimo žmogaus organų po mirties aukojimo, jeigu nėra šiuo klausimu išreikštos mirusiojo valios, pasakysiu taip – žmogaus jau nebėra, atiduodame kremacijai mirusio kūną. Paverčiame jį pelenais. Kodėl turėtume gailėti mirusiojo dalies, kad gyventų kitas žmogus?
