Didžiojo geležinkelio jubiliejus

Sausio 23 dieną senojoje siaurojo geležinkelio Utenos stotyje, kurioje nūnai veikia Laisvės kovų muziejus, įvyko plačiojo geležinkelio linijos Švenčionėliai–Utena penkiasdešimties metų paminėjimas, į kurį susirinko daugiau nei dvi dešimtys geležinkelių mylėtojų ir šiame ruože dirbusiųjų geležinkelio tarnautojų.

Vakarą atvėrė senojoje stotyje veikiančio muziejaus vedėja Regina Zapolskienė, kuri kartu su didžiausiu geležinkelių Aukštaitijoje žinovu Algirdu Trinkūnu prisiminė prieš pusę amžiaus – 1975 metų sausio 25 dieną vykusias iškilmes, kuomet į bene už šešių kilometrų nuo miesto esančią Utenos geležinkelio stotį iš Vilniaus per Švenčionėlius atriedėjo pirmasis keleivinis traukinys. Lokomotyvu, kuris buvo papuoštas partiją šlovinančiu užrašu, o jį vairavo socialistinio darbo didvyris Šimukauskas, atvyko respublikos ir geležinkelių vadovybė. Simbolinę juostelę perkirpo ir kalbėjo Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Maniušis, antrasis sekretorius rusas Charazovas, Pabaltijo geležinkelių apygardos viršininkas Krasnopajevas, Vilniaus apygardos – Žemaitis, Utenos vykdomojo komiteto pirmininkas  Tvarijonas, bet ir paprasti darbininkai. Trikotažo fabriko kolektyvo atstovė, darbininkė V. Maciulevičiūtė džiaugėsi, kad įmonė yra įsipareigojusi pagaminti produkcijos virš plano už 80 tūkstančių rublių, o naujasis geležinkelis pagelbės be trikdžių parsigabenti žaliavų ir išgabenti gaminius. Prisiminta, kad statybose dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų sovietų respublikų specialistai – Vitebsko, to meto spaudoje kažkaip nepažymėta, kad, ko gero, daugiausia darbų atliko sovietinės armijos geležinkelininkų dalinių kareiviai. Apskaičiuota, kad statytojai perkasė 1,5 milijonų kubinių metrų grunto, pastatyti keturi dideli tiltai, apie penkiasdešimt perlaidų, pastatytos dvi stotys ir keturi sustojimo punktai, įrengta 15 pervažų. 50 kilometrų ilgio atkarpa nutiesta per trejus metus ir kainavo 10 milijonų rublių. Įdomu, kad kelionė iš Vilniaus į Uteną užtrukdavo beveik pustrečios valandos: traukinys pajudėdavo 7 val. 58 min., o galutinę stotelę pasiekdavo tik 10 val. 25 min. Šio maršruto bilietas kainavo 1,65 rub.

Susirinkusieji peržiūrėjo pernai Siaurojo geležinkelio Švenčionėliai–Panevėžys jubiliejui sukurtą dokumentinis filmą „Siaurukas 125. Per tris amžius besidriekiantis kelias“, bei aštuonių minučių trukmės videopasakojimą apie didžiuoju plieno keliu tarp Švenčionėlių ir Utenos judančius krovininius traukinius.

Atsiminimais dalijosi Utenos stoties budėtoja Aldona Alaunienė – ji sutiko pirmąjį ir išlydėjo paskutinį keleivinį traukinį 2001 metais, iešmininkė Janė Burbulienė, taip pat Birutė Vazenina, Lijana Rimavičienė, Danutė Imbrasienė.  Traukinio mašinistas Vytautas Bielinis pasakojo apie nuotykius kelyje ir kaip jo vedamas traukinys dalyvavo iš Vilniaus į Kaliningrado sritį, išgabenant sovietinės armijos karius, tankus ir kitą sunkiąją techniką.

Šių eilučių autorius kalbėjo apie Siaurojo geležinkelio linijos ir Siauruko muziejaus šiandieną. Jos gal būtų ir nelikę, jei nebūtų užstrigę 93 kilometrų ilgio atkarpos Utena–Panevėžys statybos darbai. Jei ji būtų nutiesta, ko gero, būtų išardę mažojo geležinkeliuko bėgius. O gal siauruko bėgius tarp Rubikių–Pagojės būtų išsaugoję, nes naujoji linija būtų nuo Rubikių krypusi į šiaurę ir smagiu lankstu aplenkusi Anykštos upelio pakrančių kalvas. Tą liniją iki šiolei mena medžiais apaugusi plati juosta ties Vozgėliais. Didysis geležinkelis būtų ėjęs per Paelmį, jau buvo pastatytas per Elmos upelį tiltas, kirtęs kryžkelę ties Šeimyniškėliais – ten būtų pastatę viaduką, o po to tiltu peršokęs Šventosios upę. Anykščių stotis būtų buvusi ties Šepetiškių kaimu. Nuo Pagojės naujasis geležinkelis būtų patiestas ten, kur dabar driekiasi mažojo bėgiai. Tas kelias strategiškai labai svarbus  –  Lietuva turėtų du kelius, tinkamus tranzitui iš rytų ir svarbius iš  Vilniaus pasiekti pajūrį, ypač prireikus permesti kariuomenės dalinius ar evakuotis. Vilniaus merui nereikėtų galvoti apie vandens kelio Nerimi, Nemunu utopijas. 

Buvę geležinkelio darbuotojai, dalyvavę jį tiesiant, mano susiburti į klubą ir susitikti dažniau, pasirūpinti, kad įdomūs prisiminimai būtų užrašyti ir išsaugoti.